Filmas: "Anora" / "Anora"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką tik praūžė Kritikų pasirinkimų apdovanojimai, kuriuose geriausiu filmu pripažintas Sean Baker filmas „Anora“ (angl. Anora) (2024). Mėgstu šį režisierių už jo ankstesnius darbus „Floridos projektas“ (2017) ir „Raudonoji raketa“ (2021), už jo gyvenimišką filmo tekstūrą, kurią jis išgauna pasakodamas apie socialinius paribio žmones, dažnai kenčiančius nepriteklių, todėl visokiausiais būdais bandančius išgyventi, dažniausiai teikiant seksualines paslaugas, ar tai būtų rožiniame bendrabutyje gyvenanti jauna motina, ar senstelėjęs ir nebereikalingas porno aktorius, taip, sakyčiau, ir filme „Anora“ sutelkiamas dėmesys į pagrindinės veikėjos lengvos laimės vaikymąsi, bandant kaip nors ištrūkti iš seksualinių paslaugų industrijos.

 

Istorija pasakoja apie 23 metų striptizo ir sekso bare dirbančią Anorą, kuri, regis, nieko nesitiki iš gyvenimo, todėl kantriai dirba tai, ką moka, ir, regis, dėl šito ji nesiskundžia. Vieną dieną į šią landynę ateina rusų oligarcho sūnelis Ivanas, kuris laikinai apsistojęs JAV, šniokščia narkotikus, geria, nuo ryto iki vakaro žaidžia kompiuterinius žaidimus ir visaip linksminasi. Galiausiai jis nusiperka Anoros paslaugas visai savaitei ir su ja praleidžia savo namuose, mėgaudamasis jos teikiamomis sekso paslaugomis, kol vieno vakarėlio metu jis nuskrenda į Las Vegasą ir su ja iš kvailumo susituokia... Toliau viskas vyksta pagal planą. Staiga Rusijoje atsibunda Ivano tėvai ir pasiunčia pakalikus, kad kuo greičiau sutvarkytų nesąmoningos santuokos dokumentus ir išmestų kekšę Anorą lauk.

 

Iš tikrųjų tai Pelenės istorija. Žiūrint į Anorą, suprantama jos trumpalaikė ir naivi laimė, kada ji iš tikrųjų patiki, jog yra teisėta Ivano žmona, tačiau neturi jokio žalio supratimo, kaip tuos reikalus tvarko turtingasis luomas, kuriam ji nepripažinta ir nežinoma. Didžioji dalis filmo skirta Ivano prižiūrėtojų ir Anoros organizuotoms jaunuolio dingimo paieškoms, kurios ir įdomios, ir keistos vienu metu. Iš tikrai graudžios Pelenės istorijos filmas netikėtai įgauna daug komizmo, ypač tos scenos, kada du samdytiniai bando telefono laidu supančioti nesitvardančią Anorą. Šįkart režisierius, sakyčiau, labiau smaginasi, bandydamas išlaikyti balansą tarp Anoros tragedijos ir situacijos absurdiškumo. Nustebino filmo pabaiga, kada automobilyje po išties absurdiškos dienos savo gerajam „budeliui“ atsilygina taip, kaip ji moka geriausiai – sekso valiuta, o staiga nuo priverstinio bučinio pratrūkęs raudojimas tik pažymi Anoras pasaulio ribas ir pažeidžiamumą. Pasidulkinti su bet kuo ir bet kada gali, nes to išmokė gyvenimas, o patirtas apgaulingas švelnumas gali palaužti bet kurią akimirką.

 

Manau, filmas išties pavyko, nors jis man pasirodė labiau toks siužetiškai primityvesnis, lyginant su ankstesniais režisieriaus darbais, tačiau filmas pakankamai intensyvus, jaunieji aktoriai drąsūs, seksualūs ir bebaimiai. Didelis pliusas, sakyčiau, yra Anoros veikėjos psichologinis sudėtingumas, nes žiūrovas iš esmės visą filmą yra apgaudinėjamas, kad prieš akis mato tik naivią ir primityvią Anorą, kuri kaip durnelė patikėjo savo laime, nors ir taip aišku, kad visa tai baigsis visko žlugimu. Bet kas nesvajoja ir nebando, tas negeria šampano. Trumpalaikė ir vienos nakties Pelenės karieta Anorai dovanoja tiek, kiek mes daugelis iš tikrųjų per visą gyvenimą net nepatirsime.

 

Filmą lietuviškoje erdvėje bandoma apdėti mėšlu, kad šis projektas prorusiškas, smarkiai politizuojant ir smerkiant, kaip jau įprasta mūsų „teisuoliams“ ir visokio plauko Minedo lygmens troliams, kurių kritinio mąsto periferinis žvilgsnis nesiekia toliau, nei ištiesta prieš akis ranka. Tad siūlyčiau patiems pasižiūrėti filmą ir galvoti sava galva, o ne antraštėmis, nes filmas išties įtraukiantis, nors ir toli gražu siužetiškai ne šedevras. Po seanso su draugu aptarėme šį ir seniau matytą „Emilija Perez“ ir nusprendėme, kad visgi europietiškasis „Emilija Perez“ buvo labiau „su dvasia“ ir novatoriškesnis už „Anora“, tačiau tai nėra garantas, kad „Anora“ prastas filmas, tai filmas, sakyčiau, paliekantis gana konkrečias diskusines gaires ir per didelį aiškumą, o juk galėta kapanotis giliau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eržilas" / "Raudona raketa" / "Red Rocket"

 Sveiki,

Tikriausiai Lietuvoje retas kino gurmanas nematęs amerikiečių režisieriaus Sean Baker „Floridos projektą“ (2017), kuriame nusifilmavo ir lietuvių kilmės aktorė Bria Vinaitė. Šiemet naujausias režisieriaus darbas buvo pristatytas „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Eržilas“ (angl. Red Rocket) (2021), kai kur verčiama tiesiogiai „Raudona raketa“, kuriame pasakojama apie jau nebe pirmos jaunystės pornografijos aktorių Maikį, kuris po 17 metų į prastą JAV didmiesčio rajoną grįžta pas savo žmoną ir sunkiai sergančią uošvę. Žinoma, moterys jo nenori, tačiau už tam tikrą nuomą visgi sutinka jį kuriam laikui priimti. Jau nuo pat pradžių aišku, kad Maikis moterims bus tikra rakštis subinėje...

Režisierius, kaip ir ankstesniame filme, vaizduoja tirštus amerikiečių socialinio gyvenimo paribius, kur žmonės toli gražu negyvena dėl pačių įvairiausių priežasčių gero ir krikščioniško gyvenimo. Porno aktorius vėl susitinka su žmona, kuri uždarbiauja prostitucijoje, o skausmų kamuojama uošvė vaduojasi psichotropinėmis medžiagomis, bet baisiausia tai (dabar įsikibkite, puritonai lietuviai!), kad pagrindinis veikėjas nusižiūri lolitiškos išvaizdos nepilnametę spurgų pardavėją, iš kurios nori padaryti pritrenkiančią porno aktorę ir pats grįžti į šį verslą, susišluoti geriausius metų suaugusiųjų filmų apdovanojimus. Iš tikrųjų, kaip ir „Floridos projekte“, taip ir čia, režisierius įtraukia vaikus į suaugusiųjų kriminalus, tačiau juos sugeba pavaizduoti taip, lyg toje socialinėje terpėje viskas taip ir turi vykti t. y. vaikų vaikystė trumpa, laikas suaugti, daryti karjerą, užsidirbti pinigų ir, žodžiu, kažkaip išgyventi.

Žiūrint tokį filmą, nesunku atsisakyti smerkimo, nes šio socialinio sluoksnio žmonės svajoja apie trumpalaikius ir retsykiais nepasiekiamus dalykus. Jie naivūs, beprotiški ir kartu drąsūs, turi tam tikrų humanistinių (paradoksas!) įsitikinimų, tačiau jų vertybės formuojamos per hedonistinę prizmę, todėl kad ir kokie kartais atlapaširdžiai veikėjai vaizduojami, jie vis tiek laikui atėjus mes savo žmonės vardan savo gerbūvio. Nors filme nemažai dėmesio skiriama seksualinėms svajonėms, tačiau filmas labiau veikia ne dėl to, o dėl sukurto atskiro pasaulio su jame galiojančiomis taisyklėmis. Manding, visą laiką galvojau, jog tai tas nelengvas statistinio amerikiečio, kuris nesugebėjo baigti mokyklos, gyvenimas, kurį kažkaip užmaskuoja po „McDonaldų“ bukletais ir blizgiais bei prabangos jausmą sukeliančiais Holivudo „Marvel“ superherojų filmais, o tas gyvenimas – ir vėl paradoksas! – ne tik nepasiekiamas mums, lietuviams, bet ir dažnam socialinio paribio neišsilavinusiam amerikiečiui. Filmas gal nesukuria tokio stebuklo, kurį regime „Floridos projekte“, tačiau atpažįstama pasakojimo maniera bei temos vėl prikausto ir įtraukia į istoriją „Eržilo“ filme.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Interviu su "Eržilo" režisieriumi, kurį organizavo "Kino pavasaris".

 Filmo anonsas: 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Floridos projektas" / "The Florida Project"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti daugelio išgirtą Sean Baker režisuotą filmą „Floridos projektas“ (angl. The Florida Projeckt) (2017) ir pagaliau „prisikasiau“ per visus tuos laukiančius eilėje filmus. Nebuvau nusiteikęs itin rimtam kinui, tačiau užteko 25 minučių, kad suprasčiau, jog jau gyvenu atskirame pasaulyje, sekiodamas vaikučius ir regėdamas tą keistą purpurinės spalvos hostelio getą, kur sunkiai besiverčiantys gyventojai savaip randa būdų kaip išgyventi...

Filmo centre – vieniša motina Heilė, auginanti dukrytę. Pastarosioms gresia išmetimas iš nuomojamo kambario, tačiau Heilė stengiasi iš paskutiniųjų, kad to nenutiktų. Šio pastatų komplekso prižiūrėtojas Benas stebi Heilę ir savotiškai „prigloboja“ dažnai apleistus vaikus, kol jų tėvai dirba, atleidžia tų vaikų išdaigas ir šunybes. Šiame pasaulyje, kuris atskirtas vos už kelių kilometrų nuo Disnėjaus pasakų šalies, galioja visai kitos taisyklės ir vaikystės išdaigos spjaudant ant automobilio langų arba dar blogiau – padeginėjant apleistus pastatus tampa vieninteliai tikriausiai įdomūs vaikystės išgyvenimai. Istorija pasakojama iš vaikų perspektyvos, daug kas atrodo infantilu, bet tuo pačiu ir grubu, atrodo, kad tiems vaikams nuolat gresia kažin koks pavojus, bet labiausiai tai, kad jie užaugs labai panašūs į Heilę, kalbės ta pačia kalba, bandys sudurti galą su galu ir čia belieka vienas žingsnis iki kriminalinio pasaulio...

Dinamiškai ir realistine maniera nufilmuota juosta iš tikrųjų perteikia socialinio skurstančio pasaulio pusę. Motinos meilė retsykiais atrodo atsaini ir nekantri, o vaikų elgesys ir kalbos maniera nepateisinami prieš suaugusiuosius, tačiau ko norėti iš skurstančių žmonių kultūros, kurie neturi gerų pavyzdžių? Pagrindinį ir įsimintiną vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvaitė Bria Vinaitė, filme išvystame ir kino veteraną Willem Dafoe.

Tai atmosferinis filmas, kurio temos lyg ir nebe naujos, tačiau daug ką atperka natūralistinė vaikų vaidyba, kuri man priminė iš dalies Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014). Stipri režisūra, gebėjimas nebanaliai ir be moralizavimo perteikti pasaulio vaizdinį, kurį dažniausiai mes patys esame linkę pasmerkti su visais ten esančiais skurdo iškamuotais žmonėmis. Labai rekomenduočiau ne tik kinomanams, bet ir vidutinių filmų žiūrėtojams, nes šiaip ar taip, manau, jiems kitoks kinas taip pat nepakenktų.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela