Filmas: "Kava Berlyne" / "A Coffee in Berlin" / "Oh boy"

 Sveiki,

 

Nedaug tenka per metus pamatyti vokiečių kino. Vienas įsimintiniausių pastarųjų filmų buvo režisieriaus Jan-Ole Gerster „Lara“. Pastarasis filmas pasakojo apie savo sūnaus pianisto talentu abejojančią ir meilės bei švelnumo stokojančią griežtą mamą. Filmas pasižymėjo unikaliai gerai perteiktu moters charakteriu, todėl nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisieriaus filmą pavadinimu „Kava Berlyne“ (angl. Coffe in Berlin) (2012), tikėdamasis labai panašaus ir sodraus charakteringo filmo, juolab kad daug kas gyrė aktoriaus Tom Schilling pasirodymą šiame filme.

 

Juodai baltoje kino juostoje pasakojama apie trisdešimtmetį vyruką, kuris neranda savo gyvenime tėkmės. Prisimelavęs tėvui apie tęsiamas studijas, jis dienų dienas šlaistosi už jo pinigus po Berlyną, kai jo bendraamžiai jau turi vaikų, yra ne tik baigę studijas, bet ir gerokai įsitvirtinę, žinantys ko nori iš gyvenimo. Pagrindinis veikėjas Nikas nežino, ko nori, jis tiesiog diena iš dienos plaukia per Berlyną, dalyvauja bohemiškoje draugijoje ir tiesiog, sakant žargonu, chillina. Kokia tada gyvenimo prasmė? Ilgą laiką žiūrint į veikėją ir bandant suvokti jo visišką ambicijų ir troškimo neturėjimą, manding, atsiveria dvi šio vyruko gyvenimo perspektyvos. Viena iš jų klasikinė: turtingo tėvo sūnelis tikriausiai buvo išlepęs, todėl tapo tinginiu, tikru lepšiu, todėl neišsiugdęs tvirtumo, neturi ir gyvenime stuburo. Kita perspektyva: visas pasaulis spaudžia vyruką būti tokiu, kaip ir visi kiti – kalti pinigus, būti kažkuo, įgyti profesiją, vesti, turėti vaikų. Kodėl jam reikia būtinai gyventi tokį šablonišką ir primestą gyvenimą, jeigu galima mėgautis buvimu čia ir dabar. Dvi perspektyvos ir šis laisvas bei betikslis vyrukas vis mažiau ir mažiau mėgaujasi tariama savo laisve, nes savęs neberealizuoja...

 

Iš tikrųjų filmas labiau apie vertybių ir ambicijų nebuvimą, nei apie maištą prieš šablonišką sistemą. Kuo toliau analizavau veikėją, tuo jis man darėsi neįdomus ir necharakteringas. Galiausiai visam filmui pasibaigus jaučiausi tik išgėręs kavos ir plepėjęs tuščiai apie nieką. Nors filmas vizualus, dialogai sukalti gana gyvi, bandoma siužetą paaštrinti kerštaujančios smarkiai nuo mokyklos laikų suliesėjusios blondinės konfliktais ir isterijomis, visgi pagrindinis veikėjas niekur mūsų nenuveda, nepralinksmina, net nesujaudina. Statiškas ir atbukęs charakteris, kuris suponuoja XY kartos pasimetusius ir nežinančius ko iš gyvenimo nori žmones. Norėčiau sakyti, kad filmas nieko neanalizuoja, jo funkcija absoliučiai jausminė – perteikti įstrigusio žmogaus gyvenimo tėkmėje bejėgystę, kurion tikriausiai ne vienas esame atsidūrę, bet visgi šis filmas, kad ir gurmaniškas, žiūrėjosi be aistros.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lara" / "Lara"

Sveiki,

Vienas iš paskutinių Scanoramoje matomų filmų tapo vokiečių drama „Lara“ (vokieč. Lara) (2019), kuris man pradėjo, priešingai nei daugelį festivalio filmų, patikti nuo pat pirmųjų minučių, kada Lara atsidaro langą ir apimta depresijos nori nusižudyti. Tik vėliau sužinome, kad Lara buvo ambicinga muzikos pasaulio valdytoja ir griežta talentingo sūnaus mokytoja, tačiau pati savo muzikines ambicijas „investavo“ į sūnų...

Išties puikus Varų Europos, prancūziška maniera nufilmuotas vokiečių filmas, kurios centrine figūra tampa moteris, kurios nemėgsta, nes buvo pernelyg reikli sau ir kitiems, jai visą laiką pritrūkdavo švelnumo, nuolankumo ir žmogiškumo. Ne kartą filme minimas jos ambicingumas, kuris tapo ir šios moters gyvenimo tikslu, ir formuojančiąją jos charakterį jėga ir savotišku prakeiksmu – nuo jos nusigręžia ne tik visi darbdaviai, bet ir sūnus. Tai vienos dienos istorija, kai jai sukanka 60 metų, ji dalija bilietus, tačiau nė vienas nėra jos draugas, ji neturi atramos, ji vienintelė sau šeimininkė, todėl baisiai vieniša, ji tą suvokia, tačiau vaikšto pagiežinga, nepalaužiama, imituoja rūpestingos ir teisingos motinos vaidmenį, tačiau pati yra tuščia kaip indas...

Iš tikrųjų filmas man labai patiko, labai subtiliai atskleidžiami patys reikliausi moters charakterio bruožai. Menkos detalės atskleidžia jos praeitį, kuri nebuvo lengva nei jai, nei jos aplinkiniams. Nėra pasakojama pernelyg apie praeitį, tačiau po filmo įspūdis toks, kad žinai apie Larą praktiškai viską, o labiausiai apie jos žlugusias viltis. Netobula „kalių kalės“ moters, kuri griauna sūnaus gyvenimą, nes jai tiesa ir teisingumas svarbiau už palaikymą, talentas svarbiau už saviraišką ir ieškojimą. Tokių reiklių žmonių esu sutikęs ne vieną ir aš pats. Rezultatas būna dvejopas: arba jie perdega nuo perfekcionizmo, arba tiesiog tampa užkietėjusiais kirviais bei rakštimis, gadina gyvenimus kitiems vardan viršenybės... Nuostabi toji aktorė Corinna Harfouch, kuri pristatoma kaip legendine vokiečių aktorė, bet man pačiam menkai žinoma. Šitas vaidmuo tikrai įspūdingas, kaip ir scenarijus bei jo realizavimas.

Apskritai filmas primena prieš trejetą metų matytą filmą „Ji“ su prancūzu aktore Isabelle Huppert, tik ten viskas ėjo kraštutinumo principu, o filme „Lara“ viskas pateikiama užuolankomis, tačiau faktas lieka faktu – tai išties gerai sukaltas charakteringas filmas apie moterį trokštančią, kad ją laikytų tobula, tačiau papasakojama apie visapusiškai netobulą jos pačios gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela