Filmas: "45 metai" / "45 Years"

Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą pamačiau režisieriaus Andrew Haigh filmą „Savaitgalis“ (2011), kuris paliko gan gero filmo įspūdį, pamaniau, na štai, tai dar vienas režisierius, kuris sukūrė filmą apie homoseksualus ir tikriausiai po šio filmo sėkmės toliau atsidės šios temo plėtojimui savo kine, bet kaip maloniai suklydau, kai pažiūrėjau naujausią darbą „45 metai“ (angl. 45 Years) (2015), kurį spėjo išliaupsinti tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.

Na, filmas išties man priminė kino genijaus Michael Hanike filmą „Meilė“, kuris mane buvo itin sujaudinęs – apie senukų meilę ir santykius papasakota nepaprastai idiliškai, o štai filme „45 metai“ lyg properšomis britiško peizažo apsuptyje pasakojama irgi senukų istorija, tik čia įsisuka nedorėlė gyvatė – paslaptis, kuri sujaukia idilišką senolių gyvenimą ir lyg iš pamatų paplauna, rodos, neįveikiamą pasitikėjimo kalną. Rūpinimasis, maloni ir jauki senolių namų atmosfera, šuo, sulėtėjęs intelektualų gyvenimas atrodo nepakartojimas, nei ligos, nei anūkų klegesys, viskas taip vaisku ir tyra, bet štai senukas gauna laišką, kad rasta jo mylimoji, dingusi prieš 50 metų, įšalusi lede. Neįtikėtinas jausmas, jauna ir nepasenusi mylimoji lede ir jau gyvenimo saulėlydį pasitinkantis senukas, kuris 45 metus nugyveno su visai kita moterimi...

Ar bereikia sakyti, kad scenarijus šiam filmui puikus? Labai mėgstu, kai kinas nusilenkia jaunystės kultui ir tyrinėja visai kitus parametrus, o senolių gyvenimas, jų patirtys ir paslaptys, neslėpsiu, atrodo, kur kas įdomesnės ir netikėtesnės. Puikūs aktoriai, ypač puikiai pasirodė mano mėgstama aktorė Charlotte Rampling – visada elegantiška ir intelektuali, visada stoiška ir aristokratiška, tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį, už kurį ji jau nominuota „Oskarui“, regis, filmo aktorius ištiko toks pat likimas kaip kažkada M. Hanike „Meilė“ aktorius – sėkmė neabejotina. 

Apskritai tai subtilus, lėtas ir įdomus filmas, kur žvilgsnis, susimąstymas, judesys išduoda veikėjų mintis, ketinimus ir jausmus, tramdomus pagarbos ir įprasto etiketo. Turėjau retą malonumą išgyventi tokias gelmes be, rodos, staigių katastrofų, tačiau tylios dramos veikėjus ir kartu žiūrovus sužeidžia iki pačių gelmių.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savaitgalis" / "Weekend"

Sveiki visi,

Kaip visada nepamirštu ir filmų homoseksualumo tapatybės tema, gal vieną dieną tikrai parašysiu ilgą rimtą straipsnį apie šios tapatybės vaizdavimą kino industrijoje, na, o kol kas šįkart režisieriaus Andrew Haigh filmas „Savaitgalis“ (Weekend) (2011 m.), pastarasis dalyvavo nemažai festivalių ir yra laimėjęs ne vieną apdovanojimą. Prisipažinsiu, kad iš filmo tikėjausi kažko lengvo, banaliai romantiško ir ale prancūziško stailo, bet teko šiek tiek pakeisti nuomonę po seanso, tuojau paaiškinsiu kodėl. Šiaip filmą žiūrėjau originalų kalba, niekaip neradau angliškų subtitrų, atitinkančio parsisiųsto mano filmo laiko, tad teko žiūrėti filmą, kuriame aktoriai kalba ryškiu britišku akcentu šnekamąją kalbą, todėl buvo ganėtinai sudėtinga, bet kartu ir malonus iššūkis ausims ir smegenims.

Realiai filmo siužete nėra nieko įmantrus – gyvenimiškas dviejų vyrų susitikimas, kuris užsimezgė ganėtinai banaliai – girti susitiko bare ir permiegojo bei bla bla bla. Rodos, nieko negali tikėtis iš tokių santykių, bet vyrus kažkas traukia vienas prie kito ir jie ima intymiai bendrauti ne tik fiziškai, kol galiausiai per itin trumpą laiką jiedu įsimyli, tačiau jie yra priversi išsiskirti,  - žodžiu savaitgalinis romanas. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau... operatoriaus darbas tiesiog nuostabus! Vaizdai pagauti tokie tikroviški, kartkartėmis melancholiški. Labai patiko, kad kamera kartais vyrus filmuodavo tarsi pasislėpusi už šaldytuvo, tarsi pasislėpusi už žmogaus nugaros, bet kartu buvo labai ilgų scenų, kuriose pokalbiai rutuliojosi pirmame plane. Labai gražiai nufilmuota drama. Aktoriai taip pat labai parinkti puikūs – tai dar vienas filmo pavyzdys, kuris rodo, kad gėjai nėra vien tik lepios mergiotės, besistaipančios prieš veidrodį – jie paprasti vyrai, gyvenantis paprastą gyvenimą, paprastai besilinksminantys. Kai filmas vaizduoja gėjus, labai svarbu jų pačių įvaizdis, nes jis filmuose, priklausomai nuo žanro, labai įvairuoja – šįkart aktoriai ir personažai taiko į tradicinio vyriškumo sampratą paplitusią visuomenėje.

Kadras iš filmo (aktr. Tom Cullen ir Chris New)

Pati idėjos realizacija taip pat labai patiko – susitikimas klube, girtavimas, grįžimas namo, pokalbiai apie gyvenimą, žolės rūkymas, alkoholis, o po to narkotikai – būsenos nuosekliai kintą priklausomai nuo to, ką vartoja personažai. Žinoma, filme neišvengta intymių scenų – sekso scenų, tačiau mano galva, viršų vis tiek ima dvasinis vyrų intymumas, bendravimas tarpusavyje. Aplamai tai filmas apie žmogaus laimingumą. Jie rūko žolę, geria ir klausia vienas kito – ar tu laimingas, personažai nugrimzta į save, jų žvilgsniai sustiklėja ir tampa aišku, kad tas slegiantis pasaulis – alkoholis, seksas ir t.t. išsunkia gyvastį ir gyvenime norisi kažko prasmingesnio, norisi laimės, o ne laikino pasitenkinimo. Personažai tai instinktyviai pajunta, pajunta, kad gali vienas kito būtį užpildyti prasmėmis, tačiau istorija juos išskiria... Gal taip ir reikia. Iš esmės, tai pasakojimas apie du vyrus, kurie susitinka tam, kad pasižiūrėtu į savo vidų, sužinotų, ko jiems gyvenime labiausiai trūksta ir vėl išsiskirtų.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.7 

Jūsų Maištinga Siela