Filmas: "Kailis. Įsivaizduojamas Dianos Arbus portretas" / "Fur: An Imaginary Portrait of Diane Arbus"

Sveiki,

Vis pasižiūriu, kas dar nematyto su aktore Nicole Kidman ir štai atrandu tokiu ilgu ir ne itin patogiu pavadinimu filmą „Kailis. Įsivaizduojamas Dianos Arbus portretas“ (angl. Fur: An Imaginary Portrait of Diane Arbus) (2006), kuris, beje, mano akimis, yra vienas geresnių Nicole Kidman sukurtų kino vaidmenų. 

Biografinis filmas pasakoja apie realiai egzistavusią XX amžiaus fotografę, išgarsėjusi savo keistenybėmis ir trauka nestandartiniams žmonėms, kurių portretus ji fotografavo, tai įvairūs apsigimimai, genetiniai pakitimais, nudistai, transeksualai ir kiti iš visuomenės forumų į paribius pasitraukę žmonės. Filmas pasakoja tik dalį šios keistos fotografės gyvenimo atkarpą – apie tai, kaip ji susipažįsta ir įsimyli plaukuotą vyrą, nepaisydama savo vaikų ir santuokos – žodžiu, jos kaip fotografės karjeros pradžia. Istorija kaip istorija, sakyčiau, bet įdomus moters meninis pasaulis ir subtili aistra, kurią perteikė N. Kidman keistiems subjektams, kurie fotografei kelia susižavėjimą, netgi keistą fetišą. Režisieriui pavyko perteikti moters nestandartinį požiūrį, jos savotišką beprotybę ir pasiryžimą eiti prieš standartizuotą visuomenę. Filmas gana lėtas, savotiškai dvelkia filosofiniai lygmenys, tačiau labiausiai mane įtikino ir sužavėjo režisieriaus dėmesys detalėms, ypač subtiliai subrandintomis pauzėmis, aktorių žvilgsniams, o ne dialogams, psichofiziniams veiksmams, o ne buitiniam chaosui. Įtikino mane ir laikmetis, kostiumai, savotiškas meninio sudėtingo pasaulio matymas, pajauta ir supratimas.

Apskritai tai gana gurmaniška juosta, viena iš tų keistų biografinių istorijų, kurios turi dvasią, nes turi ką papasakoti, galgi net režisierius moka tai pastebėti ir perteikti taip, lyg jam pačiam tai būtų svarbu ir įdomu. Mikroskopinis stambus planas ir emocija apšviečia personažų dvasines vibracijas, galima kartu jaudintis ir stebėtis su trauką jaučiančiais herojais. Patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kramer prieš Kramerį" / "Kramer vs. Kramer"

 

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer) (1979). Tai amerikiečių drama, pastatyta pagal knygą ir savu laiku susišlavusi ne vieną „Oskarą“ – geriausias aktorius, geriausias antro plano aktorė, geriausias scenarijus ir, žinoma, geriausias metų filmas. Taigi, savu laiku ši drama nušlavė viską ir buvo pripažinta ne tik už Atlanto, bet ir visame pasaulyje.

„Kramer prieš Kramerį“ – tai topinė šeimos drama apie išsiskyrimą. Galėčiau sulyginti su ne taip seniai pasirodžiusia Irano drama „Išsiskyrimas“. Besikiriančioje šeimoje griūva įprasta žmonių kasdienybė, o viduryje dviejų ugnių atsidūręs vaikas tampa dar vienu išbandymu herojams. Žinoma, čia neapsieita be teismo salių, graudulingų paverkšlenimų, tačiau tikriausiai smagiausia matyti tėvo ir sūnaus santykių adaptaciją, prisitaikymą. Kontoroje užpelijęs tėvas staiga tampa totaliu namų buities šeimininku, kuris nesugeba iškepti net skrebučio, o pasibaigus dramai, jis kuo puikiausiai atskiria skalbinius, iškepa skrebučius, auklėja sūnų. Tai sudėtingas visuomenės požiūrio susidūrimas, kad vaikas turi augti su motina, bet tėvas tampa neprastesniu už mamą. Visgi filme jaučiamas 8 dešimtmečio požiūris į motinas ir apskritai moteris. Sakyčiau, jos šiek tiek diskriminuojamos. Joms priekaištaujama, kodėl jos palieka savo atžalas ir pabėga iš namų, o jeigu tai būtų padaręs vyras, situacija būtų kiek kitokia – tokiomis spalvomis piešiasi teismo posėdis. Aišku, šiandien požiūris į vaiko būvimą su vienu iš tėvų yra kiek pakitęs, nors ir laikomės tradicijos, kad vaikas turėtų likti su motina...

Žodžiu, neatpasakosiu aš jums turinio, nes turite patys pamatyti šią istoriją, kuri nepalieka abejingo žiūrovų. Puikus Meryl Streep pasirodymas atneša jai pirmąjį „Oskarą“, bet už vis čia labiausiai karaliauja Dustin Hoffman‘as, taip pat pelnęs šį trofėjų. Ir visgi smagu, jog istorija labiau skverbiasi ir parodo vyro kančias, ašaras, norą susiimti, nes panašiose dramose visgi labiau rodoma iš moters pozicijos perdėm dėl minkštumo, sentimentalumo. Žavu, kad pagaliau vyras parodytas ne vien šeimos ištižėlis ar bankomatas, o atsakingas tėvas, kuris prisiima atsakomybę už tai, kad namų sienos griūva. Išties jaudinanti drama, aktuali vakar, šiandien ir rytoj, kai santykiai tokie nepatvarūs ir sudaryti ilgalaikes šeimas vis sunkiau ir sunkiau. Man filmas patiko, manau, daugeliui turėtų patikti iš jūsų taip pat.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Klastingi namai" / "Dream House"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių trilerį „Klastingi namai“ (Dream house) (2011 m.). Norėjosi ir vėl sugrįžti į siaubo žanrą, pasinerti į dvasių apsuptus namus, kaip kadaise filme „Kiti“ ir pajusti šiurpuliukus... Bet... „Klastingi namai“ yra daugiau trilerinio pobūdžio filmas su mistiniais – fantastiniais elementais, o siaubo jame išties nedaug.

Pažiūrėjęs pusę filmo, pagalvojau, kad žiūriu visišką šlamštą, kuris prasilenkia su logiką, o į filmą įdėtos visos įmanomos siaubo filmui būdingos klišės. Beveik ir neklydau. Žmogus pamišėlis, kuris grįžta į namą ir išgyvena savo šeimos netekties dramą iš naujo – na, come, kas čia per nesąmonė? Taip ir lieka klausimas – ar tai vaiduoklių gyvenimas, ar viskas vyko jo galvoje? Nors iš esmės finalas viską ir paaiškina – poltergeistas „žmona“ išgelbėja vyrui kailį, už tai, kad dar būdama gyva netyčia pašovė jį į galvą. Siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „originalus“ ir netikėtas, bet kai išnarstai jį po kaulelį, tai pamatai, kad kiekviena detalė, gal ir negalima taip sakyti, bet paimta iš kito filmo. Nieko originalaus!

Kalbant apie pačius aktorius, galiu tik pasakyti, kad tik pagrindiniai aktoriai užpildė visą šitą bedugnę. Apie mergaites net nekalbu – jų bendravimas su suaugusiais nenatūralus. Jaučiasi taip, lyg režisierius tupėtų už kadro ir diktuotų joms žodžius mojuodamas saldainiais. Mergaitės labai gražios, tačiau jų vaidyba tragikomedija, bet ko ir benorėti, juk tai ne seserys Fanning. Šiaip trys pagrindiniai aktoriai – Daniel Craig, Rachel Weisz, Naomi Watts, gal tik pastaroji „Skambučio“ žvaigždė ir nebuvo svetimas trilerio – siaubo žanro filmavimas. O šiaip aktoriai puikiai žinomi kino pasaulyje.

„Klastingi namai“ vertinčiau kaip vidutinišką trilerį. Tik mažiau matę filmų su panašiu siužetu gali stebėti, kad tai puikus filmas. Tačiau, dievaži, pabaiga, kai vyksta gaisras ir poltergeistas padeda gyviesiems „geriečiams“ išsikapanoti iš nelaimės, tai atrodo absurdo lygyje, kam vėl ir vėl reikia daryti tokias finalines scenas. Negaliu pasakyti, kad filmas visiškas mėšlas, tačiau ta vidutinybė pribaigė... Nors kitą vertus nieko per daug iš tokio filmo ir nesitikėjau, juk buvau pasiruošęs išvysti eilinę siaubo – trilerinę muilo operą.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 35/100
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela