Filmas: "Lemiamas taškas" / "Match Point"

Sveiki visi, kino gerbėjai,

Vėl grįžtu prie savo mėgiamo Woody Allen‘o ir šįkart teko pasimėgauti jo filmu „Lemiamas taškas“ (Match Point) (2005). Na, po tokio šedevro kaip „Vidurnaktis Paryžiuje“, net nesitikėjau, kad Allen‘as kažkuo labai nustebins, bet visgi nustebino. „Lemiamas taškas“ – tai britiška dvasia pritvinkęs sudėtingas pasakojimas apie kaltę ir pasirinkimą. Neabejotinai filmas remiasi į Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ – šią knygą skaito ir pagrindinis filmo personažas istorijos pradžioje, tačiau Allen‘ui rūpėjo nekopijuoti Raskolnikovą, bet veikiau sukurti atvirkštinį jo prototipą – „kaltę paslepiame po kilimu ir gyvename toliau.“

Filme atpažinau Allen‘ui būdingų intelektualų buržuazinių ir intelektualų antiburžauzinių veikėjų charakterius, kurie labai įsismelkę į kultūros šaknis. Kaip visada čia kalbama apie operą, dailę, meną, muziejus, ką labai mėgsta ir pats režisierius. Tarp socialinių skirtybių atsiranda dvasinė trintis, charakterių nesutapimai ir pagrindinio herojaus nepilnavertiškumo kompleksas. Nors Krisas pasiekia visko, ko jis nori, tačiau dabai didelį filmo dalį jis blaškosi ir yra įsitempęs balansuojantis ties nervų riba. Jį kamuoja ne tiek teisingas pasirinkimas, kiek pasirinkimas, kuris jam būtų naudingas – tuo jis skiriasi nuo Raskolnikovo. Kaltė jo neveikia, jis tik bijo, kad neteks privilegijų ir patogumų, o prigesus aistrai, lieka tik patogaus gyvenimo įvaizdis ir saugumas, kuriems apgint jis pasiryžęs drastiškiems poelgiams. Tie poelgiai gal kiek nebūdingi Allen‘ui, sakyčiau, labiau priminė Q. Tarantinui būdingą atomazgą su kriminaliniais fejerverkais. Vyras, atsidūręs ties nervų krizės riba, taip pat gali daug kam pasiryžti, nemažiau nei kuriamos Almodovaro moterys.

Bet kokiu atveju, tai gan sudėtingas ir apgaulus personažas, kuris dėl lengvų, bet rafinuotų tonų atrodo iš pradžių pakankamai melodramatiškas ir banalus, bet tai trunka tik pirmąją filmo valandą, kai gėrimės flirtu, opera, intelektualiais pokalbiais, vynu ir šampanu. Pagrindinį vaidmenį sukuria žavusis Jonathan Rhys Meyers, kuris tokio fantastiškai dailaus sukirpimo galėjo išvesti iš proto ne vieną Allen‘o sukurtą moters personažą, o ką jau kalbėti apie Scarlett Johansson, kuri šiame dešimtmetyje pasirodė ne vienoje ir ne dvejose Alle‘no juostose, tik dar ne visas suspėjau pamatyti – tai moteris apsigimusi būti ne tik graži aktorė, bet ir BAISIAI talentinga. Ji tiesiog užburia... kaip ir visas filmas, kuris, mano akimis, tikrai buvo geresnis už „Kasandros prakeiksmą“ (2007). Kanų kino festivalyje žiūrovai plojo iki apsiputojimo, matyt, tikrai buvo už ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis" / "The Best Exotic Marigold Hotel"

Sveiki,

Visai atsitiktinai nusprendžiau pažiūrėti ką nors lengvo ir kartu įdomaus, štai šitaip pasitaikė filmas „Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis“ (The best exotic Marigold hotel) (2012 m.). Iš tikrųjų džiaugiuosi pataikęs į dešimtuką, ši draminė komedija taip įdomiai, smagiai susižiūrėjo, kad pasijutau praturtėjęs tiek puikiais personažais, aktoriais, vaizdais, istorija. Subtilus ir gyvenimiškas humoras lengvai pulsuoja šioje juostoje, o puikus aktorių kolektyvas iš senesnės kartos neleis užmigti. Visi buvo puikūs, labiausiai gal norėčiau išskirti Judi Densh, kuri kaip visada man pasirodė puiki ir be gailesčio nuo šiol įtraukiu į savo mėgstamiausių kino moterų sąrašus.  

