Filmas: "Obuoliai" / "Mila" / "Apples"

 Sveiki,

„Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo Christos Nikou filmas „Obuoliai“ (graik. Mila) (2020), iš kurio, prisipažinsiu, kaip ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“, tikėjausi nemažai, juolab kad girdėjau gerų atsiliepimų ir net palyginimų su provokuojančiu kitu graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos, kurį tikriausiai daigelis atpažįsta iš tokių darbų kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Šventojo elnio nužudymas“ ir t. t.

Sunkiai man sekėsi su „Obuoliais“. Tikriausiai filmo geriausia intriga ir visas įdomumas susidėjo į pirmąsias 5-10 minučių, o vėliau viskas išblėso ir vis pradėjau dirsčioti į laikrodį, kada ši juosta galiausiai pasibaigs... Istorija pasakoja apie sunkiai apibrėžto laiko (aštuntas-devintas dešimtmetis?) vykstančius masinius atminties praradimo sindromus. Vyrukas Airis patenka į kliniką su kitais atmintį praradusiais, jis vis tikisi, kad kas nors atsiras iš artimųjų, tačiau niekas neatsiranda ir daktarai pasiūlo jam dalyvauti eksperimente, kuriame bus galima susikurti naują tapatybę. Įrašę į juosteles komandas su kasdieninėmis užduotimis, kurias turi atlikti, Airis leidžiasi į atrandamų naujų potyrių pasaulį, kuriame pamažu pasireiškia ir tai, ką jis kažkada buvo pamiršęs.

Gerai, pripažįstu, kad pati filmo idėja yra tikrai verta ekranizacijos! Naujų tapatybių kūrimas, masinis žmonijos susirgimas, nesaugumas ir savęs pertransformavimas per atmintį ir baugina, ir smarkiai koreliuoja su dabarties pandemija, virusiniu pasauliu, kuris pakeičia žmonių tikrovę. Iš dalies dėl to lyg ir pateisinu organizatorių pasirinkimą būtent šį filmą padaryti užbaigiamuoju „Kino pavasario“ filmu, o iš kitos pusės pykstu, nes jis absoliučiai nepateisino mano lūkesčių nei kaip festivalio akcentas, nei kaip geras filmas.

Filmas lėtos eigos, simboliškai metaforizuotas, jame reiktų įžvelgti tam tikrus socialinius reiškinius, suvokti kuriamuosius ir griaunamuosius ryšius. Mane visada žavėjo filmai apie žmogaus atmintį ir tai, kas apskritai toji atmintis yra ir kokią reikšmę ji užima žmogaus gyvenime ir sociume. Pagrindinis veikėjas, netekęs žmonos, staiga ištiktas amnezijos, praranda vidinį ryšį su pasauliu, todėl psichologiškai užsiblokuoja atmintis. Filmas yra tarsi reabilitacijos terapijos seansas, metodas, kaip vėl galima pradėti tikėti savimi ir pasauliu. Lyginant su Y. Lanthimos filmais, kurie buvo itin aštrūs, taiklūs, metaforiškai ir simboliškai crazy idėjiškai hiperbolizuoti, netgi šokiruojantys, tai Christos Nikou filmas atrodo kaip prėskas ano režisieriaus aidas, nors abu režisieriai yra dirbę drauge. Aiškiai juntama Lanthimos įtaka: simboliškumas, neskubėjimas, fragmentiškai „kampuoti“ dialogai, laikmečio neapibrėžtis, teatrinis statiškumas, nuotraukos ir garso įrašo kasetės, o visa tai labiausiai siečiau su „Iltiniu dantimi“, prie kurio abu režisieriai ir dirbo. Bet tuo pačiu šiai socialinei ir asmeninei terapijai trūksta kažkokios provokacijos, aštrumo ir dinamikos, ir netgi nesaugumo pojūčio. Gal būčiau plėtojęs ta linkme, ką gali valdantieji padaryti su žmogumi, kai sukuriama nauja tapatybė? Nežinau, viskas labai prėska, tad gerai, kad po ranka turėjau tikrą obuolį, filmas tapo šiek tiek saldesnis. Sunkiai ir nuobodžiai susižiūrėjo „Obuoliai“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Iltinis dantis" / "Kynodontas" / "Dogtooth"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Iltinis dantis“ (Kynodontas / Dogtooth) (2009 m.). Taigi juosta mus nukelia į karštąją Graikiją, tačiau pasijutau ne kaip Graikijoje, bet kaip kokioje Aliaskoje, nes filmo atmosfera atrodė itin šalta ir plieninė tiek savo personažais, tiek savo jausmais. Na, daugelius filmas šokiruoja savo idėjomis – pasiturinti šeima savo vaikus augino izoliuotai ir jiems apie pasaulį pasakojo visai kitaip, nei jis priimamas mūsų visuomenėje. Sadistinis elgesys, smegenų plovimai imliems protams, infantiliškas suaugusių šeimos vaikų elgesys iš pradžių atrodo sausokas, tačiau nuolat sukamasi apie seksualinių pasitenkinimų ir transliacijos anteną. Galiausiai nusiritama iki to, kad motina išdažo savo dukrą ir suveda su sūnumi seksualiai santykiauti. Truputi kraupoka, tiesa?

Ir iš tikrųjų tokie filmai, kurie vaizduoja mūsų visuomenės netobulumą ir kartu normų pažeidimus, visada yra linkę sulaukti prieštaringų vertinimų. Man asmeniškai filmas pasirodė silpnokas, turiu galvoje jo meninę, estetinę ir režisūrinę plotmę – sausokas, nuobodokas ir trūko motyvacijos. Stipriausia šio filmo dalis – siužetas, idėja ir drąsa vaizduoti anomalią visuomenės dalį, kuri šokiruoja savo atvirumu. Manau, filmą jau vertėtų pamatyti vien dėl idėjos, kuri išties stipri, įdomi, pakankamai tinkama medžiaga stipriems filmams kurti, tačiau, kaip jau sakiau, pats filmas turi spragų. Kartais tokiuose filmuose nereikia jokių paaiškinimų, tačiau šįkart visgi pasigedau logikos – kam tėvams elgtis šitaip kvailai su vaikais? Ar tai būdas juos apsaugoti nuo išorinio pasaulio? O ar jie galvojo, kas bus, kai jie numirs, o vaikai išeis į atvirą pasaulį, kai zombiu vadinamos mažos geltonos gėlės, o katinai ir šunys yra broliai ir seserys, tik blogi ir pavojingi gyvybei? Pasigedau pačių tėvų atsakomybės jausmo, jie tokie nerealūs, nemotyvuoti... Arba aš kažko neįkabinau.

Filmas sulaukė nemažai dėmesio „Kino pavasaryje“, yra prieinamas visokio plauko žiūrovams ir plačiai aptarinėjamas kaip vienas žiauriausių europietiško filmo pavyzdžių, man asmeniškai, atrodo, kad filmas mažai kuo skiriasi nuo „Serbiško filmo“, į pastarąjį tik buvo prikrauta daug kraujo, banalybių, nesveiko sekso, o „Iltinis dantis“ yra pragmatiškesnis šių idėjų vaizdavimo variantas.

Įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com