Filmas: "Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" / "The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society"

Sveiki,

Nepatinka man filmai ilgais ir labai griozdiškais pavadinimais kaip, pavyzdžiui, šis „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ (angl. The Guernsey literaty and potato peel pie society) (2018), bet visgi ilgėdamasis žavingos britiškos ano amžiaus atmosferos, ryžaisi surizikuoti ir pažiūrėti šią pusiau istorinę, pusiau kostiuminę, pusiau rimtą filmą apie netikėtai vokiečių okupantų prigautus „baliavotojus“, kurie prisistatė esantys skaitytojų klubas, kurio pavadinimas „Bulvių lupenų pyragas“.

Tiesą sakant, filmas gražus, techniškai jis išties puikiai surėdytas – kostiumai, laikmetis, parinkti aktoriai, kas apskritai britiškame komerciniame kine visada yra kaip išskirtinis bruožas. Tačiau pati istorija, kuri turėjo itin didelio potencialo gana rimtu tonu papasakoti neįtikėtiną išsigelbėjimo ir žmonėms sunkiu laikotarpiu vilties suteikiančią istoriją, atsitiko taip, kad kūrėjai pasuko romantinės meilės-seilės keliu. Graži paskos ir Volto Disnėjaus stiliumi pasakojama istorija dviem laiko linijomis – vienas laikas, vokiečių okupantų ir salos gyventojų vargas, kitas – po karo į salą atvykusi mergina. Išties žavi ta knyginė atmosfera, kad knygos susieja likimus ir pan., atmosfera, britų namų interjeras, tas laikmečio grožis (kiek jis perspaustas, sunku pasakyti), bet iš esmės istorija, kuri turėjo mane sujaudinti ir tikrai vienu metu buvau bepradedąs tikėti, ėmė ir kūrėjams išslydo iš rankų – susismulkino į pagrindinės veikėjos meilės trikampį, kuris pernelyg stereotipinis ir atpažįstamas, pernelyg žinome, kuo viskas pasibaigs.

Neįtikina ir tokios banalios meilės scenos, kai du veikėjai skaitytojų klube pasilenkia paimti nukritusio daikto ir jie vienas į kitą, pasilenkę pakelti, susižvalgo, o juos stebi pykčio pritvinkęs trečiojo stebėtojo žvilgsnis – na, taigi čia „Santa Barbaros“ efektas, kuris nebent labai neišlepusiam ir masinį kiną mėgstančiam žiūrovui. Aišku, kad elitiniame kine trūksta šviesos ir pozityvumo, kad esame pernelyg rimti, tačiau šiame filme viskas pernelyg banalu, pernelyg banalus siužetas, perdėta ir negyva vaidyba, paremta estetiniu ir teatriniu principu, todėl filmas savo potencialą pražudo vos tik įsibėgėjęs, kai viskas vienaip ar kitaip jau tampa aišku. Verta žiūrėti nebent dėl atmosferinės aplinkos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji knyga" / "Black Book" / "Zwartboek"

Sveiki, kino gerbėjai,

Paskutiniu metu mano matytu filmų lobyną praturtino puiki Nyderlandų drama „Juodoji knyga“, kitur filmą galite rasti kaip „Juodoji užrašų knygelė“ (oland. Zwartboek) (2006), kurią galėjote išvysti ir filmų festivalyje „Scanorama“, o dabar tikriausiai tik nelegaliai per internetą. Na, pradėsiu nuo komercinio sakinio – tai pati brangiausia kada nors sukurta Nyderlandų kino juosta, o iš tikrųjų pigumu šis filmas toli gražu neblizga, tačiau mes turime „Vilniaus getą“, kuris ne ką prastesnis už „Juodąją knygą“.

Žinote, yra tiek daug sukurta kino filmų apie Antrojo pasaulinio karo baisimus, žydų persekiojimą, o kas paneigs, kad daugelis iš šių filmų tikrai puikūs, įtraukiantys ir pribloškiantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Šindlerio sąrašas“, „Sofijos pasirinkimas“ ir vienas puikiausių A. Holland „Tamsoje“ ir, regis, dar ne kartą sulauksime puikių filmų apie šį ypač skaudų žmonijai laikotarpį. „Juodoji knyga“ pasakoja daugiau ar mažiau autentišką istoriją apie okupuotą Olandiją, kurioje vyksta žydų genocidas, bet tarp pačių nacių atsiranda dar ir tokių, kurie nori pralobti iš žydų turtų ir jiems padeda pabėgti, bet iš tikrųjų juos pasiunčia į mirtį ir apiplėšia. Vienai merginai pavyksta išgyventi ir ji patenka į pogrindį, tačiau dėka gerų savo fizinių duomenų ir iš karo išmokto šaltakraujiškumo ji infiltruojasi kaip meilužė į aukščiausias nacių instancijas, kad padėtų olandų antinacistiniam pasipriešinimui. Šiuo atveju filmas primena ir kitus filmus, tačiau tai nereiškia, kad šis filmas prastas.

Režisierius viename savo interviu užsiminė, kad jam rūpėjo sukurti filmą, kuriame pavaizduotų patį tikriausią personažų pavojų ne paties karo ir okupacijos metais, bet tuo momentu, kai atgaunama laisvė. Ką gi, jam pavyko, nes filmas pilnas manipuliacijų, pilnas sudėtingų, kone detektyvinės plunksnos vertos suveltos istorijos analizės. Čia pilna išdavysčių, saikingos erotikos, baimės, nuojautos, pavojų, karo vėliavų pasikeitimų ir, žinoma, žiaurumo. Džiugu, kad filmas nėra karinio pobūdžio, būtų labai nuobodu žiūrėti, kaip lėtai slenka frontas, kaip visi kapituliuojasi, juk sutikite, kur kas įdomiau vidinės intrigos, yrimas ir tai, kas balansuoja už širmos – tikrosios tiesios parodymas, kai visuomenė mano esant visai kitą tiesą. O tokių juk būta, būta ir neteisingai apkaltintų, parsidavėlių istorijos vertos ašarų... Tai ilga, nenuobodi, sudėtingos fabulos istorija su nuostabiais aktoriais, ypač Carice van Housten, kuri buvo tikrų tikriausias atradimas! Labai patiko jau ne kartą matytas Sabastian Koch. Mes, europiečiai, turime tiek daug puikių aktorių, kad tiesiog privalome jais didžiuotis! Puikus filmas, istorija, vaidyba. Neprailgo, nors ir pustrečios valandos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela