Filmas: "Kontinentalis, 2025-ieji" / "Kontinental'25"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet, galima sakyti, yra rumunų režisieriaus Radu Jude kino metai. Garsusis kino provokatorius pristatė net du meninius ambicingus kino filmus, kuriuos šį vėlyvą rudenį rodo „Scanorama“. Stengsiuosi juos abu pamatyti ir pirmasis iš jų pasitaikė „Kontinentalis, 2025-ieji“ (romun. Kontinental '25) (2025). Mėgstu rumunų kiną, manau, kad jis labai savitas, aktualus ir moka papasakoti kažin kaip per savo nacionalines problemas universaliai, kad net koks lietuvis ar portugalas gali lengvai suprasti, kas vyksta šalyje ir visoje Europoje. Radu Jude kūrybą aptikau giliais pandemijos laikais, kada į kino sales negalėjome grįžti ir tai buvo „Auksiniu lokiu“ apdovanota itin aštri satyra „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, kuris tapo tais metais tikriausiai geriausiu mano matytu filmu, o po šio filmo ilgai nieko negirdėjau ir neturėjau galimybės pamatyti iš šio režisieriaus repertuaro, tad pamatęs šių metų repertuare jo filmus – šoviau tiesiu taikiniu į kino teatrą.

 

Tikėjausi iš „Kontinentalio, 2025-ųjų“ kažko labai itin aštraus ir provokuojančio kaip kadaise iš „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, tačiau šįkart režisierius man pasirodė delikatesnis, saugesnis ir ne toks chuliganiškas. Beje, filmas įvertintas Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“, tad smalsumo būta tik dar daugiau. Istorija, galima sakyti, itin rumuniška, nacionalinė ir kartu internacionalinė. Istorija pasakoja apie vengrų kilmės Rumunijoje gyvenančią antstolių darbuotoją Orsoliją, kuri darbe patenka į nepavydėtiną situaciją. Ji su brigada turi iškraustyti seną benamį, gyvenantį pastato rūsyje, kurį turi nugriauti, kad vietoj jo pastatytų prabangų viešbutį, tačiau benamis nebeištveria ir per 20 minučių, duotų susirinkti daiktams, jis pasikaria ant radiatoriaus. Orsolija maniakiškai išgyvena šią istoriją, ji atšaukia atostogas Graikijoje, nuolat pasakoja vyrui ir pažįstamiems tą pačią traumuojančią istoriją, kaltina save, nors nėra tam pagrindo. Galiausiai visas filmas yra jos šių įvykių perteikimas kitiems: kunigui, sutuoktiniui, mamai, buvusiam kažkada savo studentui, draugei... Visur veikėja save kaltina ir pateikia kaip auką. Iš vienos pusės Orsolija atrodo, kad kuria iš savęs auką ir nesąmoningai tuo mėgaujasi, iš kitos atrodo, kad būtent aplinkiniams trūksta empatijos ir supratimo, kurių perteklių turi pati Orsolija...

 

Visgi per Orsilijos dramą papasakojama kur kas daugiau, sakyčiau, perteikiamas visos Europos veidas. Rumunija ne per seniausiai tapo Europos Sąjungos nare, filme tas perėjimas prie geresnio kapitalistinio gyvenimo labai jaučiasi, tačiau naujasis pasaulis su pristatytais naujais namais, automobiliais, apšvietimais ir išmaniąja įranga iš esmės padaro didelę atskirtį tarp prisitaikiusiųjų ir tų, kurie, deja, negalėjo to padaryti. Skurdo ir turtuolių Rumunija ir Europa, galima daug atpažinti esamų tendencijų ir pačioje Lietuvoje. Režisierius panaudoja pačius populiariausius žmonių susiskaldymo būdus. Graužiama kaltės pagrindinė veikėja desperatiškai ieško aplinkinių supratimo, tačiau „tai nėra taip lengva nacionalistinėje, religingoje, moralinės krizės ištiktoje Rumunijos visuomenėje“. Čionai atsveria daug kontekstinių politinių niuansų. Ilgalaikė vengrų ir rumunų nesantaika dėl Transilvanijos, religinis dvilypumas ir keista pačios Orsilijos moralė. Smarkiai susitapatindama su benamio savižudybe ji gali kamuotis ir save kaltinti nuo ryto iki vakaro, tačiau parkelyje girta pasidulkinusi su savo buvusiu studentu nejaučia nė lašo apmaudo ar kartėlio, jog pasielgė blogai. Tam tikra prasme Orsilija yra obsesiška, bet kryptingai imituojančiai veikianti susiskaldžiusioje visuomenėje. Filme nuskamba daug skirtingų požiūrių į Europos politines aktualijas, pvz., Orbano populiarumą Vengrijoje, Rusijos karą prieš Ukrainą ir tie pokalbiai tokie lėkšti, bet tokie kartu apnuoginantys, nes būtent didžioji dalis žmonių ir gyvena paviršutiniškai blevyzgodami ir užimdami atitinkamas pozicijas, kurios iš esmės nieko nekeičia... Yra ką pamąstyti.

 

Nors scenarijus puikus, filmas man šįkart pasirodė subtilesnis, plepesnis, nes daugelis dalykų tiesiog perteikiami pokalbių bare, namuose, darbe, parke būdais. Tai išsikalbėjimo apie besikeičiantį pasaulį filmas, kuriame atsiveria šių dienų Europos veidas, ypač Rytų bloko (atleiskite už vis tą tokį skirstymą, nes mes jau seniai Vakaruose) ir Vidurio Europos, kurios aiškiai jautė ir tebejaučia perėjimo slinktį nuo socializmo prie kapitalizmo padarinius. Filmas savaip intelektualus, tačiau stebėti ne visada buvo įdomu, norėjosi didesnės provokacijos ir aštrumo, tačiau filmas vis tiek vienaip ar kitaip pavykęs kaip mūsų pačių šių dienų tikrovės veidrodis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Randuotos širdys" / "Scarred Hearts" / "Inimi cicatrizate"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu rumunų kiną! Kaskart įsitikinu, kad jis įdomus, originalus ir įtraukus, tą patyriau ir šįkart žiūrėdamas garsaus ir provokuoti mėgstančio rumunų režisieriaus Radu Jude filmą „Randuotos širdys“ (rumun. Inimi cicatrizate) (2016), kurį per septynioliktąjį savo sezoną rodė „Kino pavasario“ festivalis. Tiesa, tai ne pirmas filmas, kurį matau iš R. Jude repertuaro. Pandemijos metu teko matyti be proto gerai sukurtą jo filmą „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021), kuris tapo anuomet bene mėgstamiausiu „Kino pavasario“ sezono filmo, nes taip šmaikščiai, aštriai ir intelektualiai kalbėti kine geba ne kiekvienas. Galbūt dėl šito filmo kažko labai panašaus tikėjausi ir iš „Randuotų širdžių“.

 

Režisierius remiasi Rumunijos rašytojo Max Blecher (1909-1938) autobiografiniu prieš pat mirtį parašytu romanu. Tenka pripažinti, kad Radu Jude tik iš dalies remiasi ir nemažai dalykų pakeičia arba paryškina kitas detales dėl savaime suprantamo istorinio konteksto. Iš tikrųjų veiksmas vyksta 1937 metų Rumunijos sanatorijoje prie Juodosios jūros, kur atvyksta jaunas rumunų žydas Emanuelis gydytis nuo tuo metu itin sudėtingos kaulų tuberkuliozės. Emanuelis netrukus yra sugipsuojamas, todėl didžioji filmo dalis praeina stebint jo gyvenimą ligoninėje, kur taip pat pilna visokiausių su šia ar panašia liga susijusių ligonių, slaugių ir daktarų gyvenimą. Emanuelis su sugipsuotu stuburu yra prikaustomas, galima sakyti, būti visą laiką prie lovos gulėjimo padėtyje, tačiau tai neatima jo charizmos vėjavaikiškai ir intelektualiai bendrauti su kitais ligoniais, flirtuoti ir užmegzti intymius santykius su serbų gražuole Solandž, tačiau per radiją ir į ligoninę atnešamus laikraščius jau ateina naujienos apie Europoje kylančias Hitlerio nacistines idėjas, kuriomis vietos ligoniai stebisi ir kartu laiko naiviai nepavojingomis.

 

Režisierius Radu Jude buvo šiek tiek kritikuojamas, kad būtent į filmą įvedė Hitlerio kontekstus, nes autobiografijoje apie tai nebuvo užsimenama. Rumunija juk buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o pagrindinis veikėjas Emanuelis – žydas (kaip, beje, ir tikrasis autobiografijos autorius Blecheris). Filmo finale veikėjas galva su visu gultu įnešamas į traukinio vagoną, jau labai nusilpęs, galima sakyti, pačioje Holokausto pradžioje ir tarsi sufleruoja, kas netrukus įvyks visoje Europoje ir be kaulų tuberkuliozės – išnirs visas Europos stuburas kaip pagrindiniam veikėjui.

 

Filmas labai įdomios formos ir atmosferos, sukuria atskirą tolimo buvusio pasaulio viziją, paremtą kiek naiviomis ir optimistiškomis nuotaikomis. Daktaras prie pacientų be perstogės traukia cigaretes, pokštauja ir kone sadistiškai kikena – primena seselę iš juodosios komedijos serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – dabar nelabai įmanomas dalykas. Stebina ir gydymo sadistinės priemonės, pvz., skausmingi pūlių šalinimo būdai arba kojų atrofuotų raumenų tempimas su smėlio maišais. Nepaisant visko, pats Emanuelis atrodo labai optimistiškas, kaip ir daugelis veikėjų tarsi iš kokios prancūziškos „Gražiosios epochos“ laukų. Filmas asocijuojasi su Tomo Manno romano „Užburtas kalnas“ atmosfera: veikėjai džiaugiasi, dalijasi savo skausmais ir juokeliais, flirtuoja ir laidoja savo draugus savo sukurtame ligonių socialiniame burbule. Neišvengiama ir egzistencinių diskusijų apie gyvenimą ir mirtį, grožį ir poeziją, dievą ir žmogišką gyvenimą, tad filmas tampa tarsi kažin kokia atmosferiškai įtraukianti subalansuota paties gyvenimo trapumo metafora.

 

„Randuotos širdys“ taip pat pasižymi ir humoru. Jaunasis Emanuelis mylisi sugipsuotas su kita sugipsuota moterimi, tad tos sekso scenos išties tampa makabriškos: ligoniams mirtis kvėpuoja į nugaras, o jie vis tiek instinktyviai siekia gyvenimo malonumų, to natūralaus sveiko ir laisvo gyvenimo varianto. Logiška, juk kitaip ir negali būti, nes visi viliasi pasveikti. Pastangos gyventi orų ir visavertį gyvenimą vaizduojamos hiperbolizuotai, galbūt net atskleidžiant rumunų tautinį temperamentą, apie kurį mažai lietuviai žino, pvz., Emanuelis nusisamdo kaimiečius, kurie jį veža su įkinkytu asilu pas mylimąją Solandž su vyno buteliu, tačiau ankštame jos bute negali pasimylėti, nes jai mėnesinės, todėl gali Emanuelis gali šlapintis tik į prikištą naktipuodį, negavęs to, ko tikėjosi. Žodžiu, režisierius sukūrė subalansuotą ir, sakyčiau, subtilų, nors šiek kiek teatralizuotą, gyvenimą sanatorijoje, kur mirtis ir gyvenimas tampa savotiška Antrojo pasaulinio karo išvakarės metafora. Filmas labai savitas, mane jis labai įtraukė ir labai rekomenduočiau kino gurmanams. Manau, filmas bus tarp mano šių metų geriausių matytų kino juostų sąraše, nors ir pamatytas jau gerokai pavėluotai nuo sukūrimo.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" / "Bad Luck Banging or Loony Porn" / "Babardeala cu bucluc sau porno balamuc"

 Sveiki,

 

Antras iš eilės stiprus „Kino pavasario“ filmas! Ir šįkart rumunų režisieriaus Radu Jude provokatoriaus filmas itin keistu pavadinimu „Nesėkmingas pasidulkinimas arba šelmiškas porno“ (rumun. Babardeala cu bucluc sau porno balamuc) (2021). Rumunų kinas vis dar nesiliauja stebinti! Taip prieš kelerius metus norėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo darbą „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018), tačiau tam nebuvo sąlygų, įtariu, kad anas filmas būtų lygiai taip pat patikęs kaip ir šis.

 

Šiame naujausiame režisieriaus darbe pasakojama apie istorijos mokytoją, kurios filmuoti sekso žaidimai publikuojami internete. Apie šiuos vaizdus sužino ne tik direktorė, bet ir mokiniai, jų tėvai. Mokytoja pirmojoje istorijos dalyje vaikšto po miestą ir ruošiasi tėvų susirinkimui, kurio metu tėvai spręs, ar mokytoja gali toliau mokyti vaikus. Daugiau nei pusvalandį mokytoja blaškosi po miestą, mes regime daugybę vitrinų, automobilių, judrių gatvių. Nuo paprasto sausakimšų miegamųjų rajonų su mažomis vitrinomis ir turgeliais mokytoja leidžiasi į prabangų senamiestį ir mes regiame besikeičiančius miesto vaizdinius. Vis galvojau, kodėl? Ar tai neturėtų pasakoti apie pačią mokytoją? Galiausiai tai ir miesto, ir visos Rumunijos istorija, o tos reklamos ir afišai yra „susisluoksniavusi“ istorija, kurią režisierius ciniškai ir sarkastiškai reflektuoja antrame filmo skyriuje, kai absurdiškai pateikia Rumunijos ir viso pasaulio faktus. Šitaip taikliai ir sarkastiškai kone anekdotiniu žanru ir vaizdiniais sustyguoti paskutiniųjų šimtmečių istorinių vyksmų kritika, pradedant nuo rasizmo, homofobijos ir baigiant Antruoju pasauliniu karu, kai Rumunija išdavė Vokietiją, nuo antisemitizmo iki moterų teisių. Ilgą laiką tas šmaikštumas stebina ir verčia i pergalvoti, kokiose dažnai banalybėse mes visi „maudomės“.

 

Iš tikrųjų tokiu būdu stengiasi nesumenkinti istorijos, tačiau būtent tokiais akibrokštais permąstyti, kad neretai žmonių kova dėl įsitikinimų ir prietarų neatitinka žmogiškųjų faktorių. Kai suokalbiškai garbiname didvyrius, kurie eina į karą iškėlę pergalingus kumščius, o kitame kadre matome dokumentines nuotraukas su tų pačių didvyrių lavonų krūvomis, arba kai aukšto rango politikai karininkai suokia apie šviesią šalies ateitį ir tuoj rodomi badaujantys vaikai, arba kaip taksistas šluotkočiu talžo romų tautybės moterį – iš tikrųjų tai pasakoja apie mūsų civilizacijos absurdiškumą ir beviltiškumą. Ant šių įvykių „susluoksniuotos“ didžiosios afišų ir produktų kompanijos, kurias regėjome, mokytojai einant į susirinkimą. Mes vargani savo netobulos civilizacijos kūrėjai ir savo kūrinių įkaitai. Galiausiai mokytojos teismas tampa Magdalietės teismo procesu, kai tėvai žeminančiai prie jos peržiūri pornografinį įrašą. Vyrai mąsto stereotipiškai, moterys davatkiškai, galiausiai tėvai šiame Linčo teisme tampa tam tikrų istorinių įvykių karikatūromis, kurios atkartoja suskilusio pasaulio vaizdinį tais pačiais istoriniais faktais.

 

Visa tai perteikiama hiperbolizuotai komiškai, kad net beveik tampa civilizacijos parodija. Tėvų susirinkime mokytoja taip pažeminama, kad veikėjai iš esmės tampa personažais – tai panašu į geneliai suregztą pamišėlių teatro šou. Kitaip sakant, režisierius randa aštrų būdą, kaip paprastomis ir daug finansų nereikalaujančiomis priemonėmis – sarkazmu, komedija, cinizmu, ironija – perteikti dirbtinius socialinius primestus konstruktus, kurių įkaitais mes tampame. Mokytoja, kuri negali mylėtis, nes ji mokytoja, o jos moralę apsprendžia ne jos pasirinkimas, o sociumo žeminantis teismas. Tai taip panašu į šių dienų Lietuvą, kur galima rasti susiskaldžiusių ir smarkiai praskalautų smegenų socialines grupes, kurios bando daryti perversmus, pridengusios savo tamsumą trispalvėmis ir prisiskyrusios sau dievo vaidmenį nurodinėti, kaip ir pagal kokias moralines normas gyventi kitiems.

 

Filme yra pornografinių intarpų ir jie taip aiškiai ir aštriai koreliuoja su tuo, kas šiaip žmogiška (mylėtis, mėgautis kūnu, santykiais) ir tuo, kas nėra prigimtis, pavyzdžiui, vaizduoti mokytojos statusą tarsi moters kūnas ir geismas neegzistuotų. Žodžiu, man šis filmas komiškai tobulas istorijos vadovėlis, kuriame galima per įvairias perversijas įvertinti mūsų nacionalizmą ir globalizmą. Filmas nufilmuotas pirmosios pandemijos bangos, veikėjai vaikšto su kaukėmis, tačiau kartu tos kaukės tampa dar ir įsitikinimų ir nuomonių apynasrių simboliais.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela