Filmas: "Beldimas į trobelę" / "Knock at the Cabin"

 

Sveiki,

Kino režisierių  M. Night Shyamalan galima vadinti tikru siaubo kino klasiku kūrėju. Labai seniai išgarsėjęs filmu „Šeštasis pojūtis“ (1999) režisierius per savo karjerą sukūrė ne vieną pasisekusį siaubo filmo reginį. Nors ne visi jo kino projektai vienodai įdomūs ir patrauklūs, pavyzdžiui, filmas „Senatvė“ (2021) buvo netgi kritikuojamas, tačiau man jis vis tiek daugiau ar mažiau patiko. Naujausias jo darbas vadinasi „Beldimas į trobelę“ (angl. Knock at the Cabin) (2023), kuris pasakoja apie gėjų šeimą, poilsiaujančią su įsivaikinta dukrele vardu Ven miškuose prie ežero.

Netikėtai vieną gražią popietę prie miške žiogus renkančios mergaitės priėjo stambus raumeningas vyras ir ją užkalbino. Netrukus Ven klykdama grįžtą į trobelę ir perspėja abu tėčius apie ateinančius nepažįstamuosius. Erikas ir Endriu iš pradžių nepatiki dukrelės pasakojimu, kol netrukus išgirsta beldimą į trobelę... Tiesą sakant, po to prasideda neblogai apgalvota įkaitų drama, bet keisčiausia tai, jog atėjūnai prisistato kaip ne plėšikai ar kokie maniakai, o paprasti JAV piliečiai, kurie regėję apokalipsines vizijas, o kad žmonija išsigelbėtų nuo virusų, cunamių ir kitų kataklizmų, šios trobelės šeima turi paaukoti savo narį.

Įdomiausia tai, kad filmas iš pradžių pateikiamas kaip fanatikų iškeltas sąlygos absurdas. Netrukus namuose įjungiamas televizorius, kuris paliudija apie prasidėjusią apokalipsę. Endriu skeptikas, jis įsitikinęs, jog ši grupuotė gerai suorganizavo įrašus ir viskas čia surežisuota kaip realybės šou, tačiau Erikas pradeda svyruoti, kai grupuotė pradeda žudyti vieni kitus... Žiūrovui iki pat pabaigos paliekamas kirbantis klausimas: ar čia koks nors perdėtai rimtas pokštas, ar viskas yra tik melas? Režisieriui pavyksta išlaikyti keistą nusikaltėlių jautrumą ir humanizmą, nors patys suvokia, jog gelbėdami pasaulį jų aukos atrodo kaip Abelio ir Kaino istorijos atsikartojimas. Manau, režisierius galėjo ir giliau bei subtiliau ir sudėtingiau panagrinėti vizijų ir pranašysčių poveikį paprastiems žmonėms. Ar lengva įtikėti pasaulio vaduotojo ir aukos atpirkimo misija, kad pasiryžtum netgi paaukoti gyvybę? Kas tas vizijas siuntė? Dievas? Demonas? Ateiviai?

Deja, filmas nedetalizuoja ir pradeda šiurpinti trilerio susišaudymo motyvais ir „nuvažiuoja“ siužetą į pramoginius parodomuosius šou elementus. Nepaisant to, kad dažnas lietuvis vėl dejuos, kad holivudinis kinas nebegali be LGBTQ temos, manding, sumečiau, jog toji norma kine tapo tokia įprasta (nors ir klišinė), kad išvis neerzino. Filmas priminė savo tam tikromis idėjomis ir neskubria keliama įtampa kitą režisieriaus kultinį filmą „Ženklai“ (2002). Abu filmus vienija nedetalizuota apokaliptinė idėja. Ir tikrai, jeigu kas nors panašaus įvyktų pasaulyje, paprastas mažas žmogus be informacinių šaltinių nelabai nutuoktų, kas vyksta pasaulyje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vairavimo pamokos" / "Driving Lessons"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Vairavimo pamokos“ (Driving Lessons) (2006 m.). Šįkart filmas nukelia mus į Britaniją ir vedžioja po Edinburgą ir mažo miestelio gatves ir likimus. Netikėto ir galbūt visai tikėto britiško humoro prisodrinta pasaldinta drama apie vaikinuko ir pagyvenusios moterytės gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Kur aš tai mačiau? Ak, taip, filmas prancūzų „Neliečiamieji“ buvo kažkuo panašus – kažkas kažko nebegali, neįgali, kažkas kažkam padeda, įspiria į užpakalį ir išvelka į laimingo gyvenimo vėžias. Šiaip pati filmo idėja sena kaip visas pasaulis. Šiek tiek atgyventa, bet nepaisant to, kažkodėl vis tiek filmą gan smagiai sužiūrėjau, juolab, kad čia netikėtame amplua sutikau Laura Linney, „Hario Poterio“ tirados žvaigždutę Rupert Grint bei britų aktorę Julie Walters, pastaroji taip pat vaidinusi Poteriuose.

Šiaip puikūs aktoriai, smagu juos ir vėl pamatyti. Nepasakyčiau, kad filmas jau kažkoks smaragdas ir jį būtina pamatyti, ne, toli gražu ne – balansuojantis tarp savito pramoginio ir pusiau rimto filmo, manau, labai tiks vidutinio kino žiūrovų skoniui, kuriam patinka švelnesnis humoras, svarbus pasakojimo siužetas, kad būtų įdomus su pagraudenimais ir pasijuokimais. Nieko nesakau, kartais visai sveika tokius pažiūrėti, be to, man irgi visai patinka. 

Keistas, bet labai britiškas siužetas neleis jums nuobodžiauti. Tai dar vienas filmas, kuris kažkaip neigiamai parodo religingumo guzą. Toks jausmas, kad filmuose labai gerai „sudubasinti“ religinį auklėjimą, bet tiek to, tebūnie. Man tik labai jau toks nesimpatiškas pasirodė Ruperto Grinto kuriamas personažas. Suprantu, persisunkęs religinių kanonų, snobiškas, poetiškai melancholiškas, tačiau kažkoks keistas... Labai jau vienpusiškas, truputį statiškas, o senyvą atgyvenusią aktorę vaidinanti Julie Walters buvo kaip dinamitas, per daug teatrališka. Šiaip filme trūksta natūralumo, viskas kažkaip jau „sumesta“ ant nuotykinio žanro stogo.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 56/10
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela