Filmas: "Kava Berlyne" / "A Coffee in Berlin" / "Oh boy"

 Sveiki,

 

Nedaug tenka per metus pamatyti vokiečių kino. Vienas įsimintiniausių pastarųjų filmų buvo režisieriaus Jan-Ole Gerster „Lara“. Pastarasis filmas pasakojo apie savo sūnaus pianisto talentu abejojančią ir meilės bei švelnumo stokojančią griežtą mamą. Filmas pasižymėjo unikaliai gerai perteiktu moters charakteriu, todėl nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisieriaus filmą pavadinimu „Kava Berlyne“ (angl. Coffe in Berlin) (2012), tikėdamasis labai panašaus ir sodraus charakteringo filmo, juolab kad daug kas gyrė aktoriaus Tom Schilling pasirodymą šiame filme.

 

Juodai baltoje kino juostoje pasakojama apie trisdešimtmetį vyruką, kuris neranda savo gyvenime tėkmės. Prisimelavęs tėvui apie tęsiamas studijas, jis dienų dienas šlaistosi už jo pinigus po Berlyną, kai jo bendraamžiai jau turi vaikų, yra ne tik baigę studijas, bet ir gerokai įsitvirtinę, žinantys ko nori iš gyvenimo. Pagrindinis veikėjas Nikas nežino, ko nori, jis tiesiog diena iš dienos plaukia per Berlyną, dalyvauja bohemiškoje draugijoje ir tiesiog, sakant žargonu, chillina. Kokia tada gyvenimo prasmė? Ilgą laiką žiūrint į veikėją ir bandant suvokti jo visišką ambicijų ir troškimo neturėjimą, manding, atsiveria dvi šio vyruko gyvenimo perspektyvos. Viena iš jų klasikinė: turtingo tėvo sūnelis tikriausiai buvo išlepęs, todėl tapo tinginiu, tikru lepšiu, todėl neišsiugdęs tvirtumo, neturi ir gyvenime stuburo. Kita perspektyva: visas pasaulis spaudžia vyruką būti tokiu, kaip ir visi kiti – kalti pinigus, būti kažkuo, įgyti profesiją, vesti, turėti vaikų. Kodėl jam reikia būtinai gyventi tokį šablonišką ir primestą gyvenimą, jeigu galima mėgautis buvimu čia ir dabar. Dvi perspektyvos ir šis laisvas bei betikslis vyrukas vis mažiau ir mažiau mėgaujasi tariama savo laisve, nes savęs neberealizuoja...

 

Iš tikrųjų filmas labiau apie vertybių ir ambicijų nebuvimą, nei apie maištą prieš šablonišką sistemą. Kuo toliau analizavau veikėją, tuo jis man darėsi neįdomus ir necharakteringas. Galiausiai visam filmui pasibaigus jaučiausi tik išgėręs kavos ir plepėjęs tuščiai apie nieką. Nors filmas vizualus, dialogai sukalti gana gyvi, bandoma siužetą paaštrinti kerštaujančios smarkiai nuo mokyklos laikų suliesėjusios blondinės konfliktais ir isterijomis, visgi pagrindinis veikėjas niekur mūsų nenuveda, nepralinksmina, net nesujaudina. Statiškas ir atbukęs charakteris, kuris suponuoja XY kartos pasimetusius ir nežinančius ko iš gyvenimo nori žmones. Norėčiau sakyti, kad filmas nieko neanalizuoja, jo funkcija absoliučiai jausminė – perteikti įstrigusio žmogaus gyvenimo tėkmėje bejėgystę, kurion tikriausiai ne vienas esame atsidūrę, bet visgi šis filmas, kad ir gurmaniškas, žiūrėjosi be aistros.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karlosas Šakalas" / "Carlos the Jackal"

Sveiki,

„Kino pavasaryje“ mano pamėgtas prancūzų režisierius Olivier Assayas pritraukė pažiūrėti ir jo kiek nestandartinį istorinį kriminalinį filmą „Karlosas Šakalas“ (angl. Carlos the Jackal) (2010), kuriame pasakojama apie Šaltojo karo antroje pusėje veikiančias palestiniečių teroristines grupuotes, kurios slapta vienijosi prieš imperialistinį valdymą ir vykdė Europoje išpuolius. Vienas žinomiausių tų laikų teroristų buvo iš Venesuelos kilęs Illich Ramirez Ramirez Sanchez, kitaip nusikalstamame pasaulyje vadinamu Karlosu Šakalu.

Pasakojimas apima kelis dešimtmečius ir nuosekliai pasakoja, kaip Ramiresas tampa nusikalstomos grupuotės nariu, o vėliau net įtakingu grupuotės vadu. Vienas labiausiai filme vertų scenų yra atkurtas teroristinis aktas, kada Austrijos sostinėje Vienoje jis su grupele teroristų užpuola diplomatus ir juos paverčia savo įkaitais... Paraleliai plėtojama ir jo asmeninė istorija, prifarširuojant ją aštunto dešimtmečio dvasia ir noru sukurti pasaulį geresnį, nei jis yra iš tikrųjų.

Pritrenkiantis aktoriaus Edgar Ramirez pasirodymas, apdovanotas aukščiausiu prancūzų kino apdovanojimu – Cezariu, tad manau nesuklysiu sakydamas, kad tai kol kas geriausias jo gyvenimo vaidmuo, pareikalavęs didelės fizinės transformacijos ir psichologinės ištvermės. Šį aktorių buvau pastebėjęs jau seriale „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džianio Versačio nužudymas“, kuriame jis sukuria kur kas „minkštesnį“ gėjaus dizainerio, tačiau be galo įsimintiną vaidmenį. Šioje juostoje išties galima mėgautis aktoriaus atsidavimu.

Kiek kitos žvilgsnis į prancūzų režisierių Olivier Assayas, kuris kurdamas šią pusšeštos valandos (trijų dalių) mini serialą buvo nutolęs absoliučiai nuo savo intelektualių ir subtilių, ką aš jo kine labai mėgstu, niuansų. Šįkart jis labai aštrus, kariškas, brutalus režisierius, tačiau nepasakysi, kad jam talkinusi brigada atėmė jo talentą – priešingai, leido kaip režisieriui atsiskleisti universaliai, nors filmas – žiūrėjau adaptuotą beveik 3 valandų filmo versiją, pristatytą Kanuose, ne serialo – vietomis ir atrodo kaip užsakomasis darbas, naudojant jau matytus teroristinius ir aštraus trilerio elementus.

Nepasakyčiau, kad istorija mane asmeniškai kažkuo labai jaudino. Filmas išties gerai nufilmuotas, tikslingai perteikta tiek atmosfera, manau, tiek ir istoriškai. Dėmesys laikmečio detalėmis labiau natūralus nei, kaip neretai būna amerikietiškoje produkcijoje, vardan estetinių elementų. Kiek kiekvienas iš mūsų iš šios istorijos pasiims sau ir gebės mėgautis šia brutalia istorija, tiek šis filmas, manau, ir padarys įspūdį. Man asmeniškai tai tebuvo filmas, kuriame pernelyg nesusitapatinau, neradau tai, kas būtų bent man aktualu ar atspindėtų mano kokias nors pažiūras, bet dėl filmo kokybės nesiginčiju – ji išties gera. Tiesa, visgi neapleido manęs toji klaiki mintis stebint tuos jaunus žmones, iki kaulų įtikėjusius savo tiesa, kuri tampa tokia iškreipta ideologija juos ivsus paverčiančius ištisais lavonų kalnais; mirties reikšmingumą lemia ištikimybė savo idėjai – mano akimis, tai pats didžiausias prakeiksmas, koks tik begali būti – žmonės žūstantys už savo idealus t. y. komunistinio pasaulio iliuzija, kuri pražudė milijonus. Deja, šiame filme tik patvirtinama, kaip žmonės tiesiog aistringai ėjo į mirtį, manydami, kad keičia pasaulį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvas kritimas" / Freier Fall" / "Free Fall"

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti vokiečių filmą „Laisvas kritimas“ (vokišk. Freier Fall) (2013). Tai tikriausiai viena geriausių dramų per paskutiniuosius metus, kuri be jokio preciziškumo ir pernelyg sureikšmintos erotikos pasakojo apie homoseksualių žmonių sunkumus. Siužetas gana klasikinis – du vyrai, policininkai, besitreniruojantys pratyboms, ima jausti vienas kitam šiltus intymius jausmus, tik bėda tame, kad vienas iš jų namuose turi besilaukiančią žmoną. Va, čia ir prasideda tikroji žmogaus vidinė drama, kuri balansuoja ant visiškos savo tapatybės sunykimo, atsakomybės ir naujų gyvenimo ribų bei kontūrų nustatymų.

Filmas išties geras. Pamaniau, kad bus lėkštas, pilnas sentimentalumo ir šiaip, net tikriausiai nebaigsiu žiūrėti. Užteko 10 menučių įsitraukti ir pagauti filmo polėkį, esmę ir įdomumą. Tai toli gražu ne lėkštas filmas, turintis profesionalius aktorius, o ne šiaip nuo gatvės, kaip neretai būna kuriant tokį filmą, surinktus homoseksualus. Smagu, kad režisieriui pavyko išvystyti tikrą dramą, žmogaus kančią, abejones, vidinius svarstymus, kovą tarp proto ir potraukio, kūniškumo ir sąžinės graužaties. Filmas vėlgi nieko nesistengia smerkti, moralizuoti ar įtikinti, o tuo labiau išplauti smegenis – tai irgi labai gerai, nes gero meninio filmo pareiga tik iškelti į viešumą problemą ir palikti ją spręsti žiūrovui. Panašiai nutiko ir su filmu „Laisvas kritimas“, kuris pilnas geresnio gyvenimo neišsipildymo, likimas pagrindinį personažą nuvedė į aklavietę, kai viskas prarasta ir nebėra iš ko rinktis. 

 

Kadras iš filmo "Laisvas kritimas".

Kitą vertus, klausimas – iš ko kyla tokių santykių susiklostymas? Ar ne iš tos pačios homofobijos? Nors Vokietija viena tolerantiškiausių šiuo klausimu šalių, tačiau policijos terpė gana mačistinė, todėl kontrastai filme ir pasaulėžiūrų skirtingumas itin svarbus. Aišku, viena skaudžiausių temų – vyro ir žmonos santykių ateitis, išryškėjus žmogaus seksualinei prigimčiai. O kas rytoj, kai rytojaus nebelieka? Sudėtinga, įtaigu, aistringa ir kartu viskas taip trapu. Patiko, paliko gero filmo įspūdį su gerais vokiečių aktoriais, smagu, kad jau kai kuriais matytais nebe pirmą kartą.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.5 

Jūsų Maištinga Siela