Filmas: "Šventasis pagrobimas" / "Rapito" / "Kidnapped"

 Sveiki,

 

Dar vienas šio sezono „Kino pavasario“ filmas – italų režisieriaus Marco Bellocchio istorinė drama „Šventasis pagrobimas“ (ital. Rapito) (2023). Šiaip tokių kostiuminių dramų „Kino pavasaryje“ nepamatysi daug, tačiau jie būna labai Lietuvos žiūrovų pamatomi ir populiarūs, tad ir man sunku atsitraukti nuo bandos jausmo, juolab kad istorija mus nukelia į 1858 metus, kai popiežiaus Pijaus IX įsakymu iš Bolonijoje gyvenančios įtakingos žydų šeimos pagrobiamas berniukas Edgaras, nes tvirtinama, jog jį paslapčia pakrikštijo anksčiau dirbusi tarnaitė. Nežinau, ar tarnaitės gali krikštyti, dabar atrodo absurdiška, tačiau būtent dėl tokių priežasčių tikrasis Edgaras buvo pagrobtas iš žydų ir Vatikane popiežiaus priežiūra perauklėtas į nuolankų krikščionį.

 

Istorinė medžiaga, tiesą sakant, man negirdėta, nors po O. Tokarczuk „Jokūbo knygos“ maniausi jau nemenkas žydų Europoje padėties išmanantysis, tačiau šioji istorija bus mane pralenkusi. Nesistengsiu nieko atpasakoti, nes filmas iš esmės sukaltas pagal tvarkingus istorinės dramos kanonus, kur svarbūs kostiumai ir laikmečio pompastika, o ten, kur dar ir popiežius, tai prabangos tikrai netrūks. Žydų šeima pralaimi teismą, nes popiežiui negali pasakyti NE, kadangi jis Žemėje prisiėmęs visagalio vaidmenį. Tiesą sakant, šioje istorijoje nemažai absurdo, iš kurio pratrykšta ir saikingas humoras, nors juostos visuma tamsi ir miglota.

 

Filmas visgi be didesnės intrigos. Kaip diena aišku, kad mažylis Edgaras per mažas reflektuoti politinius manevrus ir maloniai priima kunigų ir popiežiaus mokymą, pamažu pamiršdamas ne tik žydišką auklėjimą, religiją, bet ir šeimą. Visgi labiausiai mane domino filmo politinis fonas. Italija pamažu vienijasi ir vaduojasi iš popiežiaus pasaulietinės galios, perversmai ir Romos šturmas, žydų ir krikščionių bendruomenės įsitraukimas į berniuko pagrobimą labiau masina ne dėl humaniškų sumetimų, o dėl religinių karų. Neseniai žiūrėjau lesbietišką „Benedeta“ (2021) apie viduramžių mistikės vienuolės ekranizaciją, kuri sukėlė panašius jausmus – istorija ištraukta iš kronikų tampa truputį karikatūrinė, nežinia, kiek ten Pijus iš tikrųjų mylėjo tuos berniukus vaikus, o kiek iš tikrųjų mėgavosi savo pasaulietine galia, bet, man regis, filmas nebūtinai apeliuoja į tikslias istorines žinias, tačiau reiktų tikrinti. Visgi filmas galėjo būti labiau suveržtas ir trumpesnis, kitaip sakant, žiūrėti žiūrėjosi, tačiau nesujaudino.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aštuoni kalnai" / "Le otto montagne" / "The Eight Mountains"

 

Sveiki,

 

Lietuvoje gana populiarus italų rašytojas Paolo Cognetti, kurį mėgsta populiariosios literatūros skaitytojai, ieškantys paprastos gyvenimo išminties, lengvo teksto. Tiesa, neskaičiau nei „Aštuoni kalnai“, nei „Vilko laimė“, bet galiu įsivaizduoti, jog jis alternatyva brazilų rašytojo Paulo Coelho literatūros tonui. Jo bestseleris „Aštuoni kalnai“ (ital. Le otto montagne) (2022) tėvynėje tapo tikru hitu, o netrukus knygos ekranizacija susidomėjo ir režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch, filmas tapo Kino pavasario hitu, beveik visi apie jį kalbėjo ir rekomendavo pasižiūrėti dideliame ekrane. Deja, anuomet man nepavyko pamatyti dėl laiko stokos, bet pasižiūrėjau namų sąlygomis.

 

Galiu absoliučiai suprasti, kodėl šį filmą reikia žiūrėti dideliame ekrane. Juk jame rodomi Alpių kainų šlaitai tiesiog pasakiškai užburia. Istorija pasakoja apie du draugus, kurių draugystė užsimezga kalnų provincijoje. Petro ir Bruno čia žaidžia, pešasi, auga. Bruno miestietis berniukas, o Petro vietinis kaimo vaikis, neturintis tinkamo išsilavinimo, tačiau juos vienija ne tik draugystė, bet ir gamta, ūkio darbai. Po daugel metų Bruno grįžta į provinciją ir mato Bruno jau tikrą vyruką, tačiau juodadarbį, taip ir neišlipusį iš kaimiškosios kultūros. Komplikuoti jųdviejų santykiai su tėvais galiausiai suveda juos po Bruno tėvo mirties, kai Petro įtikina drauge atstatyti jo tėvo namuką kalnų pašlaitėje, kur jie kartu vaikystėje praleido laiką. Bruno sutinka ir, atrodo, atšalusiai jųdviejų draugystei, (kaimiškos ir miestietiškos kultūros atskirtys išsilydo) lemta vėlei tapti tvirta.

 

Dabar retai kine ir iš esmės literatūroje pamatysi tokią intymią vyriškos draugystės istoriją. Kliše pamažu tampa LGBTQ linijos, erotizavimas ir panašiai, o „Aštuoni kalnai“ tarsi paneigia visa tai. Tai labai reta, kada du heteroseksualūs vyrukai iš tikrųjų labai jautriai išgyventų gyvenimo etapus, jaustų vienas kitą ir dažniausiai patylomis suprastų, koks pilnas išbandymų, nusivylimų yra kupinas gyvenimas, o išsigelbėjimas ir pabėgimas visada yra tas jų atstatytas kalnų namelis. Filmas nufilmuotas fantastiškai gražioje gamtoje, poetiškai perteikiant bręstančių vyrų santykį su kalnais. Manau, filmas pavyko iš dalies ir filosofinis, nors jame yra tų nudailintų ir neskoningų holivudinių triukų, pvz., tėvo palikti dienoraščiai kalnų viršūnėse, kuriuose lyg sūnaus atsiprašo, o gyvam žodžio negalėjo pratarti dėl užsispyrimo ir nuoskaudų. Bet tai labai filmo siužeto negadina. Manau, filmo kūrėjams pavyko sukurti neskubų filmą, kuriame svarbūs nutylėjimai, tas tikrasis vyriškumas, kuris veriasi ne per socialinius primestus įvaizdžius, mačizmą, kokį matome holivude, o per tą, sakyčiau, lietuviams iš prigimties suprantamą melancholiškumą, savotišką liūdnumą, nes veikėjai būtent ir yra tokie – atskalūnai, vieniši vilkai, gamtos žmonės.

 

Nepasakyčiau, kad filmas labai įmantrus, kad jis sukrečia ar kad jį žūtbūt reikia pamatyti. Man „Aštuoni kalnai“ praslinko kaip kokia meditacija, romi ir lėta dviejų vyrų istorija, nuostabūs gamtos vaizdai ir kažkoks tapatumas, atpažinimas dalies ir savęs, ir savo egzistencinės pajautos, kuriuos galbūt dažnas užslepiame po kasdienybės darbais, kad nereikėtų susigrumti su savo centriniu kalnu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Manau, filmas labai sąžiningas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela