Orų reiškinys El Niño: kas yra toks El Niño, kaip jis susidaro ir ką jis nulemia Lietuvoje?

 

Labas.

Tikriausiai daugelis jau girdėjote, kad 2026 metais jau formuojasi gamtos reiškinys El Niño, kuris dažnai reiškia tam tikrus kataklizmus įvairiuose Žemės planetos vietovėse. Būna metų, kada El Niño visai nesusiformuoja ir būna, kada El Niño yra švenūs ir būna metų, kada El Niño tampa tikru pragaru.

El Niño yra vienas įspūdingiausių ir įtakingiausių gamtos reiškinių, prasidedantis toli Ramiajame vandenyne, tačiau savo gniaužtuose laikantis visos planetos klimatą. Sakysite, tai yra visai kitoje planetos pusėje, per toli nuo Lietuvos? Palaukite! Šis reiškinys susiformuoja tuomet, kai įprastai stiprūs rytų vėjai, genantys šiltą vandenį link Azijos ir Australijos, staiga susilpnėja arba net pakeičia kryptį. Dėl šio poslinkio milžiniškos šilto vandens masės pajuda atgal link Pietų Amerikos pakrančių, neleisdamos iš vandenyno gelmių kilti šaltam, maistingam vandeniui. Tai sukelia grandininę reakciją atmosferoje, kuri tarsi milžiniškas domino efektas pakeičia kritulių ir temperatūros pasiskirstymą visame pasaulyje.

Šis procesas neturi griežto kalendoriaus, tačiau paprastai jis pasikartoja kas dvejus–septynerius metus ir vidutiniškai trunka nuo devynių mėnesių iki dvejų metų. Įdomu tai, kad pavadinimą šiam reiškiniui suteikė Peru žvejai dar XVII amžiuje, pastebėję neįprastą vandenyno atšilimą būtent apie Kalėdas. Ispaniškai „El Niño“ reiškia „berniukas“ arba „Kūdikėlis Jėzus“, taip pagerbiant krikščioniškąją šventę. Nors tarptautinėje mokslinėje bendruomenėje šis terminas yra plačiausiai vartojamas, kai kuriose kalbose jis tiesiog apibūdinamas kaip „šiltasis ENSO etapas“, o jo priešingybė, nešanti šaltį, vadinama „La Niña“ arba „mergaite“.

Pasauliniu mastu šis reiškinys veikia kaip didžiulis šildytuvas, dažnai pakeliantis vidutinę planetos temperatūrą į naujas aukštumas. Jis atneša katastrofiškas liūtis ir potvynius į sausuosius Pietų Amerikos regionus, o tuo pačiu metu sukelia pragaištingas sausras bei gaisrus Australijoje, Indonezijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse. Žmonija šio reiškinio pagrįstai prisibijo, nes jis tiesiogiai veikia žemės ūkį, sukelia maisto trūkumą ir didina gamtinių katastrofų riziką, o tai valstybėms kainuoja milijardus dolerių. Istoriškai patys stipriausi užfiksuoti El Niño įvykiai, pavyzdžiui, 1982–1983, 1997–1998 ar rekordinis 2015–2016 metų sezonas, sukėlė masines koralų žūtis, griovė infrastruktūrą ir pareikalavo tūkstančių gyvybių.

Nors El Niño epicentras yra atogrąžų platumose, jo atgarsiai pasiekia net ir tolimąją Europą, tačiau čia jo įtaka tampa daug subtilesnė ir sunkiau prognozuojama. Lietuva yra per toli nuo Ramiojo vandenyno, kad pajustų tiesioginius smūgius, tačiau El Niño gali netiesiogiai paveikti mūsų regiono orus per atmosferos cirkuliacijos pokyčius virš Šiaurės Atlanto. Mokslininkai pastebi, kad El Niño metais žiemos Lietuvoje kartais būna šiek tiek švelnesnės arba pasižymi didesniu kintamumu, tačiau mūsų šalies klimatui kur kas didesnę įtaką daro procesai gretimoje Atlanto vandenyno dalyje, todėl El Niño mums lieka labiau globalus fonas nei tiesioginė kasdienybės grėsmė.

Galiausiai šis reiškinys mums primena, koks glaudus ir vientisas yra Žemės klimatas, kur vandens temperatūros pokytis prie pusiaujo gali nulemti derlių kitoje pusrutulio pusėje. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia gana tiksliai numatyti El Niño pradžią prieš kelis mėnesius, suvaldyti jo jėgos žmogus vis dar nepajėgia. Tai išlieka vienu svarbiausių kintamųjų prognozuojant klimato kaitos eigą, nes El Niño sukelta papildoma šiluma gali paspartinti ledynų tirpsmą ir dar labiau išbalansuoti jau ir taip jautrias ekosistemas.

Kas jau žinoma apie 2026 metų sezono El Niño?

Remiantis naujausiais 2026 m. balandžio mėnesio duomenimis, Ramiajame vandenyne fiksuojami sparčiai besikeičiantys procesai, rodantys, kad po trumpos neutralios fazės planeta vėl grįžta į El Niño režimą. Šiuo metu (balandžio viduryje) mokslininkai stebi silpstančias La Niña apraiškas ir prognozuoja, kad iki birželio mėnesio išliks neutralios sąlygos, tačiau jau gegužės–liepos laikotarpiu El Niño atsiradimo tikimybė šoktelėjo iki maždaug 61–62 %. Tai reiškia, kad vasaros pabaigoje ir rudenį reiškinys turėtų visiškai įsitvirtinti ir tęstis bent iki 2026 m. pabaigos.

Vienas labiausiai nerimą keliančių faktų yra tas, kad giliai po vandeniu kaupiasi milžiniška šilumos energija, kuri, pasak klimatologų, gali tapti „kuru“ labai stipriam El Niño įvykiui. Nors prognozės pavasarį visada pasižymi tam tikru neapibrėžtumu, kai kurie modeliai jau dabar numato 1 iš 4 tikimybę, kad vandenyno temperatūra pakils daugiau nei 2 °C virš normos. Toks greitas reiškinio sugrįžimas po 2023–2024 m. ciklo yra laikomas neįprastu ir gali lemti, kad 2026 ir 2027 metai taps naujais rekordinio karščio metais visoje planetoje.

Dėl šių prognozių jau dabar pradedama ruoštis konkretiems pokyčiams įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, tikimasi, kad 2026 m. uraganų sezonas Atlanto vandenyne bus kiek ramesnis nei įprastai, nes El Niño sukuriamos oro srovės trukdo susidaryti stiprioms audroms. Tuo tarpu Pietų Amerikai prognozuojami stiprūs krituliai, o Pietryčių Azijai ir Australijai – varginančios sausros. Nors šis procesas vyksta toli nuo Lietuvos, bendras globalios temperatūros kilimas veikia ir mūsų regiono orų kintamumą, todėl stebėti 2026-ųjų El Niño eigą yra svarbu ne tik mokslininkams, bet ir visiems, planuojantiems veiklą, priklausančią nuo klimato sąlygų.

Maištinga Siela

Kas yra neoliberalizmas, kokie jo bruoažai, politika? Paaiškinimas su pavyzdžiais

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Neoliberalizmas yra ideologija ir politikos modelis, atsiradęs XX amžiuje, pasižymintis stipriu įsitikinimu laisvosios rinkos mechanizmais ir reikalaujantis minimalaus valstybės kišimosi į ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Ši doktrina remiasi klasikiniu liberalizmu, tačiau iškelia dar didesnę vertybę individualiai atsakomybei, laisvai prekybai, konkurencijai ir pelno siekimui. Neoliberalizmo esmė yra valstybės aparato ir biurokratijos apribojimas, siekiant, kad rinka taptų pagrindiniu ir efektyviausiu išteklių paskirstymo ir visuomenės organizavimo mechanizmu.

 

Nors neoliberalizmo intelektualinės ištakos siekia XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius, pats terminas buvo sugalvotas anksčiau, o dabartinė reikšmė galutinai įsitvirtino vėliau. Pirmą kartą terminas „neoliberalizmas“ buvo pasiūlytas 1938 metais Paryžiuje vykusiame Walterio Lippmanno kolokviume (Colloque Walter Lippmann). Šio susitikimo tikslas buvo apibrėžti naują liberalizmo formą, kuri galėtų atsakyti į Didžiosios depresijos ir totalitarinių režimų iššūkius. Tačiau šiuolaikinė, kritinė ir plačiai vartojama prasmė, apibūdinanti laisvosios rinkos fundamentalizmą, atsirado tik 1980-aisiais, kai ši politika pradėta masiškai įgyvendinti Vakaruose.

 

Tikruoju neoliberalizmo pakilimu ir globaliu įsigalėjimu laikomas laikas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios, ypač Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Šios ideologijos įgyvendinimo lyderiais tapo Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Pagrindiniai neoliberalizmo bruožai apima privatizaciją (valstybinių įmonių pardavimas privačioms rankoms, pvz., britų geležinkelių privatizavimas), dereguliaciją (vyriausybės nustatytų taisyklių ir kontrolės panaikinimas, ypač finansų sektoriuje, siekiant padidinti konkurenciją), valstybės išlaidų mažinimą socialinėms programoms (pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos apsaugos srityje), laisvą prekybą ir tarptautinių kapitalo srautų liberalizavimą. Be to, esminis bruožas yra profesinių sąjungų galios mažinimas ir darbo rinkos lankstumo didinimas.

 

Filosofai ir politologai neoliberalizmą vertina itin kontroversiškai. Vokiečių–korėjiečių filosofas Byung-Chul Han, kurio knygą dabar skaitau, neoliberalizmą traktuoja kaip naujo tipo išnaudojimo sistemą, kuri pakeičia gamyklos darbininką verslininku. Anot jo, ši sistema nenaudoja išorinės disciplinos ir prievartos, o verčia individą pačiam tapti savo išnaudotoju. Neoliberalizmo subjektas savanoriškai save verčia pasiekti maksimalų našumą, o bet kokia nesėkmė interpretuojama kaip asmeninės kaltės rezultatas, o ne sistemos trūkumas. Taip pat žymus geografas ir socialinių mokslų teoretikas Davidas Harvey neoliberalizmą apibrėžia kaip politinį projektą, skirtą klasės galiai atkurti ir sustiprinti turtingųjų pozicijas, ypač per vadinamąjį „kaupimą per nusavinimą“ (angl. accumulation by dispossession).

 

Kiti kritikai, tokie kaip politologai, atkreipia dėmesį į tai, kad neoliberalizmas lemia didėjančią socialinę nelygybę ir turto koncentraciją visuomenės viršūnėje, tuo pat metu silpnindamas demokratinių institucijų galią korporacijų ir finansinių rinkų naudai. Pavyzdžiui, finansų rinkų dereguliacija JAV ir Europoje, vyravusi dešimtmečius, lėmė 2008 m. finansų krizę, kuri iliustravo rizikos perkėlimą ant visuomenės pečių, o pelno – privačioms rankoms. Tokie pavyzdžiai rodo skirtumą tarp deklaruojamo neoliberalizmo tikslo sukurti efektyvią konkurencinę aplinką ir realaus poveikio.

 

Lietuvoje neoliberalizmo idėjos įsitvirtino po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač devintajame dešimtmetyje. Lietuva, pereidama nuo planinės ekonomikos prie rinkos, priėmė daugelį šios ideologijos principų: masinė privatizacija (pavyzdžiui, privatizacijos čekiais), griežta fiskalinė drausmė (valdžios išlaidų kontrolė) ir sparčiai liberalizuota ekonomika (laisvas kapitalo judėjimas, žemi mokesčiai verslui). Nors šie žingsniai padėjo integruotis į Vakarų rinkas ir skatino ekonomikos augimą, jie taip pat sukėlė nemažai socialinių problemų, įskaitant didelę pajamų nelygybę, masinę emigraciją ir viešojo sektoriaus (pvz., švietimo ir sveikatos apsaugos) finansavimo stygių.

 

Šiandien Lietuvos politinėje ir ekonominėje sistemoje vyrauja neoliberalūs mechanizmai, kurie kritikuojami už nepakankamą socialinės atskirties mažinimą ir per didelį visuomenės gerovės palikimą rinkos valiai. Viešojoje erdvėje diskutuojama, kaip subalansuoti laisvosios rinkos privalumus su būtinybe stiprinti socialinę apsaugą ir viešąjį gėrį, siekiant sukurti tvaresnę ir teisingesnę visuomenę, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva išlieka viena iš šalių, kur nelygybė yra ryški Europos Sąjungos kontekste.

 

Jūsų Maištinga Siela