Filmas: "Koma" / "Кома" / "Coma"

Sveiki,

Visiškai neplanavau žiūrėti šio filmo, tačiau po įtikinėjimo, kad šį filmą privaloma pamatyti, visgi pasidaviau ir nutariau dirstelėti, kaip rusų kinas geba sujungti „Pradžios“, „Matricos“, „Stalkerio“ ir kitų kultinių mokslinės fantastikos filmų elementus juostoje „Koma“ (rus. Koma) (2019). Tiesą sakant, nelabai žinau šiuolaikinių rusų kino aktorių, nors kai kurie tikriausiai labai populiarūs ir šiame filme galima atpažinti. Visgi negaliu pasigirti ir rusų komercinio kino gausa, nes paprasčiausiai tokios kino juostos beveik nepakliūva į mano žiūrimų filmų akiratį, tad nekomentuosiu nei komercijos dėsnio, nei aktorių.

Filmas siužetiškai nėra gerai realizuotas. Kai kas bandė išties lyginti su amerikiečių filmu „Pradžia“, kuris yra be jokios abejonės sudėtingos kompozicijos mokslinės fantastikos filmas, tačiau akivaizdu, kad tik tam tikros idėjinės gairės tesieja šiuos filmus: žanras, atskiro gyvenimo idėja žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje. Realiai filmas architektoniškas, jame gausu įstabių dekoracijų, kurios neblogai idėjiškai ir techniškai perteiktos, todėl vietomis filmas išties žiūrisi dinamiškai, įdomiai, nes filmo kūrėjai leidžia iš tikrųjų pasijausti kaip svetimame pasaulyje, tačiau visas šio filmo gerumas, manau, ir pasibaigia...

Labai neįdomūs šabloniški veikėjai. Jeigu jau grupės lyderis, tai būtinai koks nors pripumpuotais pautais agresyvus ir nusikaltėlį primenantis vyras. Jeigu jau gražesnė mergina, vadinasi, du vyrai konkuruos dėl jos kaip dėl patelės gamtoje... Na, tokie perdėtai tiesmuki „natūralistiniai“ leitmotyvai kelia šypsnį. Vyrukas patekęs į kitą pasaulį jau pirmą dieną susižavi mergina, nors ką tik patyrė tokį šoką, kad daugelis iš mūsų pusę gyvenimo negalėtume atsigauti. Tą sąlyginį tipažą diktuoja populistinio žanro klišės, noras įsiteikti: sukurkime filmą, kuris primintų amerikietiškus galingus hitus, vadovaukimės tais pačiais triukais, todėl pasamdykime pagrindinį aktorių patrauklų ir sukurkime paviršutinišką meilės istoriją. Tai šiame filme absoliučiai neveikia, santykiai keisti karkasai, nuspėjami, o veikėjų pravardės (kaip senais gerais mokykliniais patyčių laikais) vėl taikomi gyvenime dėl karinės rokiruotės ir keistų militaristinių įstatymų paklusti besąlygiškai kapitonui. Visas tas atpažįstamų štampų rinkinys nepadeda kūrinio idėjai, galiausiai idėja, kad ir kokia ji gali pasirodyti gera, ima blankti, kai pradedi žiūrėti tuos suherojintus veikėjus, kurie nepateikia jokios filosofinės mintelės, kaip, pavyzdžiui, A. Tarkovskio „Stalkeris“, kuriame iš esmės filosofija ir siaubas klojasi ant tų pačių idėjinių pamatų ir visu tuo išgaunama unikali visuma. Deja. „Koma“ šito neturi ir lieka tiesiog idėjiškai neištransliuotas potencialas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "Vozvrashchenie" / "The Return"

Sveiki, kino mėgėjai,

Naujasis rusų kinas mane stebina! O ypatingai režisierius Andrey Zvyagintsev, kurio filmą „Jelena“ (2011) metais buvau pakomentavęs prieš gerus metus. Neseniai grįžau prie šio režisieriaus ir pasižiūrėjau stulbinamos prabos filmą „Sugrįžimas“ (The Return) (2003), kuris buvo puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Šis režisierius tarsi tęsia Tarkovskio „mokyklą“ ir kuria neskubų ir gilų kiną, tuo jis mane ir žavi.

Filmas „Sugrįžimas“ mane užbūrė per 5-10 menučių ir nebegalėjau atsitraukti. Rodos, paprasta istorija – tėvas grįžta į šeimą po daugel metų, kai sūnūs jau ūgtelėję, tačiau dar tebėra vaikai ir imasi gan griežto tėvo vaidmens ir pasiima atžalas į žvejybą. Rodos, dagiau nieko – paprasčiau nebūna, tačiau filmą lydi tokia įtampa, tokia įtaiga, tokia natūrali drama – nepažinumas, nepripažinimas, meilė, neapykanta, rūpestis, atsainumas ir visa puokštė pačių subtiliausiai išreikštų jausmų, jausenų ir pasaulėjautos variantų, kad nuo tokio savaime aiškaus kolorito, manding, atšimpa dantys pačiam didžiausiam kinomanui. „Jelena“ buvo bomba, o „Sugrįžimas“ yra atominis reaktorius – tikrai stiprūs darbai, kuriuos turi pamatyti visi didieji kino gerbėjai ir tiesiog įsimylėti Rusijos kiną, kuris kuo puikiausiai gali apsieiti be mafijos ir karo kontekstų.

Filmas gan minimalistinis, jame dominuoja tik trys aktoriai, vengta masinių scenų, o filmo ypatingą ledinį vizualinį koloritą lėmė poliarinės naktys – filmas filmuotas prie Suomijos įlankos, virš Peterburgo. Įdomu ir tai, kad vyresniojo sūnaus atlikėjas po šio filmo nuskendo tame pačiame ežere, kuriame vyko filmavimas. Labai stebino šis sutapimas, o ypatingai stebino jauniausio sūnaus aktorinis meistriškumas. Režisierius ieškojo vaikų genijų, kurie natūraliai išreikštų vaikystės dramą, manau, jis juos rado, deja, vieno jau nebėra tarp mūsų. Be jų, kaip ir pats režisierius prasitarė, nebūtų ir paties filmo.

Iš esmės pakerėjo viskas – šiaurietiškos spalvos, aktoriai, tokios artimos ir suprantamos jausenos, vaikystės prisiminimai. Šiame perle radau tiek daug, kad jam neparašyti aukščiausio balo tikriausiai būtų nuodėmė.

P.S. Straipsnį apie šį filmą ir režisierių rasite paspaudę nuorodą à Bernardinai.lt 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela