Sveiki, skaitytojai,
Paskutiniu metu labai
apmažėjo mano asmeninių įrašų šiame saite. Tiesiog atsisėdu ir nebeturiu ką
Jums parašyti, tarsi visko, ko griebčiausi virstų jau banalios realybės nudirta
negyva oda, kurios pilna visuose žinių portaluose. O pasisemti iš realybės
idėjų darosi vis sunkiau, kadangi tampu tarsi vidutinės klasės sustabarėjusiu lietuviu:
darbas-šeima-miegas. Ir tose nišose dar įkrenta kultūriniai niuansai, kurie
kaip dvasinis kuras šiek tiek suteikia gyvenimui ypatingų prieskonių.
Iš kitos pusės nieko nėra
geriau už stabilumą, nes toji lakiojančios sielos po laukus, nežinia
trokštančios kokios laisvės, atima pernelyg daug nepamatuotų jėgų. Pradedi
vertinti tai, kas paprasta: savo vietą pasaulyje, nebesidairai į tolius,
renkiesi paprastesnį jogurtą parduotuvių lentynose ir, žiūrėk, viskas
paprasčiau ir mažiau kainuoja vidinių pastangų ir nemalonių emocijų. Taigi,
tampu eiliniu lietuviu, sąskaitininku, per kurį kaip per ląstelę cirkuliuoja
viskas, ant ko laikosi šis pasaulis: pinigai, pareiga tėvynei, sveikata,
energija, nauda kitiems, o štai kai nusidėvėsiu... „Tu tik mokesčius susimokėk!“
Akivaizdu, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visur kame žmogus pasauliui reikalingas
tik tiek, kiek jis gali suteikti naudos valstybei ir kitam žmogui. Atsiprašau
už tokį išsireiškimą, bet kartais atrodo, kad mūsų pensininkai kaip padėvėti
valstybės prezervatyvai... Panaudojai kartą ir nebeapsimauk. Visos šiukšlės,
įskaitant ir nebereikalingas žmogus, tampa našta. Tokia našta tapsime ir mes
savu laiku.
Gana apie tuos
pensininkus. Kenčia visi. Kai kurie netgi nuo stabilumo ir rutinos, nes
cirkuliuojama ne tik per žmogų, bet ir žmogus nardo lašišos greičiu per
gyvenimą, keisdamas pasaulėžiūros kampus. Tai primena kažin kokius nepastovius
orus, orų masių maišymąsi. Arba didžiulį plaustą vandenyną, ant kurio vieni
ieško pusiausvyros bangavime, o kitoje pusėje visi trepsi kojomis, kad tik
plaustas nenustotų sūpavęs kuo smarkiau. Kai kam audros su perkūnija, kai kam
dzenbudistinio akmenų sodo. Ir tik kartais, savaime suprantama, norisi nei to,
nei ano, o kažin kokios susikristalizavusios ir nenuobodžios pusiausvyros tarp
rutinos ir chaoso.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą