Filmas: "Paplūdimio žiurkės" / "Beach Rats"

 Sveiki, skaitytojai,

 Labai norėjau patikrinti dar kartą režisierę Eliza Hittman, kurios įspūdingai sukurtą dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (2020) teko pamatyti. Tai slogus filmas, apie paauglę, kuri pasidaro abortą, tačiau savitai, unikaliai ir puikiai perteikta istorija kino kalba. Nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisierės darbą, rodytą kino teatre „Skalvija“ pavadinimu „Paplūdimio žiurkės“ (angl. Beach Rats) (2017). Pastarasis filmas, kurio scenarijų parašė pati režisierė, pasakoja apie paauglį, gyvenantį miestelyje prie jūros. Jo tėvas miršta nuo vėžio, jis diena iš dienos trinasi su gauja prie paplūdimio, žaidžia žaidimus, vartoja narkotikus, vagia iš tėvo psichotropines medžiagas ir susiranda merginą, tačiau intymūs santykiai su ja nesimezga, nes vaikinukas vakarais, kai lieka vienui vienas, prisijungia prie interneto ir bendrauja sekso portaluose su gerokai vyresniais vyrais už savęs.

 

Frenkis, pagrindinis veikėjas, iš tikrųjų atsidūręs dvilypiame gyvenime: vieną gyvena dienos metu, o kitą – nakties. Tai prieštaringas jaunuolio gyvenimas, kurį bando Frenkis susiderinti, tačiau kaskart suvokia, kad meluoja sau ir aplinkiniams. Dėl to kenčia jo puiki ir jautri mergina, trūkinėja santykiai su motina, jis linkęs užsimiršti narkotikuose... Tiesa, filme nagrinėjama tema nėra nauja ir, tiesą sakant, jau matyta kituose nepriklausomo kino pavyzdžiuose, todėl tikėjausi, kad filmą pakylės režisierės kalbėjimo pasirinkta maniera, kuri leidžia atskleisti dar nematytus ir nepatirtus kine LGBTQ susipriešinimo su sunormintu pasaulio briaunas. Lyginant su ankstesniu filmu, šis šiek tiek šabloniškesnis, vietomis scenos gana neįtikinamos, sausokos, bet jų mažuma.

 

Iš tikrųjų „Paplūdimio žiurkės“ vykęs filmas ir tinkamas visiems žiūrovams, ne tik LGBTQ. Ypač negalintiems suprasti arba žmonėms, linkusiems skirstyti. Filmas nemoralizuoja, nepamokslauja, nesistengia padaryti taip, kad pritartumėte LGBTQ žmonėms, bet leidžia pasijusti ir mąstyti iš tos suskaldytos perspektyvos, pamatyti, kuo kartais gali gyventi homoseksualūs jaunuoliai, kurie marginalizuojami ryškiomis vaivorykštėmis ir aplipdomi genderizmo mitais. Frenkis visais atžvilgiais yra šiurkščių ir agresyvokų jaunuolių kompanijos dalis, jis su jais elgiasi hiper aktyviai heteroseksualiai, jų išvaizda chuliganiška – čia autorė šiek tiek erotizuoja, sakydama, kad homoseksualumas dar nėra vien tik švelnus ir vien tik perteiktas lyčių elgsenos stereotipais. Homoseksualumui negalima priskirti socialinių grupių, jų yra visur ir jie kai kur itin sunkiai atpažįstami. Šis filmas man priminė prieš porą metų „Kino pavasaryje“ matytą irgi tokį nestandartinį slovakų filmą „Pasekmės“, kurio centre – brutalus ir į chuliganišką veiklą linkęs homoseksualas, turįs savo skustagalvių gaują...

 

Pagrindinį vaidmenį atlikęs britų aktorius Harris Dickinson buvo įtaigus, drąsus ir apsinuogindamas ir atlikdamas tokį vaidmenį. Ši režisierė randa organišką kino kalbą, kuri būdinga nepriklausomam kinui ir geba išskleisti susipriešinimo problemą tarp to, kas iš tikrųjų esi ir to, ko iš tavęs tikisi pasaulis. O ką daryti, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad esi visiškai į tuos rėmus netelpantis? Pirminė ir žūtbūtinė kova pirmiausia vyksta su savimi, o kai ji įveikiama, aplinkiniam pasauliui dažniausiai belieka tik prisitaikyti, aišku, jeigu toje kovoje nepridarai kvailysčių.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Niekada. Retai. Kartais. Visada" / "Never Rarely Sometimes Always"

 Sveiki,

Manau, kad vidurvasarį pamačiau geriausią savo šios vasaros filmą pavadinimu „Niekada. Retai. Kartais. Visada.“ (angl. Never Rarely Sometimes Always) (2020), kurį režisavo Eliza Hittman. Taip, tai dar viena istorija apie mokyklos merginą Autumn‘ę, kuri turėdama vos 17 metų ir laisvu metu dirbdama prekybos centre kasininke, sužino, kad laukiasi kūdikio. Per mokyklos talentų vakarą, ji puikiai sudainuoja dainą, tačiau iš salės kažkas sušunka „kekšė“ ir ji ne tik blogai pasijunta, bet, pasirodo, ir nuolatos jaučiasi prislėgta, neturinti net kam išsipasakoti. Galiausiai pusseserė suorganizuoja kelionę į Niujorką, kur tik ten galima pasidaryti legalų abortą, nesižinant tėvams...

Dieve, koks, sakytumėte, nuobodus ir pamokslaujantis kino siužetas, nagrinėtas ir perteiktas kine dešimtimis sykių, kuo šis variantas begali nustebinti? Ogi gali, patikėkite manimi. JAV nepriklausomo kino pavyzdys, kuris mano galvoje dar labai ilgai išliks kaip sodrus, itin realistiškas ir įtraukiantis. Labai rizikinga imtis jau išnagrinėtų temų, tačiau režisierė žino, kad kartais išnagrinėta tema dar nereiški, kad aktualumo lauke yra išsikvėpusi. Ji pagaviai tyrinėja jaunos merginos smurtinius santykius ir iš to užgimusį vaisių praktiškai beveik nevaizduodama praeities įvykių, viską mes sužinome tik vienoje nepatogioje scenoje, kai klinikos daktarė apklausinėja merginą, o ji turi atsakyti tik šiais žodžiais: niekada, retai, kartais, visada... Anketos apklausos duomenys tampa esminiai pačiam žiūrovui, kuris iki tol dvejojęs merginos sprendimu nejučia „perbėga“ į jos pusę, ima suvokti jos dvasinę būklę ir pasirinkimą darytis abortą. Kine vis dar svarbu ir tikriausiai visada bus svarbu, kokiais būdais aš papasakosiu panašią istoriją ir ją perteiksiu.

Labai seniai teko matyti amerikiečių išpliaupsintą filmą apie nėščią paauglę „Juno“ (2007), kuriame animuotais intarpais bandoma perteikti paauglės būsenas, tačiau šis dabarties filmas, manau, yra kur kas tikroviškesnis ir paveikesnis. Gal ne toks šokiruojantis kaip rumunų „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, tačiau šio filmo tikslas ir nėra šokiruoti. Mergina patyrusi smurtinius santykius bijo pasakyti tėvams apie nėštumą, traumuojančiai depresyvius potyrius filme perteikia debiutuojanti aktorė Sidney Flanigan, kurios įsimintinas debiutas beveik prilygsta kažkada visus kalbėti privertusią Elizabeth Olsen filme „Marta Mersi Mei Merlen“ (2011)...

Kino gurmanams rekomenduoju nepraleisti šios jaudinančiai jautrios, vietomis nepatogios kino juostos, kuri perteikia pavojingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas itin realistiškais potyriais. Gali pasirodyti, kad visą filmą nieko nevyksta ir kad ta vargšė galiausiai pasidarys abortą ir viskas grįš į savas vėžias, tačiau prieš mūsų akis griūva gyvenimas ir vėl statomas iš naujo, o svarbiausias faktorius, kaip sakė medikė konsultantė pagrindinei veikėjai: kol tu pati savarankiškai gali nuspręsti, ką su „visu tuo“ daryti, tol viskas yra gerai. Skamba itin paguodžiamai, kai prie abortų klinikos susirinkę dešimtys katalikų rėkauja laikydami Marijos paveikslą, kad esi žudikė, nepaisant visko. Žiūrėdamas šią juostą tyliai savęs paklausiau: ar aš už abortus? Ką anketoje apibraukčiau? Niekada? Retai? Kartais? Visada?

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela