Sveiki,
Neaušindamas srėbtuvės,
pasakysiu, kad persistengiau anądien kliedėdamas apie mirtį. Tiesiog taip būna,
kai esi kraštutinumų žmogus. Viename puikiame filme dukra sako motinai: „Po
galais, motin, šiame gyvenime niekas nėra ir niekada nebus normalus –
susitaikyk!“. Ir ji velniškai teisi. Čia vieną dieną, žiūrėk, dvesi be jokios
gravitacijos, skundiesi, rauniesi plaukus, akis užpili spiritu, o kitą dieną,
žiūrėk, vaikštai su šypsena kaip ant Milano podiumo su pūkuotais boa, o
vakarykštė diena, rodos, tapo kaip ištampytų ir nuskalbtų triusikų guma, išmesta į „Maximos“ maišą kartu su kitomis, – o,
siaube, neišrūšiuotomis! – šiukšlėmis.
Yra dėl ko gyventi.
Tikrai yra. Jei reikia, dėl mėgstamo CD, jei reikia dėl mėgstamos dainos, jei
reikia, dėl didelio kebabo su katiniena
ir per kraštus varvančiu česnakiniu padažu, jei reikia, dėl motinos, Lietuvos,
Graužinienės, šventosios panos Marijos, kuri, sako, pagimdė nuo Šv. Dvasios –
čia tai iš vis GERAS! Na, pagavote mano mintį. Liuks. Šaunuoliai.
Įkalu kavos, atbučiuoju
savo pliušinukus iš Kinijos, savo dar miegantį triušį, kuris ištveria mane nuo
A iki Z, apipurškiu orchidėjas, - boža
božisima, kokia kaitri diena! – ir atsiprausęs, atsiskutęs, traukiu laimingo
kumeliuko ristele į darbelį.
Šventas Sizife, kuris
visada rideni akmenį į kalną, neleisk mano protui šokinėti ant batuto! Juk
šiaip ar taip, negaliu būti savo gyvenimui kaip koks Vladimiras Putinas, kuris
žaidžia Malaizijos lėktuvėliais savo smėlio dėžėje. Užteks, budeliai, kančių,
leiskit Magdaliauskiui pailsėti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą