Knyga: Rimantas Kmita "Pietinia kronikas"

 

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“ – Vilnius: Tyto alba, 2017. – p. 368.

 

Sveiki, knygų skaitytojai!

 

Rimanto Kmitos (g. 1977) garsųjį romaną Pietinia kronikas įsigijau dar tais pačiais metais, kai jis tik pasirodė, bet neskaičiau. Matyt, buvau, kaip japonai sako, ištiktas tsundoku, kai prisiperki knygų, kurių nepajėgi suskaityti, svarbu įsigyti. Metai bėgo, o šis kūrinys susilaukė nemažai dėmesio, o knyga mano namų bibliotekoje tyliai rinko dulkes. Antruoju šio kūrinio atgimimu galima laikyti prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą, dėl kurio kaip toks popromano reiškinys šiuo metu net įtrauktas į kontekstinius dvyliktos klasės vadovėlius, knyga perleista vakarietiškai – kišeniniu formatu, o Pietinia kronikas tapo ir savotišku kultūriniu fenomenu: yra išleistas net stalo žaidimas, o tada sulaukė ir tęsinio Editas kompleksas! Tai toks retas atvejis, kada knyga gyvena savo pačios gyvenimą, gal tokį ryškesnį komercinį akcentą bandė padaryti Andrius Tapinas su savo Vilko valandos epopėja (mačiau, kad ir šitą perleido), tad populiarioji lietuvių literatūra iš esmės skinasi kelią, ji yra matoma, ekranizuojama ir sėkmingai komerciškai platinama, nesibijant jokių populiariosios literatūros etikečių.

 

Priešingai! Autorius tarsi pats pasiskiepijo ant viršelio užrašęs, jog Pietinia kronikas knyga yra popromanas – ir ką jūs man į tai?! Ogi nieko. Šiandien būti populiariu nebėra gėdinga, ši stigma, sakyčiau, pamažu nunyko, o ji atėjo tikriausiai su post-sovietiniais inteligentijos įsitikinimais, kad tai, kas populiaru, vadinasi, nesudėtinga, vadinasi, gal dar ir pernelyg lėkšta, nerimta. Apie tai jau kuris laikas nebematau kalbant, šis literatūros vertinimo – elitinė ir populiarioji literatūra – sunyko, asimiliavo gal dar ir dėl to, kad susimaišė aukštosios ir populiariosios literatūros ne tik žanrai, bet ir temos: staiga pradėta vertinti autentiškas „chuliganiškas sakinys“, kuriuo autoriai siekia ne tik autentiškumo, bet ir suardyti akademinio kaip savaiminio gėrio rašymo kultą. Šiam uždaviniui įgyvendinti labai tinka atsigręžti į tarmes, patarmes ir šnektas, prikelti kalbos slengus kaip autentiškos savasties išskirtinoje kultūrinėje ir socialinėje erdvėje patirtį ir išreikšti visa tai gyvąja kalba, užuot bandžius suteikti bendrinės kalbos formą. Juk, šiaip ar taip, parašyti gerai populiarią knygą reikia kūrybinių galių, visų pirma – geros idėjos ir šioje sferoje atsiranda galimybė Rimantui Kmitai kalbėti pietų šiauliškių šnekta, įterpiant dešimto dešimtmečio subkultūrinio kalbinio klodo slengą. Apie tai autorius užsimena daugiau pateiktame straipsnyje romano pabaigoje Apie šios knygos kalbą.

 

Visgi ne kalba yra šios knygos populiarumo garantas. Dažnas visgi grumsis su neįprasta kalbine raiška, sutrumpinimais ar 90-ųjų vietovei būdingais terminais, atėjusios neretai iš kalėjimų ir nusikalstomojo pasaulio ir virtusiais neprestižinių rajonų kalbinėmis ypatybėmis. Sakyčiau, Pietinia kronikas sėkmė yra laikmečio nostalgija, paremta absoliučiai atpažįstama emocija, kurią daugiau ar mažiau patyrė daugelis 1990-2000-ųjų jaunuolių. Tas beprotiškos laisvės ilgesys, tačiau ir nesaugumas, laukinis gariūnmetis, atnešęs laukinį verslumą, kuo, aišku, ir užsiėminėja Rimas ir Mindaugas, pagrindinio romano herojai, važinėdami į Rygą prekiauti dešromis, neturėdami licencijų. Laukinio gariūnmečio laikai – tai turgaus laikai, tai korumpuotų Princų, Agurkinių ir Daktarų klanai, valdę ištisus rajonus ir miestus, laikai, kai: „Ka i to, ka gatvėj pardaviniej kaskes i gali rast‘ ne tik Viktoriją i Vitražą, Aliukus, Zakarauska bajerius, Pugačiovą i Leontjevą, bet i Nirvana, Green Dayg, Prodigy, Red Hot Chili Peppers, Pearl Jam, Soundgarden, Spin Doctors i panašiai. Reik‘ tik žinot‘, ko nori i ko ieškai (p. 266).“

 

Laikmečio turgaus ir manyk, ką gali, laikai visgi demonstruoja tai, ką daugelis paprastų darbininkų patyrė. Visgi tai žemojo socialinio sluoksnio pasaulis, kuris nepretenduoja į elitą, nors Monika, pagrindinė Rimanto pasija, kaip tik yra iš elitinės mokyklos ir pasiturinčios šeimos, todėl, savaime aišku, nelabai Rimanto nosiai. Kas šį romaną daro popromanu ir kodėl jis veikia taip lengvai atpažįstamai? Ogi lengvai atpažįstama siužetinė Monikos ir Rimanto meilės linija, kuri truputį primintų pirmuosius lietuviškus serialus po 2000-ųjų, pertransformuoti šiaurietiškiau Lotynų Amerikos variantai. Pavyzdžiui, Monika įmeta atsisveikinimo laišką į Rimanto pašto dėžutę ir taip nutraukia jųdviejų santykius, nors Rimantas iš tikrųjų naiviai tikėjosi pratęsti draugystę kartu studijuodami Vilniuje. Ak.

 

Visgi romanas yra remiasi asmenybės tapsmo naratyvu, todėl nesudėtinga susitapatinti ir suprasti, kaip keičiasi veikėjas. Veikėjas auginamas, jis kaskart auga, suvokia vis daugiau ir pradeda priimti vis brandesnius sprendimus, nors kai kurie impulsyviai ir natūraliai nepamatuoti, dažnai iškylantys vėlyvosios paauglystės laikotarpiu maišto modeliai irgi veikia: „Vakare motinai prišnekėjau, ka aisiu i profke. Nafik ta mokykla, sakau, reik‘ apie gyvenimą galvot‘, a ne? Ką čia mokysies. Visi po turgus laksta: Lenkija, Rusija, Latvija. O tu čia i šūlę vaikštai. Jokia tolka, laiką tik gaišti, i viskas. Sakau, va, artimiausia profke, pažiejau, ten an staliaus moka, nu i gerai (p. 104).“ Kitą vertus, meilė Rimantui diktuoja troškimą pažinti kitokį gyvenimą, norėdamas pateikti į Monikos pasaulio suvokimo aktualijų lauką, jis ryžtasi skaityti Dostojevskį ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, o tai padeda galų gale gauti gerus pažymius iš lietuvių kalbos ir net įstoti Klaipėdoje į filologiją. Turint galvoje, kad Rimantas žaidžia regbį ir yra potencialus kietas sportininkas, svajojantis apie Naujosios Zelandijos regbio rinktinę išeina tokia keista nestandartinė tapatybė: vaikinukas filologas. Buvęs regbistas, iš Pietinios.

Rimantas Kmita

 

Visgi romanas vadovaujasi stereotipiniais standartais apie tai, kas anuomet buvo vyriška ir kas moteriška. Pavyzdžiui, Rimas save cenzūruoja, nes „...skaita tik bobas, o vyrai jeigu i skaita, tai tik laikraščius. Man atruode, ka žaisdams regbį aš labiausiai esu tas tikrasis aš, bet kode važiuojant su komandas draugais man atruoda, ka geriau, jeigu jie nematytų, ka aš skaitau? (p. 135).“ Iš visuomenės standartų romane kyla nemažai komizmo, nes rašytojai tikrai suvokia, kaip veikė postsovietinis pasaulis. Iš Lenkijos Rimantas parsiveža naują džemperį su Chicago Bulls užrašu ir tai tampa pasipuikavimu, nes savivertę veikėjui kelia importinė (geriausia, kad originali) koža (striukė), nes žmogaus vertę apibrėžia turėjimas to, ko kiti anuomet socialinėje erdvėje negalėjo turėti. Kad ir kaip bepažiūrėsime, vyriškumas Rimantui labai svarbu, o jis formuojamas pagal įsitikinimus, jog kiekvienas vyras turi būti savarankus, turėti iš Vakarų parsivarytą automobilį, todėl nemaža romano siužetinių vingių yra apie veikėjo pastangas kaip nors užsidirbti pinigų ir pasijusti šio to vertu.

 

Romanas neturi herojų, jis turi veikėjus. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vyrauja deheroizmas, nes su juo lengva tapatintis, skaitytojas linkęs simpatizuoti veikėjams, kurie dažnai klysta, atrodo, kvailai absurdiškos aplinkybės, bet savo elgsena nėra piktadariai, jie atstovauja tam tikrą socialinį naivumą, todėl tampa savotiškais donkihotais – šis seniai primirštas asmenybės tipas tampa ypač linksmas, nes per jį galima dekonstruoti gero ir pikto sankirtas: priešų nebeliko, liko tik komplikuotas individo santykis su tikrove, nes kapitalizmas padiktuoja, kad reikia stengtis gyventi geriau, bet ir nepamiršti romantiškų idealų, išlikti sau sąžiningu. Manau, Rimantui Kmitai absoliučiai pavyko šis koktelis: autentiška, spalvinga, juokinga ir kartu šiek tiek graudu, nes suvokiame prabėgusį laiką ne vien kaip margą jau praeitin nugrimzdusią tikrovę, bet ir, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, mes buvome nepaprastai kultūriškai ir visaip kitaip skurdūs. Orumas buvo formuojamas ne iš žmogaus įstymiškai įprasminto galimybių lauko, o taip, kaip individas geba apsisukti, nepaisydamas įstatymų, ir gauti pinigų. Valstybė ir įstatymai dar buvo suprantami kaip priešai, tie, kurie riboja žmones, todėl neverti pasitikėjimo – tai post-sovietinis palikimas. Trumpa laimė – pakilimas iš bačkos, kaip tikriausiai pasakytų Rimantas iš knygos.

 

Labai smagiai perskaičiau Pietinia kronikas. Vietomis kikenau, bet labiausiai mane nervino, kad buvau jau matęs ekranizaciją, todėl Monikos ir Rimanto meilės siužetai, kurie suintensyvėja po 100 puslapių, tapo nebeįdomūs, tačiau daug ką atpirko kultūriniai-istoriniai kontekstai, kurie ne visi buvo perteikti filme, nes filmas laikosi meilės siužeto, o Rimanto Kmitos romanas tarsi sudurstytas iš atskirų etiudų apie gariūnmečio Lietuvą, o tikroji siužetinė sąranga ima atsirasti perkopus 100 puslapių. Gal dėl to, kaip autorius yra sakęs, kad romano tam tikrus juokelius dar prieš visą rašymo procesą yra panaudojęs stand-up‘ams baruose ir galiausiai tam tikros idėjos įsiliejo į bendrą romano kontekstą. Šiaip labai sveikintas ir gaivus kūrinys, žymintis kitokią lietuvių grožinės literatūros atkarpą.

 

Maištinga Siela

Popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra: sąvokos ir literatūros bruožai, panašumai ir skirtumai

 

Sveiki, malonūs skaitytojai!

Dažnas iš mūsų susiduria su įvairių sąvokų – popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra – sąvokomis, kurios šiek tiek varijuoja, todėl ir sąvokas reiktų apibūdinant literatūros kūrinį parinktį tinkamesnes. Šiandien čia aptarsiu ir pasidalysiu šių sąvokų apibrėžtimis ir bendraisiais bruožais, pateiksiu kūrinių pavyzdžių.

POPROMANAS

Popromanas – tai grožinės literatūros kūrinys, orientuotas į platųjį skaitytojų ratą, pasižymintis pramoginiu pobūdžiu, aiškia struktūra ir lengvai atpažįstamais siužeto vingiais. Pagrindinis jo tikslas – sukelti emocijas (džiaugsmą, baimę, jaudulį) ir suteikti skaitytojui galimybę „pabėgti“ nuo kasdienybės.

Pagrindiniai popromano bruožai

Popromaną nuo elitinės (aukštosios) literatūros padeda atskirti keli esminiai elementai. Siužetiškumas – didžiausias dėmesys skiriamas veiksmui, o ne giliems filosofiniams apmąstymams ar stiliaus eksperimentams. įvykiai keičia vienas kitą greitai, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį. Standartizuota struktūra – dažnai vadovaujamasi tam tikromis „formulėmis“ (pvz., meilės romane – susitikimas, kliūtis, laiminga pabaiga). Aiškūs personažai, t. y. veikėjai paprastai yra ryškūs, lengvai atpažįstami tipažai (herojus, piktadarys, auka), turintys aiškią motyvaciją. Prieinama kalba: vengiama sudėtingų metaforų ar archajiškų žodžių. tekstas skaitomas lengvai, sklandžiai. Taip pat būdinga laiminga pabaiga (happy end), nors tai nėra taisyklė visiems subžanrams, populiarioji literatūra dažniausiai siekia suteikti skaitytojui pasitenkinimo jausmą.

Popromano atsiradimas ir kritikų vertinimas

Popromano kaip toks reiškinys siekia, galima sakyti, XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios laikotarpį Europoje, kai dėl pramonės revoliucijos atpigo popierius, o raštingumas tapo prieinamas masėms. Viskas prasidėjo nuo: fejetoninių romanų, kurie dalimis buvo spausdinami dienraščiuose. Tokie autoriai kaip Alexandre'as Dumas ar Charlesas Dickensas turėjo rašyti taip, kad kiekviena dalis baigtųsi intriga, verčiančia skaitytoją pirkti kitą numerį. būtent šis „kabliuko“ principas ir orientacija į plačiąją auditoriją padėjo pamatus tam, ką šiandien vadiname populiariąja literatūra.

Tikrasis žanro suklestėjimas įvyko XX a. viduryje, pasirodžius pigioms, minkštais viršeliais leistoms knygoms, vadinamoms paperbacks arba pulp fiction. Šiuo laikotarpiu popromanas galutinai susisluoksniavo į aiškius subžanrus: detektyvus, meilės romanus, mokslinę fantastiką ir trilerius. Pasaulinę šlovę pelnė tokie grandai kaip: Agatha Christie, suformavusi klasikinio detektyvo taisykles, Stephenas Kingas, pakylėjęs siaubo žanrą į naujas aukštumas, bei Danielle Steel ar Nora Roberts, tapusios jausmų romanų sinonimais. Šie autoriai pavertė literatūrą milžiniška industrija, kurioje knygų tiražai skaičiuojami milijonais.

Lietuvoje populiarioji literatūra ilgą laiką buvo gniuždoma cenzūros ar akademinių nuostatų, tačiau atgavus nepriklausomybę ji tiesiog smarkiai išpopuliarėjo. Tarp ryškiausių šiuolaikinių pavyzdžių būtina paminėti: Rimantą Kmitą, kuris savo romanuose, ypač „Pietinia kronikose“, įtaigiai sujungė populiariosios kultūros elementus, tarmę ir nostalgišką siužetą, taip pritraukdamas mases skaitytojų. Šalia jo rikiuojasi kiti sėkmingi autoriai: Andrius Tapinas, atnešęs į Lietuvą steampunk žanrą, Irena Buivydaitė, dominuojanti meilės romanų nišoje.

Literatūros kritikai į popromaną žvelgia dvejopai: tradiciškai jis dažnai nuvertinamas kaip „lengvas skaitalas“ ar komercinis produktas, kuriam trūksta egzistencinio gylio ir stiliaus rafinuotumo. Visgi šiuolaikinė kritika tampa nuolaidesnė, nes ji tapo pripažįstama, kad kokybiškas popromanas reikalauja didelio meistriškumo valdant intrigą ir personažų psichologiją. Popromanas šiandien vertinamas kaip visai puiki priemonė visuomenės aktualijoms atspindėti ir skaitymo įpročiams skatinti, nes būtent šios knygos dažniausiai tampa „vartais“ į literatūros pasaulį pradedantiesiems skaitytojams.

EUROROMAS

Euroromanas – tai specifinis literatūrinis terminas, apibrėžiantis kūrinius, kurie savo temomis, problematika ir dvasia peržengia vienos tautybės ribas ir nagrinėja bendrą europietišką tapatybę bei vertybes. Šis terminas susiformavo XX a. pabaigoje, ypač po Berlyno sienos griūties ir Europos Sąjungos plėtros etapuose, kai rašytojai pajuto poreikį permąstyti žemyno istorines traumas, migraciją ir kultūrinį bendrumą. Euroromano ištakos glūdi siekyje sukurti bendrą pasakojimą apie Europą, kuriame susiduria rytai ir vakarai, o veiksmas dažnai vyksta keliose šalyse, pabrėžiant herojų klajones, daugiakalbystę ir bendrą istorinį likimą po abiejų pasaulinių karų.

Nors šiuo metu griežtas euroromano terminas vartojamas kiek rečiau ir dažniau ištirpsta platesnėse „šiuolaikinės Europos prozos“ sąvokose, jis vis dar išlieka aktualus literatūrologinėse diskusijose apie integraciją. Žymiausi europietiški pavyzdžiai būtų: Milano Kunderos kūryba (ypač „Nepakeliama būties lengvybė“), Umberto Eco intelektualieji romanai ar Roberto Menasse „Sostinė“, kuri tiesiogiai narplioja Briuselio biurokratiją ir Europos idėją. Lietuvių literatūroje euroromano bruožų turi: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, nubrėžęs ryškią jungtį tarp vietinės patirties ir vakarietiško mąstymo, taip pat šiuolaikinių autorių, tokių kaip Kristinos Sabaliauskaitės ar Undinės Radzevičiūtės kūriniai, kuriuose Lietuvos istorija ir kultūriniai kontekstai organiškai įsilieja į bendrą Europos civilizacijos audinį. Reiktų paminėti Jurgos Ivanauskaitės „Placebą“ ir „Miegančių drugelių tvirtovę“, kuriuos kai kurie kritikai anuomet laiko euroromanais neigiama konotacija, t. y. komerciškai tyčia pritraukti skaitytoją. Šiandien tikriausiai

Šio žanro vertė slypi jo gebėjime kurti bendrą intelektualinę erdvę, padedančią skaitytojui suprasti, kad, nepaisant skirtingų kalbų, mus vienija panašūs skauduliai ir siekiai. Euroromanas veikia kaip: kultūrinis tiltas, griaunantis provincialumą ir skatinantis dialogą tarp tautų, todėl jis laikomas svarbiu įrankiu formuojant europinę savimonę. Nors šiandien literatūra tampa vis labiau globali, euroromano idėja išlieka gyva kaip priminimas apie unikalų žemyno kultūrinį paveldą ir nuolatinį klausimą, ką gi iš tiesų reiškia būti europiečiu šiuolaikiniame pasaulyje.

POPULIARIOJI LITERATŪRA

Populiarioji literatūra – tai plati grožinės raštijos sritis, kurios pagrindinis orientyras yra skaitytojo pramoga, emocinis pasitenkinimas ir masinis prieinamumas. Šis reiškinys suklestėjo XIX a., kai dėl technologinės pažangos spauda tapo pigi, o didėjantis raštingumas suformavo naują skaitytojų sluoksnį, trokštantį ne sudėtingų filosofinių traktatų, o įtraukiančių istorijų. Populiarioji literatūra remiasi: aiškiomis žanrinėmis taisyklėmis, pasikartojančiomis struktūromis bei stipriu siužetiniu stuburu, kuris leidžia skaitytojui lengvai orientuotis pasakojime. Skirtingai nei elitinė literatūra, ji nesiekia eksperimentuoti su kalbos forma, o susikoncentruoja į: nuotykius, meilės peripetijas, paslaptis ar siaubą, taip užtikrindama greitą ir malonų skaitymo procesą.

Pasaulinėje rinkoje populiarioji literatūra tapo milžiniška industrija, kurios veidais tapo tokie autoriai kaip: Agatha Christie, Stephen King ar J. K. Rowling. Šie kūrėjai įrodė, kad žanrinė literatūra gali būti ne tik komerciškai sėkminga, bet ir tapti kultūriniu fenomenu, vienijančiu milijonus žmonių visame pasaulyje. Lietuvoje populiarioji proza taip pat išgyvena aukso amžių: čia ryškiai matomi tokie vardai kaip Rimantas Kmita, kuris romane „Pietinia kronikas“ meistriškai sujungė popkultūros elementus su menine kokybe, taip pat Andrius Tapinas, Irena Buivydaitė. Šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra tampa vis profesionalesnė, sėkmingai konkuruodama su verstinėmis knygomis ir užpildydama įvairiausias nišas nuo istorinių trilerių iki lengvų romantiškų pasakojimų.

Nors kritikai ilgą laiką šią literatūrą vertino su tam tikra arogancija, vadindami ją „skaitalais“, šiandieninis požiūris yra gerokai palankesnis. Pripažįstama, kad populiarioji literatūra atlieka svarbią socialinę funkciją: ji skatina skaitymą, padeda atsipalaiduoti ir dažnai pirmoji sureaguoja į aktualius visuomenės pokyčius. Jos vertė slypi: gebėjime suteikti terapinį poveikį, lavinti vaizduotę ir kurti bendrą kultūrinį lauką, kuriame literatūra tampa prieinama kiekvienam, o ne tik siauram intelektualų ratui. Galiausiai, populiarioji literatūra yra leidybos verslo pagrindas, leidžiantis išlikti visai knygų ekosistemai ir suteikiantis galimybę egzistuoti net ir pačiai sudėtingiausiai akademinei kūrybai.

 

Maištinga Siela