Knyga: Sigitas Parulskis "Kaip aš mečiau"

 

Sigitas Parulskis. „Kaip aš mečiau“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – 240 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra dvi priežastys, kodėl Knygų mugėje nusipirkau naujausią Sigito Parulskio romaną Kaip aš mečiau. Pirmoji – dėl viršelio! Kalbu rimtai. Negaliu atsispirti bet kokiai produkcijai, ant kurios pavaizduoti Hieronymus Boch dailininko reprodukciniai fragmentai, o ypač su Malonumo sodais, tapytais 1490-1500. Antroji priežastis – per pristatymą literatūrologė Jūratė Čerškutė teigė, kad Sigitas Parulskis vėl formoje, o jo naujasis kūrinys primena seną gerąjį Parulskį, kokį atrado maištaujantys studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai prieš kelis dešimtmečius. Dera paminėti, kad į knygos pristatymą mugėje traukiau beveik nenoromis, nes autorius dažnai būna gana niūrus, užsisklendęs, tačiau nutiko priešingas dalykas – tai tapo mugės vinimi, vienu geriausiu literatūriniu pašnekesiu, kurioje nestokojama humoro rimtomis temomis, turint galvoje, kad prieš pat mugę autorius buvo įtrauktas į programą, nes turėjo net nepasirodyti, bet dabar ne apie mugės reikalus, o apie knygą Kaip aš mečiau.

 

Bandau suvokti, ar man Sigitas Parulskis kaip literatas patinka, ar skaitau tik dėl mados reikalo (na šiuo atveju dėl Malonumų sodo). Besiužetis romanas, parašytas sąmonės srautu, sudurstytas įvairiomis metaforomis, atsikartojančiais simboliais ir motyvais primena olandišką sūrį su daug skylučių. Tai tebeportalinis romanas, kelionė laike ir erdvėje be chronologijos ir žemėlapio, po prisiminimus ir fiktyvius durinius; romanas, kuris primena psichoterapiją, pokalbių su savimi, savo sukurtais prototipais: ar tai būtų daktarė, kuri sako Sigitui neberūkyti ir nebegerti, ar tai būtų Sara (moteriškoji Sigito alter ego, beje, ištekėjusi, gal tikrovėje ir turinti alternatyvą).

 

Romanas, kuriame autorius kuria autofikciją, autobiografinio pasakojimo turinį, aišku, su visokiais Parulskiui būdingais lyriniais nukrypimais bei persunktu kultūriniu kolosaliu šnopavimu, nes kiekvienam įvykiui, daiktui ar reiškiniui rašytojas būtinai randa kokį nors kultūrinį palyginimą, dažnai religinio, erotinio-pornografinio arba literatūrinio pobūdžio, kurie šiaip nėra labai originalūs, nes lengvai atpažįstami kaip jau įsigalėjusios klišės, pavyzdžiui, Kafkos Zamza, Ievos ir Adomo nuodėmė, Abelio ir Kaino akistata, Dantės ir Beatričės istorija ir t. t.  iš kitos pusės lengva skaityti, nereikia nuolatos guglintis ir apsunkinti save enciklopediniais reikalais. Tai nėra nieko naujo pas Parulskį, nauja nebent tai, kad priešingai nei ankstyvojoje eseistikoje, kuri, beje, turi nemažai sąsajų tiek stilistine raiška, tiek vidine pasakojimo logika su romanu, visgi romane veriasi senatvės, gyvenimo apmąstymo iš patirčių distancijos bei bandymas priimti žmogaus (savo?) mirtingumą. Tuo atžvilgiu man knyga po visais makabriškais, erotiniais ir bjaurasties estetika persunktais pasikalbėjimais veriasi kaip gyvenimo nuovargis, vertybių piramidės perstatymas paties autoriaus gyvenime. Atsisakyti rūkymo dėl gyvenimo pratęsimo, atsisakyti malonumo dėl egzistencijos, vadinasi, yra per(si)tvarkyti taip, kad atsisakius malonumo vis tiek būtų dėl ko gyventi, ir tai yra pagrindinė Sigito kaip veikėjo užduotis.

 

„... jeigu visas šis pasaulis nebūtų šešėlių ir absurdo karalystė, absurdo, iš kurio aš mėginu išsivaduoti, dėl to atrodau tragiškas ir komiškas, ir apgailėtinas, kartais net vertas užuojautos ir supratimo, galiausiai vis tiek pralaimėsiu... – Neklausiu apie Dievą, tik apie cigaretes, – priduria gydytoja (p. 203).“ Nors dažnai skaitant romaną atrodo mintys ir idėjos pulsuoja nihilizmu, tačiau rašytojas egzistencialistas, to nebepaslėpsi, nes jis savaip išrašo savo egzistencines pajaustas, artimas A. Kamiu ir F. Kafkui kūrybai, o pagrindinis egzistencinio ryšio dėmuo yra išsilaikyti šiame visame pažeidžiamame pasaulyje. Dažnai autorius vaizduoja dabarties ir praeities sąryšius, todėl vaikystės patirtys rezonuoja su dabartimi, pavyzdžiui, draugystė su Zeniu, kai jį ištraukė iš srutų, ryšio su tėvu nebūvimu ar net ankstyvosios jaunystės traumuojančios patirtys armijoje, kurios dar nuo romano Trys sekundės dangaus yra vienas svarbiausių savasties (kaip romane teigiama sąmonės dresūra) skaudžiausių dalių. „... jeigu mes nebijotume pažvelgti į savo sielos bedugnę, suprastume, kad ten, giliai, tebegyvena rusų kareivis, okupantas, kad mūsų pasąmonėje tebegalioja baisi karo muzika ir tebesprogsta neapykantos sviediniai, pasakojo Soja (p. 177).“

Sigitas Parulskis

 

Asmeniškai man labiausiai įsiminė ir patiko du romano epizodai. Vienas iš jų – Sigito patirtys, kaip vyrai maudydavosi pirtyje. Taip organiškai, vaizdžiai, beveik koks Vytauto Mačernio senolės regėjimas, nuogų vyrų hierarchinis susisluoksniavimas, primenantis dangaus laiptus pirtyje. Čia itin tiko estetikos ir bjaurasties derinys, kuris, mano galva, vienas labiausiai meniškai pavykusių epizodų Sigito Parulskio literatūroje. „...tarsi lauktų ne vandens, o prie dujų kameros durų, nuogų kūnų siluetai, jie sėdi garų debesyse, jie sėdi danguje, jie sėdi, tarsi tai būtų graikų dievų Olimpas, nuogi dievai, pagal hierarchiją kiekvienas ant savo pakopos, ir eilės tų nuogų kūnų kyla aukštyn, aukštyn, jų nuogumas neturi nieko bendra su erotika, jų nuogumas kasdieniškas, banalus, primena kiauras kojines, riebalų dėmes ant rankovių, o ne gašlias aimanas ir pagreitėjusį alsavimą vakaro įkapėse, kūnų šeimininkai žiūri į save taip, tarsi jų kūnai jiems nepriklausytų, jų kūnai nuo seniausių laikų buvo pono arba Dievo nuosavybė, tik ne jų pačių, todėl jie niekada nesirūpino savo kūnais... (p. 41).“

 

Antrasis labai patikęs epizodas buvo Sigito ir Saros pasikalbėjimas Užupio kavinėje, valgant, kaip sakoma romane, iš karštų šikpuodžių, apie Adomo ir Ievos nuopuolį bei Edipo lemtį. Nardydamas po prisiminimus veikėjas bando suvokti, kada pradėjo rūkyti, iš dalies nagrinėja kančios ir malonumo santykį, klausdamas „ar malonumas nėra, viso labo, tik įprotis? (p. 58).“ Kita, man regis, svarbi potemė yra pati kūryba ir kuriančiojo literatūrinį tekstą, savo paties gyvenimą būsena. Romanas kaip eksperimentas, žiūrėjimas, kur nuves kuriančiojo sąmonė, kaip pa(si)aiškins dabarties egzistencines prasmes, todėl įspūdis toks, kad viso romano esmė yra suvokimo procesas, sąmonės dresūra, jos dekonstravimas, todėl pasakojimas liūdnas, nes gyvenimas dažnai apvilia, o po galimybių ir perspektyvų projekcijas nelabai daug kas pasakotojui lieka, dažnai jaučiamas nusivylimas, kad per kūrybą negalima dekonstruoti ir kitaip perkonstruoti pasaulio, tai būsenai, manau, nėra geresnės citatos nei ši: „Iš pradžių maniau, kad nesuprantu, bet dabar suprantu, kad suprantu, tiesiog tai manęs nejaudina ir negąsdina, nes jausmas, kad gyvenu kitų gyvenimus, kad visą laiką esu kažkieno vietoje, kažkieno, kas prieš mane jau buvo, jautė, kalbėjo, mylėjosi, kentėjo, mirė, kad visą laiką tai tik kopijų kopijos, šis jausmas mane persekioja nuolatos. Ir tik retkarčiais visa tai matai iš šalies, ir tik retkarčiais priešinuosi tam, laužau tas klišes, nes kažkur turi slypėti kažkas, kas yra ne tai, ką man įbruko, o tai, kas turėčiau būti autentiškas ir sąmoningas aš, nors, ko gero, tada būčiau arčiausiai nieko? (p. 226).

 

Romanas Kaip aš mečiau liečia svarbiausias žmogaus egzistencines pajautas, perkratant daugybę iš pažiūros svarbių gyvenimo jungčių (vaikystę, religiją, draugus, mylimąsias, priklausomybes, malonumus...). Iš tikrųjų kaip ir knygos viršelis, taip ir šis romanas yra prižėlęs įvairių patirčių sodas, kuriame viskas kakofoniškai ir eklektiškai juda, bandant nesudaryti bendrą vaizdinį, o pajusti visų patyrimų jungčių sąryšius. Galiausiai romanas labai psichoterapinis, atliepiantis šešto-penkto dešimtmečio lietuvio gyvenimo kasdienybę, kuri įgyja universalių formų, tinkančių ir trisdešimtmečiams ir dar jaunesniems, kurie paragavo priklausomybių malonumų ir suvokė tų malonumų siaubą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Antanas Škėma "Balta drobulė"

 Antanas Škėma. „Balta drobulė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai dažnas, kuris dar mokykliniais laikais perskaitė (arba bent jau bandė perskaityti) lietuvių egzodo literatūros kūrėjo Antano Škėmos (1910-1961) garsųjį romaną Balta drobulė. Romanas išleistas tik 1958 metais pralaukė ketverius metus, kol jį ryžosi išleisti Londone įsikūrusi Nidos leidykla. Autorius, kaip ir visi jautrūs menininkai, skaudžiai išgyveno romano atmetimą ir negalėjimą jo išleisti, mat, prieš tai išleistas kūrinys Šventoji Inga buvo vertinamas nevienareikšmiškai, nes kritikuojamas dėl teatrališkumo ir eklektikos, tačiau akivaizdu, jog Balta drobulė yra visiškai kito kalibro kūrinys, kuris net išleistas iš pradžių nesulaukė pripažinimo, buvo smarkiai kritikuojamas dėl nedarnaus pasakojimo ir išdrikusio netradicinio naratyvo. Pirminis romano pavadinimas visgi buvo Keltuvas, kuris, pasak kai kurių literatūros kritikų, dėl savo struktūros ir pasakojimo ritmo yra daug tikslesnis ir romanui labiau pritinkantis nei Balta drobulė be įvardžiuotinės formos. Visgi autorius nusprendė, jog Balta drobulė bus tinkamiausias pavadinimas vienam skaitomiausių, sudėtingiausių lietuvių romanų iš XX amžiaus.

 

Iš vienos pusės galiu suprasti, kodėl Baltos drobulės pasirodymas nesulaukė palaikymo. Pati Antano Škėmos asmenybė taip pat buvo vertinama nevienareikšmiškai. Toks žmogus savo maniera primenantis asmenybės tipą tarp ciniko ir teatralizuoto Don Kichoto dažnai viešojoje erdvėje nebuvo suprastas. Tokios autoriaus kaukės susiformavo dar Lietuvoje dėl patirtų sunkumų, susijusių su motinos psichikos pakrikimu bei vaikystėje matytais lavonais ant žibintų, tad šie įvykiai A. Škėmą suformavo kaip savitą asmenybę, kuri iš vienos pusės yra jautri, lengvai pažeidžiama, o iš kitos – teatralizuota ir ironizuojanti viską, kas tikra ir rimta.

 

Beje, viena iš pagrindinių romano meninių priemonių ir yra ironija, kuria persisunkusi Antano Garšvos asmenybė. Tai būdas kovoti prieš absurdą ir sekinančią kasdienybę. Toks „išsiderinęs“ žmogus nebėra standartas, jo mąstymas ir psichika yra paveikta praeities įvykių, todėl tai iš esmės paveikia ir romano pasakojimo būdą bei struktūrą, kuri yra artima postmodernizmo literatūrai. Tradiciniai pasakojimo modeliai, kurie susiformavo dar tarpukario Lietuvoje ir jų tąsa išeivijoje buvo laikoma vyresniosios literatų kartos kaip būtina raiškos priemonė išlaikyti tariamai lietuvybei ir lietuvių kultūrai, bet akivaizdu, jog Škėmos atveju tai netiko. Pats autorius yra pabrėžęs, kad tie, kurie liko Lietuvoje ir kovojo partizaninį karą su okupantais, yra tikrieji patriotai, o išeiviai savo gražiomis giesmėmis bei patriotiniais tekstais toli gražu neprisideda prie okupuotos šalies išlaisvinimo ir protesto. Toks požiūris, žinoma, trukdė Baltos drobulės leidybai, nes A. Škėmos pozicija nėra patogi išeivijos Lietuvos „augintinių“ kartos ideologijai.

 

Romane pasakojama beveik analogiška Antano Škėmos patirčiai sukurtas veikėjas Antanas Garšva (alter ego), kuris, kaip ir autorius, yra po Antrojo pasaulinio karo pabėgęs poetas. Kurį laiką A. Garšva gyvena Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o vėliau atsiduria Niujorke ir ten dirba keltuvininku. Romanas prasideda nuo apsilankymo pas daktarą Igną, su kuriuo jiedu turi savitą išeivių kalbėjimo kodą (kalba įterpdami lietuvių liaudies dainų fragmentus), tačiau tai tik būdas prislopinti išeivių dalią, o iš esmės ir numanomą Garšvos ligą. Galiausiai romano struktūra yra viena darbo diena, kuri sukonstruota keliais pasakojimo aukštais t. y. prisiminimai apie netolimą praeitį (nelaimingi santykiai su mylimąja Elena ir jos vyru), užrašai iš Garšvos prisiminimų Lietuvoje bei įsiterpęs trečiasis asmuo, kuris leidžia Garšvą patyrinėti iš šalies.

 

Romano struktūrą galima palyginti su sekinančia keltuvininko darbo specifika. Dirbdamas 18 aukštų viešbutyje A. Garšva kelia ir nuleidžia įvairiausio plauko žmones. Tas darbas iš esmės išmuša veikėjui tikrovės pojūtį, todėl dažnai išėjęs iš lifto jaučia, kaip siūbuoja (panašiai kaip ilgai plaukus laivu ar keltu). Šis darbas jį sekina emociškai, nes tikroji Garšvos prigimtis yra būti poetu, tačiau atsidūręs Niujorke yra priverstas dirbti juodžiausius darbus aptarnavimo srityje. Kasdienis kylimas ir leidimasis žemyn primena mitinė Sizifą: „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down, Antanas Garšva dirba elegantiškai. Prašau, ir jo dantys sublizga, dėkui, sublizga, jis plastiškai ištiesia ranką, jo liekna figūra maloni važiuojantiems (p. 37).“ Šį sizifišką darbą sekina ir prasti santykiai su Elena, troškimas būti mylimam ir įprasminti savo būtį. Garšva, kaip ir kiti emigrantai darbuotojai, per pertraukėles bando užmušti laiką gerdami viskio taureles, kalbėdami banalybes, bendraudami pagal pramoktą amerikietišką kultūrą t. y. šypsotis, kad ir dirbtinai, tačiau būti maloniems netgi tada, kaip iš tikrųjų nebėra dėl ko gyventi. Bendradarbis Stenlis prasitaria, jog labiausiai trokšta nusižudyti, Garšva iš ironijos paklausia, o kodėl to nepadarai. Gražiai tviskančiame viešbutyje, kur galima gauti kekšių ir bet kada išgerti, iš tikrųjų darbuotojai nebeturi prasmės gyventi ir vienintelis dalykas, kuris palaiko – tai moterys, o Garšvai dar ir kūryba.

Antanas Škėma

 

Pasakojime grįžtama į tarpukario Lietuvą, pasakojama tarpukario Kauno realijos, kurios, bent jau man, perteiktos ypač niuansuotai ir įtaigiai. Turint galvoje, kad tarpukario Lietuvos Kaunas – tai ne kunigų, tikinčiųjų ir liaudies kūrybą garbinančiųjų juodadarbių miestas, o iš tikrųjų savitą europietišką atmosferą turinti kultūros oazė. „Tais metais Laisvės alėja modernėjo. Išnyko apskritų akmenų grindinys ir arklių tramvajaus bėgiai. Gatvę užliejo didmiesčio asfaltu. Praturtėjusi valdžia prismaigstė elegantiškų pusdangoraižių. Raudoni autobusai minkštai supo klubais spyruokliuojančias ponias ir smailiaūsius melužius ponus – jų vata iškimšti pečiai styrojo lyg ledlaužiai. Konrado kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai svaidėsi prancūziškais vardas ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką. Knygynų vitrinose gulėjo nauji meno leidiniai, žurnalai, knygos (p. 134-135).“ Šalia tikslingai perteiktos lietuviškos kultūros skleidžiasi Garšvos pirmosios meilės istorijos su Jone ir keisti santykiai su prostitute Ženia, kuri atstoja jam globėjišką motiną, kai komunistiniai tardytojai (buvę kolegos poetai parsidavėliai) suknežina Garšvos galvą, nes šis nesugeba sukurti ideologizuoto eilėraščio. Toji trauma paspartina Garšvos ligą.

 

Iš esmės tie epizodai perteikia Antrojo pasaulinio karo dramatizmą, kurio tenka paragauti ir Garšvai, kas, žinoma, paskatina jį bėgti į Vakarus, kai vokiečiai atsitraukia nuo Raudonosios armijos. Garšva supranta, jog kurti Lietuvoje negalės, todėl jau būdamas pabėgėlių stovykloje aršiai diskutuoja su tautiškai ir tradiciškai rašančiu poetu Vaidilioniu. Šiuose dramatiškuose epizoduose A. Škėma išskleidžia kūrėjo pasirinkimo dramatizmo istoriniame-kultūriniame fone, kuriame išryškėja geriausios Garšvos savybės; jis neišduoda savo įsitikinimų ir principų kaip kūrėjas. Dramatizmą sustiprina ir Garšvos psichinė liga, kuri turi tiesioginių sąsajų su motina, kurią su tėvu uždaro Palangos psichiatrinėje. Galiausiai nuolat romane pasikartojantis žodis zoori reiškia beprasidedantį spazminį priepuolį, sąmonės užtemimą, kuris tampa romano svarbiu leitmotyvu, apjungiančius du svarbiu dalykus: manieringą, netradicinį sąmonės srautą primenančius sakinių struktūras ir trūkinėjančią Garšvos atmintį.

 

Romanas nėra lengvai perskaitomas vienu ypu neprityrusiam skaitytojui, tačiau jį be galo įdomu nagrinėti pačiais įvairiausiais aspektais. Iš vienos pusės tai pakrikusio ir traumuoto žmogaus nihilistiniai egzistenciniai štrichai, o iš kitos – istoriniais ir kultūriniais kontekstais katastrofų laikotarpiu „perteptas“ pasakojimais, leidžiančiais per personalizuotą Garšvos asmenybę suvokti laikmečio procesus ir tai, kaip sąlygos bei aplinkybės naikino žmones tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Balta drobulė labai geras kūrinys, kurį pirmąkart perskaičiau būdamas dar mokiniu, bet anuomet absoliučiai nepatiko, nes negebėjau suprasti nei ką reiškia būti kūrėju, kai negali kurti, nei ką reiškia juodas beprasmis darbas, kai net negali įprasminti meilės poreikio... Šiandien romaną galiu perskaityti iš gyvenimiškosios savo perspektyvos ir pateisinti bei suprasti labai daug Garšvos būsenų, pateisinti (savi)ironiją, cinizmą, gailestį ir nihilizmą. Tekstas parašytas iš saviterapinės perspektyvos tapo tikra lietuvių literatūros klasika, per kurią lyg matinį popierių persišviečia lietuvių egzodo kartos patirčių siluetai.

 

Jūsų Maištinga Siela