Filmas: "Juodas laukas" / "Mavro Livadi" / "Black Field"

Sveiki,

Visai neseniai teko progos pamatyti gan retai pas mus atkeliaujantį graikų kiną. Filmas „Juodas laukas“ (graik. Mavro Livadi) (2009) yra apdovanotas daugybe prestižinių kino apdovanojimų, todėl leidau sau žvilgtelėti – už ką? 

Filmas pasakoja apie Osmanų imperijos viešpatavimo laikus Graikijoje – septynioliktas amžius, atokiame moterų vienuolyne atsiranda sunkiai sužeistas dezertyras, kurį vienuolės surakina grandinėmis ir pamažu slaugo. Greitai paaiškės, kad viena iš vienuolių yra kadaise nuo rekrūto pabėgęs vaikinas, kuris kruopščiai slepia savo tapatybę, kovoja su sielos demonais ir paslapčia žaloja kūną, nekęsdamas savo prigimties... Jis įsimylės kalinį, bet ar kalinys atsakys tuo pačiu?

Siužetas gana, sakyčiau, įdomus, turintis didelės intrigos, tačiau žiūrint filmą, ji prislopinta melancholišku, gal net kiek flegmatišku įvykių dinamika. Filmas išties „kitoks“ visomis prasmėmis – siužetas, vaidyba, istorija, aplinka ir, žinoma, išskirtinė režisūra. Filmas nepaprastai estetiškai gražus, kiekvienas kadras taip nufilmuotas ir taip išryškintas, kad kiekviena akimirka, žiūrint šį filmą, tampa nepaprastai sakrali, režisieriui pavyko sudvasinti scenas ir kadrus. Tai akies pasigėrėjimo vertas filmas, tačiau tuo pačiu hiperbolizuotas momentalumas lyg ir pristabdo draminį vyksmą ir pasijunti izoliuotame filme, kurį žiūri kaip meditacinio pobūdžio filmą ir kartu kaip dramą, sakyčiau, filmas tampa artimas Azijos kino tradicijai.

 Kadras iš filmo "Juodas laukas".

Filmas padarė įspūdį ir kartu paliko dviprasmiškus jausmus. Taip, labai patiko techninė filmo pusė, vaidyba, nepaprasta istorija, bet kartu liko kažkas nesuvokta, nepajausta, nepagauta ir net, sakyčiau, vietomis šiek tiek nuobodžiai „užvilkinta“. Tarsi filme grumtųsi įdomumas ir nuobodybė, kuri užmaskuota nepaprastais estetiniais niuansais. Taip pat filmo finalas liko didelė mįslė. Šiaip mėgstu neužbaigtus filmus, staiga nutrūkstančius, atimančius kvapą, tačiau šio filmo pabaiga tiesiog man liko neperkandama – ar visa tai buvo sapnas, svajonė, iliuzija, kas iš tikrųjų įvyko tikrai, o kas liko personažų pasąmonėje? Neaišku. Bet kokiu atveju tai provokuojantis kitoks kinas, kurį verta žiūrėti.

P. S. Filmą galite rasti titruotą lietuviškai www.torrent.lt

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iltinis dantis" / "Kynodontas" / "Dogtooth"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Iltinis dantis“ (Kynodontas / Dogtooth) (2009 m.). Taigi juosta mus nukelia į karštąją Graikiją, tačiau pasijutau ne kaip Graikijoje, bet kaip kokioje Aliaskoje, nes filmo atmosfera atrodė itin šalta ir plieninė tiek savo personažais, tiek savo jausmais. Na, daugelius filmas šokiruoja savo idėjomis – pasiturinti šeima savo vaikus augino izoliuotai ir jiems apie pasaulį pasakojo visai kitaip, nei jis priimamas mūsų visuomenėje. Sadistinis elgesys, smegenų plovimai imliems protams, infantiliškas suaugusių šeimos vaikų elgesys iš pradžių atrodo sausokas, tačiau nuolat sukamasi apie seksualinių pasitenkinimų ir transliacijos anteną. Galiausiai nusiritama iki to, kad motina išdažo savo dukrą ir suveda su sūnumi seksualiai santykiauti. Truputi kraupoka, tiesa?

Ir iš tikrųjų tokie filmai, kurie vaizduoja mūsų visuomenės netobulumą ir kartu normų pažeidimus, visada yra linkę sulaukti prieštaringų vertinimų. Man asmeniškai filmas pasirodė silpnokas, turiu galvoje jo meninę, estetinę ir režisūrinę plotmę – sausokas, nuobodokas ir trūko motyvacijos. Stipriausia šio filmo dalis – siužetas, idėja ir drąsa vaizduoti anomalią visuomenės dalį, kuri šokiruoja savo atvirumu. Manau, filmą jau vertėtų pamatyti vien dėl idėjos, kuri išties stipri, įdomi, pakankamai tinkama medžiaga stipriems filmams kurti, tačiau, kaip jau sakiau, pats filmas turi spragų. Kartais tokiuose filmuose nereikia jokių paaiškinimų, tačiau šįkart visgi pasigedau logikos – kam tėvams elgtis šitaip kvailai su vaikais? Ar tai būdas juos apsaugoti nuo išorinio pasaulio? O ar jie galvojo, kas bus, kai jie numirs, o vaikai išeis į atvirą pasaulį, kai zombiu vadinamos mažos geltonos gėlės, o katinai ir šunys yra broliai ir seserys, tik blogi ir pavojingi gyvybei? Pasigedau pačių tėvų atsakomybės jausmo, jie tokie nerealūs, nemotyvuoti... Arba aš kažko neįkabinau.

Filmas sulaukė nemažai dėmesio „Kino pavasaryje“, yra prieinamas visokio plauko žiūrovams ir plačiai aptarinėjamas kaip vienas žiauriausių europietiško filmo pavyzdžių, man asmeniškai, atrodo, kad filmas mažai kuo skiriasi nuo „Serbiško filmo“, į pastarąjį tik buvo prikrauta daug kraujo, banalybių, nesveiko sekso, o „Iltinis dantis“ yra pragmatiškesnis šių idėjų vaizdavimo variantas.

Įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com