Filmas: "Šaltasis karas" / "Cold War" / "Zimna wojna"

Sveiki,

Nusprendžiau metus užbaigti su išties geru filmu, nes paskutiniu metu niekaip nerandu jokios geros juostos tarp tų išliaupsintų filmų – matyt, tokia jau dalia, kad su metais vis sunkiau aptikti ką nors ypatingo, nes tampu tiesiog pernelyg reiklus. Lenkų filmas, kurį jau laiko šedevru, pavadinimu „Šaltasis karas“ (lenk. Zimna wojna) (2018) ką tik pelnė daug svarbių Europos kino akademijos apdovanojimų ir yra rimtas pretendentas laimėti „Oskarą“ 2019 metų kino sezonuose.

Kalbant apie patį filmą, nuo pat pirmųjų kadrų traukia savo sakralia ir unikalia raiška. Juodai baltame filme viskas daugiau ar mažiau labai skoninga ir estetiška ir, žinoma, mums, lietuviams, filmas dvelkia laikmečio nostalgija, nors mano karta negyveno ir nepatyrė sovietmečio ir Šaltojo karo, tačiau dėl tautinių motyvų, ideologijos, kažin, ar rasime labiau artimesnę tautą už lenkus...

Visgi filmas ne apie Šaltąjį karą, veikiau tai tik istorinis kontekstas, nusidriekęs per du dešimtmečius, tikrasis šaltasis karas yra dviejų įsimylėjėlių muzikantų tarp Varšuvos ir Paryžiaus širdyse, kurie kaip du ožiai vis susibėga, kad patirtų meilę, bet po to vėl išsiskiria... Iš esmės juk paviršutiniškai siužetas yra super banalus: myliu-noriu-negaliu. Visais atžvilgiais tokios meilės peripetijos tampa klasikiniu absurdu, tačiau P. Pawlikowskis randa būdų ir formų, kaip klasikinį siužetą paversti spindinčiu melancholišku brangakmeniu. Pasakojimo forma, maniera, susitelkimas į natūralias detales, gyvus charakterius išties stebina ir priverčia ne kartą kilstelėti antakį ir pasakyti: kaip paprasta, bet kaip tai puikiai veikia!

Nuostabus lenkų aktorių duetas Joanna Kulig (man jau žinoma iš ankstesnių filmų) bei Tomasz Kot buvo tokie organiški, kad nejučia prisiminiau iš tikrųjų seną gerą Holivudą, kada tokie gražuoliai įsimylėdavo tokias gražuoles ir būdavo tokie nutrūktgalviški... Sąsajų su senuoju nespalvotu kinu ypač daug. Galiu pasakyti, kad lyginant su šio režisieriaus ankstesniu daug kam stogą nunešusiu tyliuoju filmu „Ida“ (2013), man „Šaltasis karas“ įtikinamesnis, jaukesnis ir tikresnis visomis prasmėmis. „Ida“ man buvo pernelyg tylus, pernelyg pauzuojantis, reikalaujantis pauzėse žiūrovui susikurti prasmes, perdėm, tokiu atveju man vėrėsi tiesiog negyvumas, bet „Šaltajame kare“ viso to nebelieka, todėl man jis paliko išties labai gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ida" / "Ida"

Sveiki, kino žiūrovai, 

„Kino pavasario“ repertuaras šįkart pasiūlė pažiūrėti lenkų „Oskaro“ laureatą, filmą „Ida“ (lenk. Ida) (2013). Tiesą sakant, šį filmą jau buvau nusižiūrėjęs prieš pusantrų metų, kai jis tik buvo pradėjęs pergalingus žygius per visus kino apdovanojimų forumus. Tokio filmo tiesiog negalėjau praleisti, todėl labai apsidžiaugiau, kad pagaliau turėjau galimybės pažiūrėti.

Apskritai labai mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną – jis vienas nuostabiausių senajame žemyne. „Ida“ turėjo būti mažų mažiausiai kvapą gniaužiantis, tačiau, matyt, bus pakišusi negera lūkesčius žlugdanti koja. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau. Tikriausiai nutiko taip, kad tai paprasčiausiai skonio reikalas. Filmas be galo labai gražus, retro juoda-balta spalvos nepaprastai tiko šiai juostai, visi žvilgsniai, meniški kadrai atrodė išties labai gerai ir profesionaliai nufilmuoti. Tai kur šuo pakastas? Kodėl manęs filmas nesujaudino? Filmas pilnas poetinių, estetinių pauzių. Idos charakteris nykus, neįdomus, nuspėjamas, kaip ir tas skaudus siužetas, kai žydaitė potenciali vienuolė atranda savo tėvų palaikus ir toji girtuoklė teta nusivylusi karjera teisėja, ją gundo pasaulietiniu gyvenimu... Viskas lyg ir gerai, tačiau viskas nenatūralu, viskas štrichuotą, piešta, įsprausta į poetinius kontūrus. Labiausiai mane nepatiko Idos elgsena – kaip kokia, atsiprašau, susirgusi genetine liga, pavėluota reakcija, atsakymai po to, kai „atvėsta“ dialogo įtampa. Kino kritikai tai vadina tiesiog istorija papasakota nutylėjimais – taip, gal jie ir teisūs, tačiau manęs jie neįtikino, nesujaudino.

Gyviausia ir puikiausia filme man pasirodė jau puikiai žinoma iš kur kas geresnio lenkų filmo „Rožė“ aktorė Agata Kulesza – jos teisėjos tetos vaidmuo vienintelis natūralesnis, gal dėl to, kad ji Idai atstovavo kaip pasaulietinė priešprieša jos dieviškam ir sakraliam pasaulėliui. Aišku, kad sunkiai kurtas filmas, kuris turėjo itin mažą biudžetą ir balansavo ties bankrotu, turėtų patikti daugeliui kino gurmanų. 

Lietuviškus subtitrus galite rasti ČIA.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris iš penktojo rajono" / "The Woman in the Fifth"

Sveiki, 

Lenkų režisierius Pawel Pawlikowski 2011 metais pristatė dar vieną savo juostą pavadinimu „Moteris iš penktojo rajono“ (The Woman in the Fifth). Na, su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kadangi regėjau jo dramą „Mano meilės vasara“ (2004), kuri paliko gan gerą įspūdį. Šįkart režisierius juostą filmuoja Paryžiuje, bet toli gražu to Paryžiaus grožiu nesididžiuojama, neleipstama dėl meilės miesto magijos ir, tiesą sakant, Paryžius šiame filme apkartęs, niūrus, nesvetingas.

Apskritai tai filmas ne apie miesto galią, o apie rašytoją, kuris balansuoja ties beprotybes riba, įsipainioja į keblias situacijas, kurias yra linkęs priimti kaip adaptuotą realybės versiją. Pirmoji filmo valanda pakankamai kebli, nes ji dvelkia monotonija, kuri nėra pakankamai nuobodi, tačiau kai kam gali pasirodyti toks kaip „šnekėjimas apie nieką“, vaizdai ir vienišo tėvo istorija nei graudina, nei pernelyg intriguoja, todėl neišnyksta toks įspūdis, kad tai nelabai vykęs scenarijus, todėl filmas toks pilkas ir neįsimenantis, kad gali pasirodyti apskritai nevertas dėmesio. Gerai, kad filmas tetrunka vos pusantros valandos, nes savo cementu gali pritrėkšti miegui. Tik likus pusvalandžiui iki finišo, ėmė rutuliotis mistiniai ir nenuspėjami dalykai, bet ir jie jau nebepritempia šio filmo iki „geros juostos“ vardo, nors staigmenų šiokių tokių siužete esama.

Filme pasirodo populiarusis „Gatakos“ žvaigždė Ethan Hawke, kuris blaškosi po miestą, ieško rašytojui būdingo įkvėpimo bei trokšta susigrąžinti dukrelės palankumą ir netgi globą, tačiau niekas šiame filme neišspręsta, pasigedau kažko daugiau nei žaidimu su psichika ir realiai keblia rašytojo situacija. Filme pasirodo ir mistinę moterį, o gal savotišką sąžinės balsą įkūnijanti Kristin Scott Thomas, kurios būvimas daugeliui juostų įneša kažkokio gelbėjimosi rato, šis filmas taip pat ne išimtis, bet dėl abejotino scenarijaus ir dėl pateikimo, man filmas pasirodė toks neišrištas, o suveltas ir neišspręstas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maistinga Siela