Filmas šiek tiek kurioziškas – būrelis britų nuvyksta į Indiją ir apsistoja viešbutyje, išreklamuotame internete, tačiau viešbutis pasirodo esantis nesutvarkyta skylė. Visi personažai turi savų ydų, silpnybių, skaudulių ir kiekvienas šioje kelionėje su jais susiduria ir juos išgyvena. Originalu tai, kad visi personažai beveik perlipę penkiasdešimtmetį ir pagauti naujo gyvenimo šėlsmo bando dar kaip reikiant pagyventi – čia spėjama ir numirti, ir įsimylėti, ir flirtuoti, ir juoktis... Išties, gyvenimas senatvėje suteikia antrą šansą pajusti gyvenimą iš naujo – taigi filmo idėja paprasta kaip dukart du, bet vis tiek graži.

Filme sutinkame „Lūšnynų milijonieriaus“ aktoriuką, indiškos ir britiškos kultūrų persipynimą, modernizacijos ir indiškų papročių persipynimą. Taip, filmas šviežias, gaivus, juokingas, retkarčiais graudus – toks subalansuotas. Man patiko. Vertinu tikrai gerai.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Airisė" / "Airis" / "Iris"

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau pažiūrėti kino filmą „Airisė“ arba kitur dar verčiama „Airis“ (Iris) (2001 m.). Priežastys buvo kelios – Kate Winslet, kuri šiuo vaidmeniu eilinį sykį buvo nominuota Oskarui ir, žinoma, pati anglų rašytojos ir filosofės Airisės Mardok (Iris Murdoch) gyvenimo istorija. Mano knygų lentynoje seniai jau voliojosi kadaise iš mokyklos parneštas ir vos į makulatūrą nepatekęs romanas „Jūra, jūra...“, net po filmo užsimaniau jį paimti ir perskaityti, bet baisiai mane gąsdina, kad knyga sunkiasvorė ir bus labai daug smulkių aprašymų, o paskutiniuoju metu tokioms knygos nesu nusiteikęs, na, bet nesvarbu.

Šiaip džiaugiuosi pažiūrėjęs filmą. Iš esmės filme labiausiai patiko patys aktoriai, jie labai gražiai ir taikliai įkūnijo pačią rašytoją tiek jaunystės metais (Kate Winslet), tiek senatvėje (Judi Dench). Šiek tiek reiktų „paYoutubinti“ ir pažiūrėti, kaip iš tikrųjų atrodė ir kalbėjo Mardok, kad suprastumėte, kaip įspūdingai atrodo aktoriai filme. O geriausia tai, kad visi pagrindiniai trys aktoriai buvo nominuoti Oskarui. Nepaprastai čia sužibo visada akį mano patraukianti aktorė Judi Dench, ją visada su pasigėrėjimu prisimenu iš „Skandalo užrašų“. Kiek teko domėtis, pati rašytoja mirė 1999 metais, tai filmas buvo gan šviežias jos gyvenimo mirksnių atspindys ir statytas pagal vienos draugės memuarus apie Mardok, pastaroji buvo labai susikrimtusi, kad filmas rašytoją vaizdavo kaip Alzhaimerio ligos palaužtą senutę, o ne jos geriausius žydėjimo metus – jiems vietos skirta kur kas mažiau.

Ir iš tikrųjų jau ne kartą susiduriu su biografinėmis dramomis ir žiūriu, kad jau tampa štampu vaizduoti asmenybę senatvėje, sergančią, apleistą, suluošintą ir pamirštą ir to tikrai labai daug filme ne tik „Airisė“, bet ir „Geležinė ledi“, „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, kada per senatvės ir neįgalumo prizmę lyg norima žiūrovui sukelti gailestį pačia asmenybe, suvirpinti širdį. Šiaip filme viskas buvo lyg ir gražu, akis pripratusi prie laiko šokinėjimo, tai nestebina, tačiau norėjosi daugiau tos beprotiškosios ir jaunosios Airisės, tos bekuriančios Airisės, o dabar toks įspūdis, kad svarbiausia parodyti, kad ji sirgo Alzhaimeriu, o jeigu ji nebuvo jaunystės dienomis tokia patrakėlė ir kaip asmenybė gal neempatiška filmo kūrėjams, tada geriau nekurti ir neskleisti apie rašytoją blogo įvaizdžio...

Bet šiaip filmas pakankamai stiprus, jį turėtų pamatyti rašytoja besidomintys gerbėjai, geros vaidybos mėgėjai, biografinių dramų fanai. Filmas išties gražus, yra ką pamatyti, išjausti ir suprasti, tačiau kad labai jau sužavėjo, negaliu pasakyti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela