Lauren Groff. „Moiros ir
Furijos“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.
Sveiki,
Baltų
lankų leidykla paskutiniu metu stebina labai geromis
knygomis – tik spėk jas suskaityti. Žinoma, tam laiko viskam neužteks, tačiau
grietinėlę nuo verstinės literatūros padangės nugriebti vis dėlto verta. Verta
prie šio šios grietinėlės priskirti amerikiečių autorės Lauren Groff romaną Moiros ir
Furijos (angl. Fates and Furies),
kuri tapo amazon.com puslapio
sensacija bei Baraco Obamos mėgstamiausia 2015 metų knyga. Jeigu ne šie du
komerciniai kūrinio sėkmės rodikliai, kažin, ar šiandien šį romaną turėtume
lietuvių kalba.
Nuomonių apie šį kūrinį
prisiskaičiau, kaip ir daugelis besidominčių knygomis prieš skaitymą, pačių
įvairiausių. Būta tokių, kurie tikėjosi gardaus ir sodraus pasakojimo, o patyrė
nusivylimą. Būta ir tokių, kurie šią knygą surijo ir iškėlė nykščius į viršų. Viena
iš tokių – mano facebook dra,ugė Beata
Tiškevič. Na, o pas mane knyga lentynoje pratrūnijo kone pusmetį, laukdama
eilės, kada pateks į rankas. Ir vos pradėjęs, prisiminiau viena britų garsaus
rašytojo Julian Barnes interviu, kuris peikia europiečių literatūrą ir kaip
geros šiuolaikinės literatūros židinį nurodė amerikiečių romaną. Pagalvojau,
kad vargiai galėčiau įvardyti gerąsias amerikiečių šiuolaikinės prozos savybes,
nes retas autorius, kuris pasiekia mano rankas iš šios šalies, gal dėl to, kad
verčiame labiau populiariąją šios šalies literatūrą, įvairias ekranizacijų
kūrinius, kurios tokios nudilusios, kad net nebesinori ne tik žiūrėti į
lentynas, bet ir apskritai jų skaityti. Štai Moiros ir Furijos, regis, bus vienas iš tų mano kalvėje retų
pavyzdžių, kuris yra geras ir tvirtas (amerikietiškas?) pasakojimas apie poros
santykius, kurie toli gražu neprimena Cosmopolitan
kvailų straipsnių.
Rodos, apie paprastus ir
kasdienius dalykus prirašyta stirtos knygų ir kasmet jų nemažėja. Moiros ir Furijos be jokios abejonės,
jeigu jums ir nepatiks, kūrinys parašytas talentingai. Antikinį pavadinimą
turinti knyga orientuojasi daugiau ar mažiau į tai, kas amžina literatūroje,
šiuo atveju į patį gyvenimą. Kuo žmogus nugyvena? Kaip žinia, Moiros – likimo deivės,
o Furijos – keršto ir beprotybės, kurios šioje knygoje tampa metaforomis ir tam
tikromis gyvenimo žiūros bei būdo simboliais. Knyga struktūriškai skyla į dvi
pasakojimo versijas – tokia kompozicija tikrai ne novatoriška, tačiau šiame
romane pasiteisinanti. Pirmoji romano pusė (Moiros) skiriama Lancelotui, dar
kitaip vadinamam Lotui, kurio gyvenimo istorija papasakojama iki knygos
vidurio. Branda, seksualumas, narkotikai, vakarėliai, karjeros siekimas, mylima
moteris, problemos su motina ir turtais, skurdas ir vaikų troškimas – visa tai,
kuo iš esmės gyvena kiekvienas vidutinis amerikietis. Didybės manija sergantis
herojus Lotas veda ir (kas ir buvo keisčiausia) gyvena ištikimą žmonai Matildai
gyvenimą. Tiesą sakant, gyvenimo poslinkiai, perėjimas iš vaikystės į brandą kiek
priminė paties J. Barnes Pabaigos jausmą,
bet neapsigaukite, kūrinio skleidžiama energetika sunkiai su kuo sulyginama. Ir
turime Loto antipodą – jo žmoną Matildą, pilną keistų paslapčių ir nutylėjimų. Pirmosios
knygos dalį Matilda apskritai kaip mitinė būtybė ir tuose nutylėjimuose jos
paveikslas skaitytojo vaizduotėje auga į kažin kokios monstrės, kuri tuoj
atsivers antrojoje knygos dalyje, tačiau Lauren Groff iš to trilerio ar
misticizmo nekuria, ji ir antrojoje knygos dalyje išlieka skrupulingai
realistiška ir pagrindžia kiekvieną veikėjo mintį, veiksmą ir ištartą žodį.
Rašytoja Lauren Groff.
Tiesą sakant, Moiras
perskaičiau per vieną dieną ir pirmoji knygos dalies (priešingai nei daugeliui
skaitytojų) patiko labiau. Gal apskritai vyrams pirmoji dalis labiau ir
patinka? Kol kas girdėjau beveik vien tik moterų komentarus apie šią knygą,
kurios tvirtino, kad antroji knygos dalis kur kas įdomesnė. Tačiau akivaizdu, kad
povandeninė šalta santykių srovė jau pirmojoje dalyje kelia klaikiai subtilų
fantastinį jaudulį: o ką slepia iš tikrųjų Matilda? Gal viskas pasakojama iš
vyriškos perspektyvos tėra tik iliuzija ir Lotas iš tikrųjų beprotis,
psichologinis smurtautojas, o Matilda neturi jokio kiti pasirinkimo? Antroji dalis
tiesiog atverčia kortas ir pasakojama apie Matildos praeitį ir jau pasitraukus
Lotui... Menišką antikinio pasaulio simboliką sutvirtina ir Loto rašomos
pjesės, kurios sulaukia visuotinio pripažinimo, tampa dar ir karkasine paties
Loto gyvenimo simbolių ir santykių išraiška, o pačiam Lauren Groff romanui
suteikia meninio kūrinio gylio įspūdį ir tampa kartu pateiktu šablonu-forma,
kaip galima interpretuoti Loto ir Matildos santykius antikiniu požiūriu.
Kai kas skundėsi, kad
pernelyg knyga primena amerikietiškus prastus filmus apie jaunimėlį, kuris
svaiginasi. Tai tik knygos fragmento apmatai, iš esmės šios knygos stiprioji
pusė yra tvirtas epinis pasakojimas, kuriame apstu jaučiamų nutylėjimų apie
santuoką. Tas nutylėjimas dirgina skaitytoją ir atrodo, kad rašytoja tuoj
pratrūks, pateiks kokį nors itin netikėtą siužetinį vingį ir šitaip tradiciškai
nustebins skaitytoją, tačiau L. Groff saugiai išvažiuoja per pagundas kurti
pribloškiančius siužetus ir lyg Moira suvaldo tekstu veikėjų likimus, palikdama
paslaptį, už teksto besidriekiančias ir neįvardijamas skaitytojo nuojautas.
Įdomūs ir be išskirtinių
gebėjimų veikėjų personažų charakteristikos. Biseksualusis Lotas visgi visą
gyvenimą tampa ištikimu, nuolankioji Matilda bėga nuo savo praeities. Rodos,
dar studijų metais Lotas susidomėjęs literatūra sužino tokią mintį, kad komedija
ir tragedija niekuo nesiskiria, skiriasi tik perspektyva. Galiausiai Lotas savo
gyvenimu iliustruoja, kad laimingą santuoką, o galiausiai ir visą laimingą arba
nelaimingą gyvenimą vainikuoja ne asmeninės pergalės, bet požiūris į savo
gyvenimą.
Skaitydamas kūrinį,
nepalioviau sukęs vaizduotoje filmo ir galvojęs, tai kas tokius skirtingus
žmones, kaip Lotą ir Matildą išlaikė kartu ilgiau nei dvidešimt metų? Kodėl tereikėjo
vienos varganos paslapties iš praeities, kad šioji santuoka subyrėtų? Kur ta
riba tarp pasitikėjimo ir pasitikėjimo mito? Taigi vėlgi yra tik perspektyva,
pasirinkimas, požiūris. Galiausiai knyga įrodo, kad santuoka nėra namas ar
medis, tai yra susitarimo sąjunga ir jeigu vienas spausdamas kitam ranką laiko
už nugaros sukryžiavęs pirštus, vargu, ar toji sąjunga bus vaisinga. Nors
vėlgi, tai gali būti tik perspektyva.
Moiros
ir Furijos – puiki knyga, pajutau visą skaitymo malonumą, kokį
tik gali suteikti šiuolaikinė verstinė literatūra. Galima iš dalies sakyti, kad
knyga feministinė, bet jame yra atsvara ir vyro pasauliui, jame viskas taip
tipiškai amerikietiškai, bet kartu viskas taip nesuderinama, tarsi prie to
idealaus bevaikio gyvenimo visada kristu didelis ir tamsus šešėlis. Knyga – tai
vienas didelis receptas, kurio realybėje neatkartosi, todėl belieka tik
pasimėgauti svetimais likimais ir bandyti įspėti, kokią santuokos pusę regi
mūsų pačių sutuoktiniai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą