Aktualijos: Sveiki sulaukę Naujųjų 2023-ųjų metų!

 

Sveiki,

Su Naujaisiais Geraisiais metais! Nors man nebuvo pastarieji keleri metai lengviausi, žvelgiant į 10 metų laikotarpį, visgi iš šių metų tikiuosi pakylėjimo, atsispyrimo savoje laimės skalėje. Taigi visi žinome, kad laimę, džiugesį ir pasitenkinimą sukuria sąmoningas žmogaus apsisprendimas būti tuo laiminguoju. Neleidimas aplinkybėms paveikti tavo apsisprendimo būti tuo laimingu.

Dievas mato, bandžiau tą daryti, ir retkarčiais, labai trumpam nušvitimo momentą tai pavykavo padaryti, tačiau viskas subliukšdavo. Gal pernelyg stengtasi? Gal priartėta prie saviapgaulės? Sunku pasakyti. O gal tiesiog lemta tai išgyventi. Galiausiai linkiu tiems, kuriems sudėtinga, leisti tam sudėtingumui būti. Sakoma, kad net negalima su visu tuo kovoti, nes tada tapsi savo problemų ir sunkumų atspindžiu. Tad linkiu nekovoti, netapti savo kovos priešo atspindžiu, o lengvai pakilti virš visko, paleisti ir leisti tiesiog sau būti, leisti ateiti kažkam, kas pakeis aplinkybes ir viskas savaime išsispręs. Žinoma, nekalbu apie visiškai radikalius dalykus kaip alkis, būsto sprendimai, darbas, bankrotas ir kt. Tiesiog kalbu apie būvimą laimingu.

Pasakysiu dar banaliau, beveik internetinių memų rėmuose. Jeigu turi lovą, į kurią gali įsiropšti su arbatos puodeliu ir gera knyga bei prakiurksoti pusdienį, nelašant niekam ant galvos, o po to išeiti į lauką ir apsukti ratus apie kvartalą, parką ar savo gyvenvietę, ežerą – tu jau esi labai laimingas, tu jau esi karalius ir karalienė.

Dažnai galbūt ir neįvertiname to, nes sunku kovoti su nesėkme, kai atrodo, jog kiti laimingi tiesiog dėl to, kad jiems sekasi. Tas perdėtos sėkmės kultas gali išvaryti iš proto, arba sukelti netgi apatiją, depresiją. Nustokime būti norėti sėkmingais, būkime tiesiog laimingais.

Daug kas iš senosios kartos viešojoje erdvėje juokiasi, jog jauni žmonės pernelyg susirūpinę savimi, bando pamilti save įvairiuose dvasiniuose seminaruose lyg laižytų ir augintų savo ego, o užtenka tiesiog išdalyti, pamirštant save. Manau, tai esminis skirtumas tarp šių kartų, nes man akivaizdu, jeigu myli save, skiri savo mėgstamai veiklai laiko arba nekaltini už tai, kad tiesiog nieko nenori įrodyti kitiems, tada jautiesi gerai, o kai jautiesi gerai, tada lengva ir išdalyti tą jausmą kitiems. Kitaip nebesuvokiu tarnystės veiksmo, jeigu ne per save ir tai joks ego troškimas pažinti save ir savo kelionę per Visatą. Tad linkių puikių Naujųjų metų, puikiausių knygų, geriausių filmų, mažiau sumaišties ir suirutės iš informacinio pasaulio, daugiau laiko sau, šeimai, draugams, augintiniams, fiziniam judėjimui. Linkiu rinktis būti laimingu. Ačiū Jums.

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Ir nėra pabaigos Vasario 16-ajai

(fot. Bess Hamiti)

Sveiki,

Vasario 16-oji mūsų tautai itin svarbi. Net neketinau daryti šio įrašo, nes viską jau susakėme socialiniuose tinkluose. Mano gyvenimas tarp „laisvų“ lietuvių gana prieštaringas. Tai kartais panašu į nuoširdžias krepšinio rungtynes: jeigu tu nežaidi lietuvių komandoje, vadinasi, nelabai tau kas yra veikti ir pačioje Lietuvoje. Kas toji Lietuva? Gyvūnas ar rugio varpai – nė motais ta Lietuva, tai tik mums, žmonėms ji yra reikšminga. Šiandien pagalvojau, kad esu menkas patriotas, nes būti patriotu yra labai didelė grėsmė būti nacionalistu, todėl labai atsargiai reiškiu meilę tėvynei. Pamenu, per nacionalines mūsų šventes sumušti kitataučiai. Juk iš meilės Lietuvai, ne kitaip. Jie nešė Vytauto atvaizdą, mojavo trispalve ir tuo pačiu prie batų buvo prilipęs svečio iš Maroko kraujas...

 

Nenoriu kalbėti, kokia graži yra Lietuvos idėja be tamsiosios realybės pusės, be to, kad Lietuva gali būti ir galingas ginklas niekinti, skriausti, skaldyti ir talžyti (prisiminkime Vytauto paminklo ir Šimašiaus paplūdimio karus Lukiškių aikštėje). Labai noriu, kaip ir kasmet, kad to liktų mažiau ir mažiau. Kad mažiau būtų aiškinančių, kas gali atvykti gyventi į Lietuvą, kas gali mylėti ir tuoktis, o kas negali.

 

Man patiko šiandien perskaitytos Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės mintys apie tai, kad Lietuva kaip valstybės darinys yra, o štai žmonės vis dar sugraduoti pagal tam tikrus požymius. Kai kas iš lietuvių kitus laiko mažiau lietuviais, pavyzdžiui, išvykusius dėl nepritekliaus dirbti svetur. 30 metų šlovinama laisvė taip dar ir netapo tikra realybė tarp pačių žmonių. Dar skaudžiai ir kantriai mokomės, net ne metais ir naujais įstatymais, bet kartomis. Tai šimtmečio klausimas, nes taip lėtai kinta lietuvio savimonė. Tam tikrose grupėse, socialiniuose sluoksniuose – taip, bet vieningos Lietuvos idėja vis dar tėra tik idealas, siekiamybė. Tikriausiai visada taip ir bus, kol būsiu gyvas, nes tai mūsų visų gerumo matas, mūsų tobulėjimo tikslas, tai, kas mus daro geresniais. Toji vizija labai svarbi, bet mes žinome, kaip lengva prisidengus nacionalistiniais ženklais visur ieškoti priešų, netgi tarp savų lietuvių.

 

Šią nuotrauką padarė Bess Hamiti Kosove. Ant jos uždėjau Lietuvos vėliavą, nes ir Kosove, ir Kanadoje, ir Madagaskare lietuvis turi išlikti visų pirma ne tiek lietuviu, o žmogumi. Be žmogiškumo ir empatijos, negalioja joks „lietuvio“ statusas. Tai nereiškia, kad niekinu ir menkinu lietuvių tautą ar tapatumą, tik sakau, kad judame link savo idėjos, o bejudėdami taip tobulėjame, kad nusimetame bet kokius skirtumų supriešinimus ir pagaliau pripažįstame lėtai ir skausmingai, o kartais beveik nenoriai kiekvieno iš mūsų unikalumą. To ir linkiu. Būti žmonėmis lietuviais.

 

Jūsų Maištinga Siela