Filmas: "Obuoliai" / "Mila" / "Apples"

 Sveiki,

„Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo Christos Nikou filmas „Obuoliai“ (graik. Mila) (2020), iš kurio, prisipažinsiu, kaip ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“, tikėjausi nemažai, juolab kad girdėjau gerų atsiliepimų ir net palyginimų su provokuojančiu kitu graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos, kurį tikriausiai daigelis atpažįsta iš tokių darbų kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Šventojo elnio nužudymas“ ir t. t.

Sunkiai man sekėsi su „Obuoliais“. Tikriausiai filmo geriausia intriga ir visas įdomumas susidėjo į pirmąsias 5-10 minučių, o vėliau viskas išblėso ir vis pradėjau dirsčioti į laikrodį, kada ši juosta galiausiai pasibaigs... Istorija pasakoja apie sunkiai apibrėžto laiko (aštuntas-devintas dešimtmetis?) vykstančius masinius atminties praradimo sindromus. Vyrukas Airis patenka į kliniką su kitais atmintį praradusiais, jis vis tikisi, kad kas nors atsiras iš artimųjų, tačiau niekas neatsiranda ir daktarai pasiūlo jam dalyvauti eksperimente, kuriame bus galima susikurti naują tapatybę. Įrašę į juosteles komandas su kasdieninėmis užduotimis, kurias turi atlikti, Airis leidžiasi į atrandamų naujų potyrių pasaulį, kuriame pamažu pasireiškia ir tai, ką jis kažkada buvo pamiršęs.

Gerai, pripažįstu, kad pati filmo idėja yra tikrai verta ekranizacijos! Naujų tapatybių kūrimas, masinis žmonijos susirgimas, nesaugumas ir savęs pertransformavimas per atmintį ir baugina, ir smarkiai koreliuoja su dabarties pandemija, virusiniu pasauliu, kuris pakeičia žmonių tikrovę. Iš dalies dėl to lyg ir pateisinu organizatorių pasirinkimą būtent šį filmą padaryti užbaigiamuoju „Kino pavasario“ filmu, o iš kitos pusės pykstu, nes jis absoliučiai nepateisino mano lūkesčių nei kaip festivalio akcentas, nei kaip geras filmas.

Filmas lėtos eigos, simboliškai metaforizuotas, jame reiktų įžvelgti tam tikrus socialinius reiškinius, suvokti kuriamuosius ir griaunamuosius ryšius. Mane visada žavėjo filmai apie žmogaus atmintį ir tai, kas apskritai toji atmintis yra ir kokią reikšmę ji užima žmogaus gyvenime ir sociume. Pagrindinis veikėjas, netekęs žmonos, staiga ištiktas amnezijos, praranda vidinį ryšį su pasauliu, todėl psichologiškai užsiblokuoja atmintis. Filmas yra tarsi reabilitacijos terapijos seansas, metodas, kaip vėl galima pradėti tikėti savimi ir pasauliu. Lyginant su Y. Lanthimos filmais, kurie buvo itin aštrūs, taiklūs, metaforiškai ir simboliškai crazy idėjiškai hiperbolizuoti, netgi šokiruojantys, tai Christos Nikou filmas atrodo kaip prėskas ano režisieriaus aidas, nors abu režisieriai yra dirbę drauge. Aiškiai juntama Lanthimos įtaka: simboliškumas, neskubėjimas, fragmentiškai „kampuoti“ dialogai, laikmečio neapibrėžtis, teatrinis statiškumas, nuotraukos ir garso įrašo kasetės, o visa tai labiausiai siečiau su „Iltiniu dantimi“, prie kurio abu režisieriai ir dirbo. Bet tuo pačiu šiai socialinei ir asmeninei terapijai trūksta kažkokios provokacijos, aštrumo ir dinamikos, ir netgi nesaugumo pojūčio. Gal būčiau plėtojęs ta linkme, ką gali valdantieji padaryti su žmogumi, kai sukuriama nauja tapatybė? Nežinau, viskas labai prėska, tad gerai, kad po ranka turėjau tikrą obuolį, filmas tapo šiek tiek saldesnis. Sunkiai ir nuobodžiai susižiūrėjo „Obuoliai“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela