Filmas: "Obuoliai" / "Mila" / "Apples"

 Sveiki,

„Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo Christos Nikou filmas „Obuoliai“ (graik. Mila) (2020), iš kurio, prisipažinsiu, kaip ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“, tikėjausi nemažai, juolab kad girdėjau gerų atsiliepimų ir net palyginimų su provokuojančiu kitu graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos, kurį tikriausiai daigelis atpažįsta iš tokių darbų kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Šventojo elnio nužudymas“ ir t. t.

Sunkiai man sekėsi su „Obuoliais“. Tikriausiai filmo geriausia intriga ir visas įdomumas susidėjo į pirmąsias 5-10 minučių, o vėliau viskas išblėso ir vis pradėjau dirsčioti į laikrodį, kada ši juosta galiausiai pasibaigs... Istorija pasakoja apie sunkiai apibrėžto laiko (aštuntas-devintas dešimtmetis?) vykstančius masinius atminties praradimo sindromus. Vyrukas Airis patenka į kliniką su kitais atmintį praradusiais, jis vis tikisi, kad kas nors atsiras iš artimųjų, tačiau niekas neatsiranda ir daktarai pasiūlo jam dalyvauti eksperimente, kuriame bus galima susikurti naują tapatybę. Įrašę į juosteles komandas su kasdieninėmis užduotimis, kurias turi atlikti, Airis leidžiasi į atrandamų naujų potyrių pasaulį, kuriame pamažu pasireiškia ir tai, ką jis kažkada buvo pamiršęs.

Gerai, pripažįstu, kad pati filmo idėja yra tikrai verta ekranizacijos! Naujų tapatybių kūrimas, masinis žmonijos susirgimas, nesaugumas ir savęs pertransformavimas per atmintį ir baugina, ir smarkiai koreliuoja su dabarties pandemija, virusiniu pasauliu, kuris pakeičia žmonių tikrovę. Iš dalies dėl to lyg ir pateisinu organizatorių pasirinkimą būtent šį filmą padaryti užbaigiamuoju „Kino pavasario“ filmu, o iš kitos pusės pykstu, nes jis absoliučiai nepateisino mano lūkesčių nei kaip festivalio akcentas, nei kaip geras filmas.

Filmas lėtos eigos, simboliškai metaforizuotas, jame reiktų įžvelgti tam tikrus socialinius reiškinius, suvokti kuriamuosius ir griaunamuosius ryšius. Mane visada žavėjo filmai apie žmogaus atmintį ir tai, kas apskritai toji atmintis yra ir kokią reikšmę ji užima žmogaus gyvenime ir sociume. Pagrindinis veikėjas, netekęs žmonos, staiga ištiktas amnezijos, praranda vidinį ryšį su pasauliu, todėl psichologiškai užsiblokuoja atmintis. Filmas yra tarsi reabilitacijos terapijos seansas, metodas, kaip vėl galima pradėti tikėti savimi ir pasauliu. Lyginant su Y. Lanthimos filmais, kurie buvo itin aštrūs, taiklūs, metaforiškai ir simboliškai crazy idėjiškai hiperbolizuoti, netgi šokiruojantys, tai Christos Nikou filmas atrodo kaip prėskas ano režisieriaus aidas, nors abu režisieriai yra dirbę drauge. Aiškiai juntama Lanthimos įtaka: simboliškumas, neskubėjimas, fragmentiškai „kampuoti“ dialogai, laikmečio neapibrėžtis, teatrinis statiškumas, nuotraukos ir garso įrašo kasetės, o visa tai labiausiai siečiau su „Iltiniu dantimi“, prie kurio abu režisieriai ir dirbo. Bet tuo pačiu šiai socialinei ir asmeninei terapijai trūksta kažkokios provokacijos, aštrumo ir dinamikos, ir netgi nesaugumo pojūčio. Gal būčiau plėtojęs ta linkme, ką gali valdantieji padaryti su žmogumi, kai sukuriama nauja tapatybė? Nežinau, viskas labai prėska, tad gerai, kad po ranka turėjau tikrą obuolį, filmas tapo šiek tiek saldesnis. Sunkiai ir nuobodžiai susižiūrėjo „Obuoliai“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Juodas laukas" / "Mavro Livadi" / "Black Field"

Sveiki,

Visai neseniai teko progos pamatyti gan retai pas mus atkeliaujantį graikų kiną. Filmas „Juodas laukas“ (graik. Mavro Livadi) (2009) yra apdovanotas daugybe prestižinių kino apdovanojimų, todėl leidau sau žvilgtelėti – už ką? 

Filmas pasakoja apie Osmanų imperijos viešpatavimo laikus Graikijoje – septynioliktas amžius, atokiame moterų vienuolyne atsiranda sunkiai sužeistas dezertyras, kurį vienuolės surakina grandinėmis ir pamažu slaugo. Greitai paaiškės, kad viena iš vienuolių yra kadaise nuo rekrūto pabėgęs vaikinas, kuris kruopščiai slepia savo tapatybę, kovoja su sielos demonais ir paslapčia žaloja kūną, nekęsdamas savo prigimties... Jis įsimylės kalinį, bet ar kalinys atsakys tuo pačiu?

Siužetas gana, sakyčiau, įdomus, turintis didelės intrigos, tačiau žiūrint filmą, ji prislopinta melancholišku, gal net kiek flegmatišku įvykių dinamika. Filmas išties „kitoks“ visomis prasmėmis – siužetas, vaidyba, istorija, aplinka ir, žinoma, išskirtinė režisūra. Filmas nepaprastai estetiškai gražus, kiekvienas kadras taip nufilmuotas ir taip išryškintas, kad kiekviena akimirka, žiūrint šį filmą, tampa nepaprastai sakrali, režisieriui pavyko sudvasinti scenas ir kadrus. Tai akies pasigėrėjimo vertas filmas, tačiau tuo pačiu hiperbolizuotas momentalumas lyg ir pristabdo draminį vyksmą ir pasijunti izoliuotame filme, kurį žiūri kaip meditacinio pobūdžio filmą ir kartu kaip dramą, sakyčiau, filmas tampa artimas Azijos kino tradicijai.

 Kadras iš filmo "Juodas laukas".

Filmas padarė įspūdį ir kartu paliko dviprasmiškus jausmus. Taip, labai patiko techninė filmo pusė, vaidyba, nepaprasta istorija, bet kartu liko kažkas nesuvokta, nepajausta, nepagauta ir net, sakyčiau, vietomis šiek tiek nuobodžiai „užvilkinta“. Tarsi filme grumtųsi įdomumas ir nuobodybė, kuri užmaskuota nepaprastais estetiniais niuansais. Taip pat filmo finalas liko didelė mįslė. Šiaip mėgstu neužbaigtus filmus, staiga nutrūkstančius, atimančius kvapą, tačiau šio filmo pabaiga tiesiog man liko neperkandama – ar visa tai buvo sapnas, svajonė, iliuzija, kas iš tikrųjų įvyko tikrai, o kas liko personažų pasąmonėje? Neaišku. Bet kokiu atveju tai provokuojantis kitoks kinas, kurį verta žiūrėti.

P. S. Filmą galite rasti titruotą lietuviškai www.torrent.lt

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela