Filmas: "Geismų tramvajus" / "A Streetcar Named Desire"

 

Sveiki!

Retai bežiūriu Aukso amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas „Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951), kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“ žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje vaidmenų.

Filmas „Geismų tramvajus“ pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“ lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš, bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto, filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“ scenas.

Blanš patiria visišką psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje, kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį, o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis aukštesnių seserų lūkesčių...

Filmo pjesė nėra įprasta. Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį, jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą. Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili režisieriui Kazanui pagyrų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Krantinėje" / "On The Waterfront"

Sveiki, skaitytojai,

Na, apie senus gerus legendinius filmus norisi pasakyti ne vien gerą žodį, bet kažkaip taip: kaip kritikuojame tam tikrus istorinius reiškinius, taip, manau, jokių stabų neturėtų būti ir kine, nesvarbu, kaip anuomet filmas bebūtų vertinamas ir to vertinimo šleifas nešamas per visus dešimtmečius. Štai legendinė retro kino klasika „Krantinėje“ (angl. On the waterfront) (1954) iki šiol laikoma neblėstančiu aktoriaus Marlon Brando viršūne.

Elia Kazan legendinis filmas pasakoja, sakyčiau, įprastinę kriminalinę istoriją, kuri laikosi ant tarp pagrindinio veikėjų moralinių principų, įsipareigojimų ir, žinoma, meilės, kuri vienaip ar kitaip (kaip ir įprasta tų dešimtmečių kriminalinėse dramose) susijusi su nusikaltimo aplinkybėmis. Šešto dešimtmečio pradžios Amerika dar tik klesti mafijos šešėlyje, todėl nenuostabu, kad tų dienų aktualijos šitaip atsispindėjo ir kine. Kokią reikšmę šis filmas turi kino industrijai, apskritai man sunku spręsti, o tai, sakyčiau, nelabai ir įdomu, nes, jeigu užėjote į šį puslapį, tikriausiai norite greito ir emocionalaus vertino – verta ar neverta. Tai sakau Jums, kad verta tik tiek, kiek Jūs patys rimtai žiūrite į kiną kaip į meną, o ne vien į pramogą.

Filmą sužiūrėjau ir patyriau įvairiausių emocijų. Žinoma, jis siužetiškai geras, joje daug įdomių juslinių efektų, kuriuos kuria uosto atmosfera, balandžiai, veiksmas ant senovinių stogų, socialinė pilkuma, besivaduojanti iš ekonominės krizės darbo liaudis, darbininkai be darbo sutarčių ir, žinoma, mafija, mafija, mafija... Filmas nors ir konstruojamas teatralizuotomis scenomis ir veikėjai kalba jau atpažįstamais dialogais, demonstruodami to meto kultūrinius darinius, manding, filmą natūralesnį daro socialinė aplinka, atšiaurumas ir Al Capotės laikų „vyrų reikalų“ tvarkymo maniera, kuri, kad ir kiek atrodytų atgrasi, vis tiek įneša retro nostalgijų. 

Tiesa, nežinau, kas šiame filme nutiko M. Brando akims – ar tai nevykusi plastinė operacija, ar amžius, ar nevykęs grimas, norint sukurti atšiauresnį vaizdą, tačiau jo tai nesustabdė nuo „Oskaro“ laimėjimo ir kitų apdovanojimų. Kad jis geras aktorius, tą mačiau „Krikštatėvyje“, tačiau filme man kur kas šiltesnė, jausmingesnė ir tikresnė buvo „Oskaro“ savininkė už antro plano vaidmenį Eva Marie Saint. Tie mačistiniai tipažiniai vaidmenys jau kažkur regėti filmuose su Roberto Deniro, o tai be jokios abejonės rodo, kad manyje susiplakę nechronologinis kino vertinimas, – reikėjo pradėti nuo M. Brando filmų ir tik vėliau lipdyti šablonus Deniro. Tiek to, nes filmas šiaip ar taip vis tiek pakankamai įdomus, įtraukiantis ir beregint geriausia vieta, žinoma, tapo pats finalas – vyriško muštynės ir vyriškos bendrystės kaip teisuoliško pasaulio pamatas išaukštinimas, kai visi varguoliai nusigręžia nuo mafijos ir tampa viena didele uosto šeima. Žaizdotas M. Brando nelyginant Jėzus Kristus suluošintas ir prakistu antakiu, ir sulaužytas kaulais žengia į angarą kilnoti su kabliu maišų. Jeigu nebūtų graudu, būtų išties juokinga.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela