Filmas: "Pjūklas X" / "Saw X"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis neatsispiriu pagundai pažiūrėti kokį nors komercinį siaubo filmą. Vienas iš jų – vienas sėkmingiausių siaubo filmo frančizės „Pjūklas X“ (angl. Saw X) (2023) dalis. Žinau, daug kas džiaugėsi, kad buvo pagaliau užbaigta šioji frančizė, nes idėjos buvo išsisėmusios ir nieko iš esmės naujo nevyko. Sunku perlipti pirmųjų dalių užkeltą psichologinio siaubo kartelę, tačiau net ir žiūrovai labai greitai pripranta prie kino siaubo ir žiaurumo. Kaip ir prie karo ir žiniasklaidos išdidintų siaubų baubų, tad nenuostabu, kad kitos dalys nebesuveikia kaip pirmosios. Visgi, kaip vienas internautas pastebėjo, dar viena „Pjūklo“ dalis tiesiog jau nuteikė nostalgiškai, bandant rekonstruoti anuomet patirtą siaubą.

 

Naujausioje dalyje, kuri vėlgi gali būti ne paskutinė, pasakojama apie genialų architektą John Kramer, kuris kovoja su smegenų vėžiu. Užsikabinęs už slaptos medicininės organizacijos, jis pasiryžta avantiūrai – skrenda į Meksiką operacijai ir gydymui. Kaip jau galima numanyti, Krameris patenka į melo pinkles, o likusioji filmo dalis bus skirta jo keršto puotai melavusiems. Apleistame fabrike jis suorganizuoja ištisą kankinimų šou, kurie iš esmės paremti tais pačiais žaidimais iš ankstesniųjų filmo dalių, t. y. veikėjai turi vienas kitą žudyti, nusipjauti galūnes, deginti, springti krauju ir bla bla bla...

Nepaisant visko, šioji filmo dalis atskleidžia iki tol nelabai būtus Johno Kramerio žmogiškuosius principus. Nejučia šioje dalyje žiūrovas yra priverstas vienaip ar kitaip pritarti siaubūnui, nes jis gina nekaltuosius, ypač vaikus, myli savo pagalbininkę Amandą, yra švelnus ir dėmesingas teisingiesiems ir netgi šioje dalyje pavaizduotas jo gailestingumas ir altruizmas. Iš kitos pusės Krameris pernelyg prisiima teisingojo siaubo architekto vaidmenį, pretenduoja į Dievo vaidmenį, tauškia apie nuodėmių išpirkimą tarsi būtų koks teisuolis mesijas, įtikėjęs savo veiksmų teisėtumu. Prieštaringas veikėjas ir šis prieštaravimas tikriausiai yra visos šios filmo dalies geriausiai pavykęs aspektas.

 

Kitą vertus, pribloškia holivudiniai nusidėvėję štampai. Vienas baisiausių ir labiausiai nepavykusių, kai veikėjai kaip karikatūros sustatomi prie durų, kurias atidaro ir išveda berniuką į šviesą, kylančią saulę, lyg monstrai staiga būtų tapę angelais, iliustruotais disnėjiškai pakilia muzika. Argi ne ironiška? Nesuvokiamas ir „Pjūklo“ lėlės ant dviračio žaidimo etapas. Kam naudoti tą baisią lėlę, jei veikėjai patys nusileidžia iš apžvalgos kabineto, kalba per mikrovoną ir rodosi savo aukos? Lėlė išvis nebefunkcionuoja, o kelią nuostabą, kam šita pastanga? O pagrindinė blogiukė – Cecilija Pederson filme pasirodo dar blogesnė nei Krameris. Pradžioje lyg ir kėlusi intrigą pabaigoje staiga personažė tampa plokščia ir tuščia kaip karoso pilvas – absoliučiai neįdomi ir tipinė blogiukė, neturinti įdomesnės perspektyvos. Filmo visuma, nepaisant Kramerio asmenybės naujų aspektų, pavyko drungnai vidutiniškai.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vizijos" / "Visions"

Sveiki, 

Tęsiant lengvų mistinių siaubo filmų peržiūras, šįkart dar vienas pavadinimu „Vizijos“ (angl. Visions) (2015) su serialo „Be namų negerai“ ir filmo „Parduotuvių maniakės išpažintis“ gerai žinoma aktore Isla Fisher. Šįkart kaip niekad neturiu ko pasakyti apie filmą ir nesistengsiu nieko nusakyti, nes juostos turinys daugiau nei paprastas – besilaukianti moteris regi vizijas ir staiga visi aplinkiniai paverčiami keisto sąmokslo teorijos įtariamaisiais.

Filmas iš tos serijos „nieko gero, nieko ypatingo“. Apskritai tragiškiausia filmo pradžia – jau tokia be intrigos, tokia sausa, kad atrodo vien režisierius iš kokios surūdijusios priekabos nufilmavo visas vynuogynų scenas ir po to sujungė su uždarų patalpų scenomis. Galbūt kaltas ir pats scenarijus, kad beveik pusę filmo tiesiog be jausmų vilkina žiūrovą – nei sukelia emocijas, nei išgąstį, vien kažkokį drungną teliuškavimą – lyg ir įdomu, kas bus toliau, lyg ir nelabai... Absoliučiai pusei filmo trūko bent garso takelio, intrigai ar veikėjos nuotaikoms pamasinti, tuokart, pamaniau, netgi Charlis Chaplinas geriau suveiktų tokioje tyloje. Vėliau, aišku, siužetas išsibalansuoja, prasideda mistiniai dalykėliai, kūrėjai bando pritraukti filmą jau prie mistinio „mindfuck‘o“, tačiau tik filmo finale, atskleidus kortas, galima šiek tiek suklusti ir pagalvoti: o ką aš veikiau viso filmo seansą? O ką veikė filmas, kad negalėjo manęs sudominti?

Nepaisant simpatiškosios Islos būvimo, filmas skystoko užpildymo, pirmoji filmo pusė absoliučiai be intrigos ir nyki, antroji lyg ir verčia jau suklusti, tačiau visumoje kelnės jau nusmauktos – toks nei sausas, nei šlapias kūrinys, skirtas lengvam pasisėdėjimui prie kepintų ir sūdytų saulėgrąžų pakelio ir „bliūdu“ lukštams ant kelių.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesabelė: Dvasios prakeiksmas" / "Jessabelle"

Sveiki,

Dar vienas komercinio siaubo filmo pavyzdys „Džesabelė: Dvasios prakeiksmas“ (angl. Jessabelle) (2014), kurį režisavo ir kūrė vienas iš „Pjūklo“ epopėjos režisierių. Filmas labai greitai buvo sumaltas į miltus kino kritikų ir aš tikriausiai iš kvailumo vis tiek ryžausi pažiūrėti, nes jaučiu vaikišką trauką šio žanrų kinui.

Filmą žiūrėjau su nuostata, kad ragausiu ataušusią ir neskanią sriubą, bet filmas beveik patiko, nes turėjo mįslę, mintį ir ją norėjosi suvokti, įminti. Tikriausiai filmas ant šios asiliuko morkos ir laikosi, nes visa kita buvo šablonų šablonas. Labai stigo režisūrinio originalumo, toks jausmas, kad jau viskas matyta ir regėta, turiu galvoje aplinką, režisūrinį braižą, kampą, intrigos formavimą – visos tos juostos, ežeras, vaiduokliški persekiojimai, personažų psichologija – matyta ir regėta iki kraujo raudonumo. Ir tik vudu burtų štrichai, (nors irgi, rodos, nieko naujo!), mįslė belieka šio filmo varomuoju varikliu, o visa kita tiesiog paskendo savose sultyse.

Nežinau, ar patiko ir pagrindinė aktorė, kuri, atrodo, lyg ir žavi, ir protinga, bet kažko truputį stigo. Apskritai filmui kažko stigo ir strigo. Gera mintis, idėja, bet viską sumovė, sakyčiau, režisūriniai sprendimai. Ypač nesąmoningai buvo motinos juostos filmavimai. Na, kuri tau dabar motina burs dukrai ateitį per filmavimo kamerą, kuri verks savo egoistiškai filmuodama ir šnypšdama snarglį mekens, kad tu mirusi, tu mirusi...? Neįdomu, banalu, nemotyvuota. Daug spragų, nereikalingų dalykų, kurie nutempia filmą į dugną ir paskandiną kaip pagrindinę filmo veikėją.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela