Filmas: "Geismų tramvajus" / "A Streetcar Named Desire"

 

Sveiki!

Retai bežiūriu Aukso amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas „Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951), kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“ žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje vaidmenų.

Filmas „Geismų tramvajus“ pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“ lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš, bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto, filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“ scenas.

Blanš patiria visišką psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje, kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį, o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis aukštesnių seserų lūkesčių...

Filmo pjesė nėra įprasta. Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį, jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą. Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili režisieriui Kazanui pagyrų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vėjo nublokšti" / "Gone with the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Sako, kad klasikos kritikuoti negalima, ja galima tik žavėtis ir apginti. Daugelis gurmanų klasikos taip pat nėra linkę peikti, tačiau aš manau, kad mes pernelyg idealizuojame istorinius kūrinius ir bijome atrasti juose trūkumų, kuriuos dažnai aptinkame šiuolaikiniame kine. Viena didžiausių kino ekranizacijų be jokios abejonės yra „Vėjo nublokšti“ (angl. Gone with the Wind) (1939). Priežastis, dėl kurios nuolat atidėliojau šio filmo peržiūrą, buvo jos ilgumas – beveik keturios valandos! Kadangi tai visgi klasika, o klasiką mėgstu, nutariau, kad užteks atidėlioti ir laikas pagaliau žvilgtelėti į vieną didingiausių juostų prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Filmas nuo pat pradžių stebina viskuo, kuo gali nustebinti filmas, susuktas prieš Antrąjį pasaulinį – filmas nuostabiai spalvotas, puikios masinės scenos, įdomūs charakteriai ir gera filmo kokybė bei, žinoma, aktoriai. Tiesą sakant, labai bijojau, kad filmas bus pernelyg romantinis ir saldus, ko apskritai nemėgstu, tačiau mane labai nustebino scenarijus – Skarlet, pagrindinė filmo veikėja, absoliučiai neprimena naivios ir alpstančios mergelės, ji pasirodė šarminga, subtiliai žongliruojanti sau parankiais moraliniais principais, nebijo būti, kai to reikia, gera kale, o tai išties stebina, nes kaip bebūtų, klasika gana puritoniška ir į moralinius principus labai kreipdavo dėmesį kaip visuomenės auklėjančių didaktinių priemonių rinkinį. Dar labai smarkiai gelbsti istorinis kontekstas – Amerikos Pilietinio karo padariniai, vergovės panaikinimas, aristokratų gyvenimo saulėlydis ir šiaip, filmas tviska prabanga, jo amfiteatrai gražus, preciziški, apgalvoti kaip ir techninės detalės, ypač apšvietimas.

Apskritai kerinti aktorė Vivien Leigh puikiai tiko šiam vaidmeniui, nors kai kada scenos atrodydavo pernelyg teatrališkos ir dirbtinos, tačiau jos kažkaip itin tinka senam retro kinui, kad net nebereikia kažko itin daugiau nei šiek tiek teatralizuoto sentimentalaus kičo, kuris apskritai atspindi XIX amžiaus vidurio bendravimo kultūrą.

„Vėjo nublokšti“ – gera ir nemari kino klasika, išsaugojusi kartoms didingą ir ambicingą kino reginį, kurio „vėjas“ ateina iki šių dienų ir leidžia net kartais aiktelėti: kaip čia gerai sukurta! 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela