Knyga: Wiesław Myśliwski "Traktatas apie pupelių gliaudymą"

 

Wiesław Myśliwski. „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – Vilnius: Mintis, 2009. – p. 400.

 

„Visos vietos be žmogaus jau nėra tos vietos. Vienintelė žmogaus vieta yra tik jame. Nepriklausomai nuo to, ar esame čia ar kur nors kitur. Dabar ar kada nors. Visa, kas išorėje, tėra vien apgaulė, aplinkybės, atsitiktinumai, klaidos. Žmogus yra pats sau ta svarbiausia paskutinė vieta (p. 358).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai teko laukti, kol perskaitysiu dar vieną puikaus lenkų rašytojo Wiesław Myśliwski (g. 1932) romaną Traktatas apie pupelių gliaudymą (lenk. Traktat o łuskaniu fasoli), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila. Prieš kokius penkerius metus perskaičiau to paties rašytojo Akiratis (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017) ir buvau taip nustebintas, kad tokia literatūros forma galima pasiekti išminties gelmes, kad beveik neabejojau, kad greitai perskaitysiu viską, kas tik išleista šio rašytojo lietuviškai. Deja, Myśliwskio literatūra mano knygų lentynoje pildėsi, tačiau vis neprisiversdavau to padaryti, kadangi reikia nuolat fokusuoti žvilgsnį į naujienas, neatsilikti nuo skaitymo madų, tačiau šiemet grįžtu prie seniau įsigytų knygų ir viena iš jų tapo Traktatas apie pupelių gliaudymą, kurį, beje, gana sunkiai įsigijau per skaitytų knygų internetinį pardavimą, nes visada aptikus knyga jau būdavo rezervuota arba jau parduota, tad buvo šioks toks azartas būtent šią knygą perskaityti, o ne kokią kitą, nes prestižiškiausia lenkų literatūros Nikės premija autorius 1997 metais buvo apdovanotas už Akiratį, o 2007 būtent už šią knygą. Kol kas tai autorius, kuris dukart pelnė Nikės apdovanojimą, o tą padaryti pavyko tik Olgai Tokarczuk su Bėgūnais ir Jokūbo knygomis.

 

Myśliwskio literatūrinio stiliaus su niekuo nesumaišysi, jis unikalus ir iškart atpažįstamas, nors Akiratį skaičiau jau seniau, tačiau Traktatas apie pupelių gliaudymą parašytas labai panašiu principu. Šis lenkų rašytojas tikras pasakojimo virtuozas. Ramiu, neskubiu ir iš pirmo žvilgsnio gana plepiu stiliumi jis geba perteikti gyvenimo tėkmės įspūdį. Šįkart romane pasakojama apie XIX amžiaus pradžią, neįvardijamą Lenkijos provinciją, į kurią atvyksta jaunuolis nusipirkti iš vietos senuko, kurortinių kaimo turizmo namukų prižiūrėtojo, pupelių. Šeimininkas maloniai pasitinka vyruką, tačiau pupelių jis neturi, jas dar reikia išaižyti, todėl pasiūlo svečiui tą padaryti drauge. O kaip geriausiai bėga laikas, kai reikia rankų darbo? Ogi pasakojant istorijas! Remdamasis folklorine žodine tradicija, šeimininkas prie rankų darbų ima atpasakoti fragmentais savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, pažinotus žmones ir pan. Pačiame romane svečiui nesuteikiamas žodis, jis tėra tik svečias tiek šeimininko gyvenime, tiek išpažinties klausytojas, kitaip sakant, jis atstovauja pačiam skaitytojui.

 

Romanas turi 16 skyrių ir apima šeimininko gyvenimą. Čionai jis papasakoja savo kaip elektriko ir saksofono muzikanto gyvenimo istoriją, paženklintą netekčių, Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio Lenkijos laikotarpio. Jis pasakoja apie savo dėdės Jano savižudybę, apie muzikos mokytoją alkoholiką, paskatinusį jį groti, tačiau jį galiausiai po skundo išsivežė saugumiečiai, apie statybvietės valgyklos ilgaplaukės ir statybininko pravarde kunigas nelaimingą meilės istoriją, skrybėlės pirkimo istoriją, pažintį su savo žmona, su ponu Robertu, kurio namelius jis prižiūri... Visos šios istorijos skamba kaip gyvenimo ištraukos, jos perteiktos per gyvenimo išmintį, nes neretai pasakojimus lydi filosofinės įžvalgos, skaidrūs ir gyvenimiški daug visko gyvenime mačiusio ir patyrusio žmogaus apibendrinimai. „Laisvė, jau žodyje, galima sakyti, slypi jos neigimas. Panašiai kaip gražiausioje iliuzijoje rusena neviltis. Jeigu suprasime ją kaip laisvę nuo visų prievartų, tai ir nuo savęs irgi. Juk žmogus pats sau yra labiausiai varginanti prievarta. Kartais sunkiai pakenčiama ir kai kas nepajėgia savęs pakęsti (p. 63).“

 

Knyga, kurios bendriausia tema tikriausiai būti žmogaus likimas ir atmintis, iš pažiūros kreipia labai daug dėmesio į detales. Tai vienas iš autoriaus bruožų – sureikšminti paprastas situacijas, „sukti literatūrinę uodegą“ apie iš pažiūros nelabai svarbius dalykus, bet, kita vertus, per tai papasakoti apie paties žmogaus būdą. Pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų knygoje buvo apie pagrindinio veikėjo rudos fetrinės skrybėlės pirkimą. Jis užsuka pokariu metu į skrybėlių parduotuvę, kuri aiškiai bankrutuojanti ir žymi pardavėjo profesinį ir dvasinį nuosmukį, nes po karo niekam nebereikia nei skrybėlių, nei kas tais ponais benori būti, kadangi karas iš žmonių atima iliuziją ir sunaikina poniškumą, ikikarinę manieringą etiketą, aristokratinę kultūrą. Ilgas jo pokalbis su skrybėlių meistru atskleidžia tragišką pardavėjo tapatybės praradimą, nes viskas, kas mes esame, esame apibrėžti savo socialinių veiklos sričių, profesijų. „Liepiau jam paimti gaubtą ir nuėjus išplauti jį, nes buvo neplautas gal nuo prieškario, slopino šviesą. Paėmė jį, bet iškart neišėjo. Sukinėjo tą gaubtą rankose lyg skrybėlę. Teko jam priminti, kad tai ne skrybėlė, sudaužys. Tik tada pajudėjo į tarnybinę patalpą (p. 316).“ Apskritai rašytojas mėgsta savo veikėjus apibrėžti pagal profesiją, tai tampa pagrindine žmogiškumo ir likimo šerdimi. Jis labai ilgai gali aprašyti, kaip pagrindinis veikėjas dirbo elektriku, koks jis kruopštus, kaip aukštai jis gali užsiropšti ir pan., vien tam, kad atskleistų žmogaus egzistencines pajautas, jo atkaklumą, apibrėžtų jo ribas, perteiktų filosofiją.

 

Dar viena įsimintina istorija buvo apie valgyklos darbuotoją Besę (Barborą), kuri patyrė kažką panašaus į Juozapotos likimą iš Jono Biliūno Liūdna pasaka. Nors pagrindinis veikėjas tik papasakojo jos nelaimingą istoriją su statybininku iki jo mirties, tačiau neslėpė, kad buvo ją įsimylėjęs ir po to ją labai atjautė. Apskritai W. Myśliwskis labai gražiai moka nusakyti meilės esmę, taip jis padaro ir apie Besę: „Gal nepatikėsite, pone, bet staiga pajutau kažką tokio, lyg trokščiau kartu su ja patekti į tą jos nelaimę. Tikra meilė yra žaizda. Ir tik taip ją galima aptikti savyje, kai kažkieno skausmas skauda žmoguje kaip jo paties (p. 179).“

 

Wiesław Myśliwski

Arba vienas gražiausių išvis kada nors skaitytų meilės jausmų ir prasmės apmąstymų suskamba pačioje romano pabaigoje, kai pagrindinis veikėjas apmąsto savo skyrybų ir susitaikymų su žmona santykių prasmę. „Ar meilė reikalauja kartu kentėti? Man svarbu tai, kad jos būtį jutau kaip savo būtį. Klausiate, pone, ką tai reiškia? Tai, kad lyg visą kieno būties naštą trokštumėt užsikrauti ant savęs. Lyg trokštumėt tą kažką apskritai išlaisvinti iš būties būtinumo. Lyg trokštumėt už tą kažką ir numirti, kad jam netektų patirti savo mirties. O tai kas kita nei kentėjimas kartu, kaip jis apskritai suprantamas. Turėdamas vien tokią, nors ir įsivaizduojamą galimybę jaučiau, kad man vėl norisi gyventi. Sakote, pone, kad tai neįmanoma. Įmanoma, neįmanoma. Tad kas tuomet gali būti meilės matas? Kad tą nieko nereiškiantį žodį jūs ir aš vienodai suvoktume? Pagal ką turėtume ją jausti? Pagal kūno geismą? Kūnas prieina savo ribą ir daug, daug anksčiau, nei ateis mirtis (p. 398-399).“

 

Kitas svarbus autoriaus romano aspektas yra gimtosios žemės svarba žmogaus gyvenime. Namų tema. Per karą netekęs savosios šeimos ir mokęsis internatinėje mokykloje pagrindinis veikėjas kaip niekas kitas suvokia būti arti savosios žemės svarbą. Tai apskritai panašu į mūsų lietuvių XX amžiaus rašytojų novelistų filosofiją, sakyčiau, Romualdą Granauską, Juozą Aputį ir Bronių Radzevičių, kuriems šis lenkų rašytojas labai artimas savo pasaulėjauta. „Juk net tokią saulę kiekvienas privalo turėti savo, savo saulėtekius, saulėlydžius. Tiek metų buvau užsienyje, bet kad ir kur būčiau gyvenęs, kai norėdavau surasti rytus, vakarus, turėdavau pagal čionykščius rytus, vakarus ieškoto. Ir visada tai buvo visų saulėtekių, saulėlydžių matas. Visur buvo tas vienintelis matas (p. 287)“. Iš esmės gamtinė ir kaimiškoji žmogaus pajauta artima ir Czesław Miłosz romano Isos slėnio pajautai. Kad modernėjantis miestietiškas pasaulis su telefonais, internetais ir pramoginiu pasibūvimu savaitgaliais gamtoje iš žmogaus išplėšia kažkokią esminį būties potyrį ir tapatymo dėmenį jaučiama visame romane iš dabarties pasakojimo perspektyvos. Anksčiau nemėgdavau tokios literatūros, tačiau dabar pastebiu, kad galiu visiškai puikiai priimti ir sutikti su tuo, kad pakitusi ir patogumais užgriozdinta tikrovė iš tikrųjų vargina, nes nuolat tenka rūpintis gerbūviu, eikvoti energiją, būti „atjungtam“ nuo romios būties gamtoje, kurios iš tikrųjų, tenka pripažinti, vis labiau pasiilgstu ir tokia literatūra tą primena.

 

Kaip apibendrinti šią iš esmės sunkiai apibendrinamą knygą? Tai literatūrinė išminties meditacija per XX amžiaus laikmečio pajautas, kuri empatiškai, supratingai ir skaidriai leidžia apmąstyti karo sudrebintų žmonių gyvenimą, bandymą išgyventi, kurti ant griuvėsių nestabilų pasaulį, perprasti save ir mokytis mylėti, žaisti šį gyvenimą. Traktatas apie pupelių gliaudymą išties išmintingas pasakojimas, nestokojantis nostalgijos, subtilaus humoro ir graudulio. Tenka pripažinti, kad anuomet Akiratis man labiau patiko, šioji knyga menkai kuo skiriasi, lyg skaityčiau Akiračio tęsinį, pratęsčiau tą literatūrinį nuotykį.

 

Jokiu būdu nepraeikite pro šią giliamintę knygą ir, nors tenka pripažinti, kad knygos viršelio dizainas pasibaisėtinas, nereikėtų galvoti, kad tai knyga apie pupelių gliaudymą ar kokia atgyvena. Veikiau tai filosofinis žmogaus gyvenimo apmąstymas, susitelkiant į svarbiausias gyvenimo detales, smulkias pupeles, iš kurių ir susideda žmogaus atmintis. Negaliu neužbaigti tuo, ką moka Myśliwskis geriausiai, susifokusuoti į charakteringus nuotykius. „Negalite, pone, įsivaizduoti, kokia tai buvo kiaulė. Nuo mažumės vadinome ją Zuze. Ir nuo mažumės ji buvo kaip ne kiaulė. Nežinau, ar esate girdėjęs, kad kiaulės yra inteligentiškiausi padarai. Dar žindo veislinę kiaulę, o jau skyrėsi nuo visų paršelių. Kam nors atėjus į tvartą, ji iškart pašokdavo ir pakėlusi šnipelį atsistodavo priešais, kad paimtu ant rankų. Geriausiai ji jautėsi tarp žmonių. Atnešdavo ją kartais į namus, kad truputį pabūtų su mumis. Sugebėdavo skirti, kur tėvas, kur motina, senelis, senelė, dėdė Janas, jis dar buvo gyvas, kai ji buvo paršelis, kur Jagoda, Leonka, o kur aš. Mane visada šnipeliu baksnodavo į koją. Niekada manęs su niekuo nesupainiodavo. Nesunku buvo pastebėti, kad mane labiausiai myli. Visur vaikščiojo su manimi (p. 277-278).“

 

Vėliau peraugusi ir per stebuklą nepaskersta kiaulė patyrė senatvės etapą, bet per karą kareiviai ją pasityčioję sušaudo pasislėpusio berniuko akivaizdoje. Turime ir tokį meilės kiaulišką išniekinimą. Pasakykite, kaip nemylėti Myśliwskio prozos? Neįmanoma.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wiesław Myśliwski "Akiratis"

Wiesław Myśliwski. „Akiratis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 584 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų literatūra šiemet mano knygų lentynoje trimituoja pačiais aukščiausiais sąskambiais. Iš vienos pusės po Booker International premijos griebiau Olgos Tokarchuk Bėgūnus, o šiandien jau žaviuosi ir dar vienu ypatingu lenkų literatūros korifėjumi Wiesław Myśliwski (g. 1932), kurio romanas Akiratis (lenk. Widnokrąg) vos tik pasirodęs 1996 metais Lenkijoje iškart pelnė šedevro titulą ir autoriui  po metų atnešė Nikės literatūrinę premiją. Man iki šiol nežinomas šiuolaikinis lenkų literatas ne kartą verstas į lietuvių kalbą. Lietuviškai turime ir kitus jo pripažintus romanus Traktatas apie pupelių gliaudymą ir Paskutinis išdalijimas.

Gana ilgai skaičiau Akiratį, tad belieka tik patvirtinti internetinius gandus, kad tai ne komercinis skaitalas, kurį gali perskaityti per kelis vakarus. Tai lėtos tėkmės, tyliai tyvuliuojantis filosofinėmis spalvomis pasakojimas apie berniuką, jaunuolį Piotrą Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmasis dešimtmetis po karo. Struktūriškai romanas susideda iš dešimties ilgų skyrių, kuriuos galėtume apibrėžti kaip apsakymais, susijungiančiais į vieną pasakotojo pasaulio reginį, o kartu ir pasaulėvaizdį, akiratį, kuris perteiktas sklandžia ir skambia kalbėsena.

Pasakojimas prasideda įspūdinga autoriaus galia pasakoti iš detalių lipdomą pasaulį, ritmiškai aštrinant, pasiekiant aukštąsias natas ir vėlei ridenant pasakojimą prie lėtumo, į buitiškosios filosofijos „išrišimą“. Po kiemą slampinėjantis gaidys paskerdžiamas šventiniams šeimos pietums. Kaip kiekvienas gaidžio kūno dalį griebia iš katilo, valgo mėsą ir čiulpia kaulus, taip galima nupasakoti apie žmogaus būdą, jo hierarchiją šeimoje. Nesuklysiu sakydamas, kad tai patriarchalinės, tradicinės šeimos modelis, kada vyrai išmaitina šeimas, nors visas stabilumas priklauso nuo moters namuose, o šalia dar gaudžia karo sprogimai.

Romiame pasakojime centre – Piotro giminė, jų istorijos, kraustynės iš kaimo į miestelį kalnuose, šeimos problemos, šunelio Kručeko istorija, seserų Rožės ir Emilijos Ponckų, užsiėminėjusių prostitucija, gyvenimai. Tai augimo filosofija, pasakojimas, kad ir koks atrodytų panašus į tylų tekėjimą ir primintų, sakykim, Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškelius ar iš dalies Vaižganto Pragiedrulius, didysis Akiračio žavesys yra su kalbos galimybėmis perteikti augančio berniuko akiratį, jo sudėtingą gyvenimo brandą, šeimos filosofijos perėmimą, kaip jis ilgai ir hiperbolizuotai perteikinėja tam tikras mizanscenas, atskleisdamas plačius veikėjų psichologinius aspektus.

Romanas pasižymi ritmišku pasakotojo kalbėjimu, muzikalumu, kurį perteikė, mano akimis, puikus vertėjas Vyturys Jarutis, išvertęs ir Olgos Tokarchuk romanus. Pasitelkęs tarmišką kalbėseną vertėjas perteikia senovinę kai kurių veikėjų kalbėseną, ypač Piotro senelio, todėl romane gausybė savitų balsų, kiekvienas veikėjas turi savo kalbėjimo kodą, sakinio ir minties struktūrą, tad vertėjui labai padėjo tarmių leksinė ir sintaksinė raiška perteikti provincijos žmonių mentalitetą, o kartu ir jau išnykusios, istorijon nugarmėjusios XX amžiaus žmonių kultūrinius, socialinius akiračio aspektus. Žinoma, gerame romane, kitaip ir negali būti, tačiau tai iš esmės daro gana didelį įspūdį tiems skaitytojams, kurie griebia iš lentynų naujausią verstinę literatūrą ir vis aptinka taip taisyklingai viską išverstą, tad ima ir nustebina, koks grožis ir išmintis slypi nuo bendrinės kalbos pamatų atspurusiuose tarmių pavyzdžiuose, kad netgi susverdėji, ar neverta vėlei pakilnoti apdulkėjusias XX amžiaus chrestomatijas, kur Žemaitė, Biliūnas, Vaičiulaitis ir Vaižgantas...

Wieslaw Mysliwski

Vienas įspūdingiausių pasakojimų, žinoma, buvo apie šunelį Kručeką, kurio akį kažin kas per karą išmušė ir taip įskaudino Piotro dėdę, kad šis faktas tapo jo teisybės ieškojimo varomuoju varikliu. Žinoma, už to slypi karo piktžaizdės, kad nekaltas šunelis ir tas kenčia ir yra žudomas, negana to, kad žmonės fronte krenta kaip musės, tačiau dėdė tarsi „įsikanda“ į Kručeko akį, kurį tikriausiai bus išmušęs tas pats kaimo burmistras. „...gal sielvartas dėl tos išmuštos Kručeko akiesreikalavo atminties tvarumo, ir kaip sykis dėdei pasitaikė tas burmistro kapas, nes atminties tvarumas yra sielvarto matas, o sielvartas tai juk niekas kitas, kaip orus ir kantrus žmogaus ryšys su pačiu savimi (p. 184).“

Akiratis romane turi ne vieną reikšmę. Tai tarsi pasakotojo kupolas, platus pasaulio patirčių pasaulėvaizdis, bet kartu tai ir atminties, formavusios asmenybės kapinynas. „Ir tiesą sakant, gal tik mirus dėdei Vladekui supratau, kad niekada ir nepaikau šios vietos. Nes kaip yra ženklas man, kur esu, nors tai jų kapai. O kažin net, ar ne čia ir yra mano akiračio vidurys, nes tik šičia galiu pajusti tą skaudų dilgesį, kaip įkandin jų mirštu ir aš, o ne tik pasaulis aplinkui mane. Ir dar taip visiškai paprastai, kasdieniškai, jog tas dilgesys perauga į susižavėjimą, tarsi štai stovėčiau akis į akį prieš didžiausią grožio paslaptį. Man norisi tiesiog pasinerti į tą mirimą kaip į žydinčią pievą ir žiūrėti į saulę, gęstančią virš manęs (p. 188-189).“

Knygoje apstu kasdieniškos išminties perlų, kuriuos išėmus iš romano tėkmės, manau, drąsiai būtų galima laikyti sentencijomis, gyvenimo išminties lobynu: „Matyt, suprasti yra sunkiau nei kentėti. Kas žino, gal tai aukščiausias kančios laipsnis (p. 314).“

Atrodytų, kad knyga apie Antrojo pasaulinio karo metus turėtų iš esmės kalbėti apie karą, tačiau jis tampa tik tolimu fonu, paveikiančiu Piotro šeimą. Apie išvežtus žydus kalbama nedaug, jis tik gabalėlis pasakojimo monolito, kaip kad Kručeko akis. Kur kas ilgiau, pavyzdžiui, pasakojama apie pamestą batą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip istorija apie pamestą batą, bet pasakoja apie motinos užsispyrimą, tam tikrą atšiaurumą ir slepiamą gyvenimo neteisingumo pyktį; motina atsiplėšusi nuo vyro ir sūnaus velka lagaminus į priekį, ragindama neatsilikti, tarsi namiškių neprisileidžia per arti. Arba jos maniakiškas būdas skolinti receptus, juos kaupti tarsi tai būtų jos rūpinimosi ir meilės kalba.

Perskaičius romaną dar ilgai atmintin pasilieka sukurto pasaulio iliuzija, jos detalės, tarsi visi veikėjai tebegyventų XX amžiuje, savo lėlių namelyje. Netgi miestelio laiptai, dėl kurių kamavosi Piotro tėvas, (nes jo širdis buvo silpna), tampa filosofiniu pamokymu, tam tikru gyvenimo kopimo simboliu, kada po daugel metų pats Piotras vedasi tais pačiais laiptais savo sūnų ir supranta anuomet nesuprasto tėvo būsenas. Ranka vedanti ranką, karta keičianti kartą ir viso to akiračio plėtimo, suvokimo mastas tiesiog stebina, kaip stebina ir autoriaus gebėjimas taip aiškiai išsakyti egzistencines pajautos prasmes. Žinoma, romanas taps tikriausiai vienu geriausiu kūriniu skaitytu šiemet. Tai be galo muzikalus, kruopštus ir išmintingas pasakojimų durstinys, kuris jautriai, kartais netgi graudulingai sugeba suvirpinti skaitytojo emocijų stygas. Užvertęs romaną pagalvojau: „Velniai rautų, kur toji lenkų literatūra buvo iki tol? Matyt, už akiračio. Kaip gerai, kad pasirodė pačiu laiku.“

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos mano namų bibliotekoje: K. Ishiguro, K. Vonnegut, W. Myśliwski, B. Atxaga

Sveiki,

Geroms knygoms visada atsiras vietos, pagalvojau, priimdamas dar šūsnį knygų, tačiau, žiūriu, kad nelabai beturiu, kur dėti jas. Greitai atsiras vietos trūkumas, todėl dalį jau tenka išparduoti, dalį nunešti į rūsį.

Kai buvau mažas, norėjau savos bibliotekos. Maždaug tokios, į kokią užeini mažuose miesteliuose – vos viena salė, kampe vaikų literatūra, didžioji dalis – grožinė suaugusiems.

Kaip nuspręsti knygos vertę? Gerai, kad dar yra pas mane abejotinų knygų, kurių neskaičiau arba skaičiau seniau nemokėdamas atsirinkti, kurios yra geros. Dabar knygų atsirinkimo prioritetai labai paprasti – leidyklos, autoriai, literatūrinės premijos ir, žinoma, vertėjų pavardės.

Nekantrauju perskaityti šią ketveriukę ir pasidalyti su jumis įspūdžiais.

Jūsų Maištinga Siela