Filmas: "Nagai" / "Fingernails"

 Sveiki,

 

Bandau surasti gerų žodžių Christos Nikou sukurtai mokslinės fantastikos dramai „Nagai“ (angl. Fingernails) (2023), tačiau sunkiai grumuliuoja komplimentus, kai neturiu jų už ką pasakyti. Filmas netipinis. Tikrai. Apie liguistą veikėją Aną, kuri įsidarbina keistame meilės institute. Pastarajame ateina poros, kurios nori sutvirtinti savo santykius ir pasidaryti testą, ar jie verti būti drauge. Tokį testą yra atlikusi ir Ana su savo partneriu, tačiau Ana stebėdama tas poras jaučia, kad tas jos ryšys yra netvirtas, be to, pradeda jausti simpatiją savo darbo partneriui.

 

Baisiausia, kad norint atlikti kompiuteriu testą, reikia abiem partneriams nusiplėšti po nagą. Juos sudėti į prietaisą, panašų į mikrobangų krosnelę, pastarasis pačirškina gyvnagius ir ekrane parodo poros santykių tvarumo procentus. Tai pakankamai žiauru, bet veikėjai tiek užsiciklinę, kad santykius apsprendžia instituto kompiuteris, kad belieka tik stebėti, kaip šioji mokslinės fantastikos juosta melancholiškai ironizuoja žmonių negebėjimą patiems nuspręsti savo santykius. Filmas iš esmės lėtas, liūdnai komiškas ir žiūrisi jis gan, tiesą sakant, nuobodžiai. Stebina nebent tas veikėjų perdėtas rimtumas, atliekant santykių sutvirtinimo juokingus testus, tačiau akivaizdu, jog be crazy idėjos plėšyti ir leisti mikrobangų krosnelei nuspręsti, su kuo tau lemta būti, daugiau nieko nėra. Veikėjai nuo pat pradžių yra aiškiai apibrėžti ir žiūrovas žino, link ko visa šioji išsiskyrimo istorija veda, ir kad Ana galiausiai pripažins, jog nemyli savo dabartinio partnerio ir jai tiesiog reikia spjauti į visus tuos instituto testus.

 

Visgi filmas aiškiai kritikuoja mūsų negalėjimą prisiimti atsakomybės už savo santykius. Metaforinis ir simbolinis kalbėjimas apie tai, kad leidžiame savo horoskopams spręsti santykius, o dabar jau pamažu ir dirbtiniam intelektui, filmas pasakoja apie tai, kad laimės tikro recepto nėra ir jokia mašina tau nepasakys, kiek ir kaip tau būti ir išlikti. Dar baisiau – kai kas iš tokio savotiško neįgalumo pelnosi ir tai nebūtinai yra tokios pranašiškos ateities mokslinės institucijos, kokios pavaizduotos filme „Nagai“. Šiaip idėja labai gera, tačiau nežinau, kodėl man filmo perteikimas taip sunkiai įtraukė į pagrindinių veikėjų pasaulį. Visgi tai lėtas filmas, kuris lėtai ir sunkiai sukasi apie keistais ir netipiniais simboliais išreiškiamą sudėtingą žmonių santykių ir emocijų pasaulį. Pagrindinį vaidmenį čia sukuria mano netikėtai atrasta ir jau spėta pamėgta aktorė Jessie Buckley, kuri, beje, yra ir puikiai dainininkė – netikite, pasižiūrėkite, kaip ji atliko performansą, skirtą dainininkės S. O‘Connor garbei. Filme taip pat pasirodė ir „Begėdžio“ žvaigždė Jeremy Allen White bei Riz Ahmed. Visgi man filmas kažkuo asocijuojasi su Jessica Hausner „Laimės gėlelė“ (2019), kuris irgi per mokslą bandė kalbėti apie žmogaus laimės būsenas.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Obuoliai" / "Mila" / "Apples"

 Sveiki,

„Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo Christos Nikou filmas „Obuoliai“ (graik. Mila) (2020), iš kurio, prisipažinsiu, kaip ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“, tikėjausi nemažai, juolab kad girdėjau gerų atsiliepimų ir net palyginimų su provokuojančiu kitu graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos, kurį tikriausiai daigelis atpažįsta iš tokių darbų kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Šventojo elnio nužudymas“ ir t. t.

Sunkiai man sekėsi su „Obuoliais“. Tikriausiai filmo geriausia intriga ir visas įdomumas susidėjo į pirmąsias 5-10 minučių, o vėliau viskas išblėso ir vis pradėjau dirsčioti į laikrodį, kada ši juosta galiausiai pasibaigs... Istorija pasakoja apie sunkiai apibrėžto laiko (aštuntas-devintas dešimtmetis?) vykstančius masinius atminties praradimo sindromus. Vyrukas Airis patenka į kliniką su kitais atmintį praradusiais, jis vis tikisi, kad kas nors atsiras iš artimųjų, tačiau niekas neatsiranda ir daktarai pasiūlo jam dalyvauti eksperimente, kuriame bus galima susikurti naują tapatybę. Įrašę į juosteles komandas su kasdieninėmis užduotimis, kurias turi atlikti, Airis leidžiasi į atrandamų naujų potyrių pasaulį, kuriame pamažu pasireiškia ir tai, ką jis kažkada buvo pamiršęs.

Gerai, pripažįstu, kad pati filmo idėja yra tikrai verta ekranizacijos! Naujų tapatybių kūrimas, masinis žmonijos susirgimas, nesaugumas ir savęs pertransformavimas per atmintį ir baugina, ir smarkiai koreliuoja su dabarties pandemija, virusiniu pasauliu, kuris pakeičia žmonių tikrovę. Iš dalies dėl to lyg ir pateisinu organizatorių pasirinkimą būtent šį filmą padaryti užbaigiamuoju „Kino pavasario“ filmu, o iš kitos pusės pykstu, nes jis absoliučiai nepateisino mano lūkesčių nei kaip festivalio akcentas, nei kaip geras filmas.

Filmas lėtos eigos, simboliškai metaforizuotas, jame reiktų įžvelgti tam tikrus socialinius reiškinius, suvokti kuriamuosius ir griaunamuosius ryšius. Mane visada žavėjo filmai apie žmogaus atmintį ir tai, kas apskritai toji atmintis yra ir kokią reikšmę ji užima žmogaus gyvenime ir sociume. Pagrindinis veikėjas, netekęs žmonos, staiga ištiktas amnezijos, praranda vidinį ryšį su pasauliu, todėl psichologiškai užsiblokuoja atmintis. Filmas yra tarsi reabilitacijos terapijos seansas, metodas, kaip vėl galima pradėti tikėti savimi ir pasauliu. Lyginant su Y. Lanthimos filmais, kurie buvo itin aštrūs, taiklūs, metaforiškai ir simboliškai crazy idėjiškai hiperbolizuoti, netgi šokiruojantys, tai Christos Nikou filmas atrodo kaip prėskas ano režisieriaus aidas, nors abu režisieriai yra dirbę drauge. Aiškiai juntama Lanthimos įtaka: simboliškumas, neskubėjimas, fragmentiškai „kampuoti“ dialogai, laikmečio neapibrėžtis, teatrinis statiškumas, nuotraukos ir garso įrašo kasetės, o visa tai labiausiai siečiau su „Iltiniu dantimi“, prie kurio abu režisieriai ir dirbo. Bet tuo pačiu šiai socialinei ir asmeninei terapijai trūksta kažkokios provokacijos, aštrumo ir dinamikos, ir netgi nesaugumo pojūčio. Gal būčiau plėtojęs ta linkme, ką gali valdantieji padaryti su žmogumi, kai sukuriama nauja tapatybė? Nežinau, viskas labai prėska, tad gerai, kad po ranka turėjau tikrą obuolį, filmas tapo šiek tiek saldesnis. Sunkiai ir nuobodžiai susižiūrėjo „Obuoliai“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela