Sveiki!
Retai bežiūriu Aukso
amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau
pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną
geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas
„Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951),
kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio
vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme
Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo
tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“
žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje
vaidmenų.
Filmas „Geismų tramvajus“
pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų
tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo
1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais
pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant
apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau
kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee
Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų
pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose
Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“
lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės
pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių
pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog
kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės
veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį
demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė
nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš,
bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią
pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto,
filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“
scenas.
Blanš patiria visišką
psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje,
kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį,
o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel
Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į
Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina
ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu
Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa
galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei
ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė
kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl
agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti
nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį
rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos
fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes
pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis
aukštesnių seserų lūkesčių...
Filmo pjesė nėra įprasta.
Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto
pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris
iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų
visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas
seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš
čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug
kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet
buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir
pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų
privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra
gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei
noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint
tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį,
jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su
Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto
dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą.
Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia
versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili
režisieriui Kazanui pagyrų.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 97/100
IMDb: 7.9
Maištinga Siela
