Filmas: "Legenda apie vilkus" / "WolfWolkers"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu seansus su naujausiais animaciniais filmais ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti Tomm Moore ir Ross Stewart sukurtą juostą „Legenda apie vilkus“ (angl. WolfWalkers) (2020). Šių kūrėjų ankstesnį darbą „Jūros giesmė“ (2014) puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Naujausias jų darbas turi šiek tiek panašumų tiek siužetiškai, tiek grafiškai. Didžiausias kūrėjų noras išskleisti bendražmogiškas gyvūnų, žmogaus ir gamtos bendruomeniško ryšio reikalingumą, atjautą, empatiją.

Istorijoje pasakojama apie Anglijos viduramžius, kai miestelėnus valdo paskirtas religingas lordas Protekrius, pasižymintis, žinoma, visai ne krikščioniškomis savybėmis, o būtent godumu, valdžios galios pasimėgavimu ir pergalės troškimu. Jis organizuoja vietiniuose miškuose vilkų medžioklę, ketina išdeginti visą mišką, kad miestelėnams taptų dar didesniu viešpačiu ir autoritetu. Šioje viduramžiškoje istorijoje pasakojama apie mergaitę vilkolakę, kuri paverčia kitą mergaitę vilkolake, pasakojama apie užsimezgusią draugystę, gyvenimą miške, atskirtį tarp gamtos ir grobuoniško miestietiško mentaliteto, apie dukters ir motinos magišką ryšį. Šiame filme iš esmės skiriasi vilkolakio įvaizdis, bent jau tas, kurį galėjote matyti įvairiuose siaubo filmuose ar „Saulėlydyje“, kada žmogaus kūnas skausmingai transformuojasi, išnarindamas kaulus ir pan. Čia vilkolakis reiškia labiau dvasinį, astralinį lygmenį, magišką pavidalą. Pasirinktas sudvasintas vilkolakio įvaizdis tampa ir novatoriškas ir naujas žvilgsnis į fantastinių siaubūnų transformavimo galimybes.

Žiūrėjau šį jautrų ir įkvepiantį filmą ir visą laiką galvojau, kad jis man labai primena japonų kino šedevrą „Princesė Mononokė“ (1997), kuriame vaizduojama mergaitė, kuri jaučia žvėris ir miško dvasias, bando sustabdyti tamsiuosius žmones naikinti gamtą. Panaši ir šio filmo mintis: viskas, kas mes esame, ir kas mus supa, yra gyva, todėl riekia atsargiai elgtis ir būti atsakingiems ir empatiškiems. Miškas, gyvūnai – nėra ir niekada nebuvo tik valgis ir komfortiško gyvenimo žaliava. Bendroje dvasinėje plotmėje viskas visur yra lygu. Manau, šis filmas absoliučiai pozityviai jautriai didaktiškas, atsisako bet kokių Volto Disnėjaus manierų linksminti, šmaikštauti, todėl netgi sakyčiau, kad šis vakarietiškas kūrinys savo pasakojimu labiau primena japonų animaciją. Nepaisant visko, manau, daugelis vis tiek išspausite vieną kitą ašarėlę, nes banalios tiesos ir vėl graudina, nes jas slepia mūsų banalios ir dirbtinės socialinės problemos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūros giesmė" / "Song of the Sea"

Sveiki,

Airių animacijos kūrėjas Tomm Moore pristatė naujausią savo darbą „Jūros giesmė“ (angl. Song of the Sea) (2014), kuris buvo nominuotas „Oskarui“, kaip geriausias metų animacinis filmas. Tiesą sakant, tikėjausi itin reto šedevro ir kitoniškos juostos. Į akis iškart krito visiškai nekomercinė grafika, kuri netgi šiek tiek priminė senąją rusų animaciją, su kuria užaugo mūsų tėvai ir dar kai kurie iš mūsų taip pat mena su nostalgija, tai dalis tos autentikos „Jūros giesmėje“ visgi užčiuopiama.

Ir visgi, tai kitokia animacija, jos istorija paremta skandinavų-druidų-škotų kultūros mitais, pridėta tam tikros šiuolaikinės fikcijos. Sakyčiau, kad mes neblogai turėtume sukurti kažką panašaus, pasitelkę šiuolaikines technologijas, perkuriant „Jūratę ir Kastytį“. Atpažįstami druidų kultūros atšvaitai, mitinis pasaulio matmuo ir kone japoniškos animacijos tradicijos perėmimas – visa tai nesunku atpažinti, jeigu retkarčiais pažiūrite didįjį animacinį kiną. 

„Jūros giesmė“ man patiko – iškart joje jaučiasi gyvybė ir tam tikra jauki energetika. Gal kiek iš pradžių gali bauginti grafika, bet tereikia tik 5 minučių, kad ši baimė būtų įveiktai, o kūrėjams pavyktų jus įtraukti į pasakojimo pasaulį. Galiu pasakyti, kad patiko ganėtinai subtiliai išvystytas ir sukurtas scenarijus, nors, aišku, kai kada norėjosi stabtelėti ir nusikeikti, jog tai nelogiška, kad veikėjai elgiasi pernelyg herojiškai, tačiau tai yra animacinio žanro žaidimo taisyklės ir autoriai nuo to nesistengia pabėgti. Sakyčiau, priešingai – jie derina savo unikalumą su didžiąja animacija, todėl visai nenuostabu, kad šis mielas, šviesus, pamokantis, bet tiesiogiai nemoralizuojantis filmas prasiskynė sau kelią. Autoriai eliminavo humorą, kas apskritai nebūdinga amerikietiškai animacijai, kuri be komikinio personažo sunkiai apsieina, na, šiame filme viskas liko kaip skandinaviškoje šiuolaikinėje pasakoje – neliko jokių banalybių, vulgarybių ir todėl „pasimatė“ toji šviesa, kurią norėjo perteikti filmo kūrėjai. Tinka visai šeimai, ypač tie, kurie mano, kad jau niekas nebekuria animacinių filmų, kuriuose nebūtų sprogdinama, šaudoma, laidomi gašlūs juokeliai... Nustebsite pažiūrėję „Jūros giesmę“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela