Filmas: "XX amžiaus moterys" / "20th Century Women"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris, savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.

 

Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis, kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios gyvenimas nebuvo sėkmingas.

 

Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai, kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu... Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema, kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti – tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.

 

Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užkandinė "Parakas" / "The Spitfire Grill"

Sveiki,

Vienas kinomanas primygtinai rekomendavo pažiūrėti filmą „Užkandinė „Parakas“ (angl. The Pitfire Grill) (1996) kaip vertą dėmesio filmą. Ką gi, kaip tik buvau nusiteikęs gerai kino juostai, tačiau prisipažinsiu, kad nebuvo lengva įsijausti į filmą, kurį, pasirodo, kažkada vaikystėje probėgšmais visgi buvau matęs...

Istorija pasakoja apie jauną merginą, išleistą iš kalėjimo ir bandančią mažame miestelyje atsistoti ant kojų. Iš esmės tai ganėtinai šviesi istorija. Miestelio žmonės, turintys savo įsitikinimus ir prietarus, ne visada gražiai elgiasi su atvykėliais, tačiau merginai, regis, ne miestelėnai tampa rakštimi ir ne praeities nuodėmės, bet noras padėti užkietėjusiai užkandinės „Parakas“ senei parduoti užeigą. Pamažu žiūrovai supranta, kodėl šioji mergina kalėjo ir kodėl ji yra tokia, kokia yra... Iš esmės tokius filmus apie žmones, kurie po kalėjimo nutaria viską pakeisti ir pradėti gyvenimą iš naujo, labai mėgstu, šioji istorija turi išties neprastą scenarijų, lėtą 90-ųjų pasakojimo manierą, pritaikytą kaip šiek tiek moralizuojantį ir mokantį žiūrovą tam tikrų vertybių ir supratimo apie žmogaus klystkelius.

Kitą vertus galbūt to aštrumo šiame filme ir pristigo, viskas šiek tiek neįtikėtina, pavyzdžiui, miškuose gyvenantis benamis (beveik žiemos metu!) kažkokioje neaiškioje iš šakų suręstoje užuovėjoje – kaip jis iškenčia lietų ir visą kitą? Kitą vertus graži istorija apie pasiaukojimą ir atlaidumą, nors istorija ganėtinai pasaldinta, visgi kiek netikėta filmo atomazga mane nustebino, nes pagal viso filmo sąrangą, atrodė, kad viskas pasibaigs kaip Volto Disnėjaus filmuose – visi ilgai ir laimingai gyvens. Visgi filme būta gerų momentų, pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos prisipažinimas apie praeitį bažnyčioje, tačiau visgi tam tikruose įvykiuose pasigedau elementaraus subtilumo ir tikrumo. Manau, filmas tikrų žiūrėti šeimai su paaugliais.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela