Filmas: "Nemeilė" / "Нелюбовь"/ "Loveless"

Sveiki,

Kiekvienas rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev filmas yra sveikų nervų išmėginimas ir todėl jis man labai patinka, nes po jo filmų jautiesi nugulėtu slieku sunkaus akmens. Stiprūs moraliniai demaskavimai ir šeimos santykių ryšių sudėtingumas siejasi visuose jo darbuose, o paskutinis darbas „Nemeilė“ (rus. Nelyubov) (2017), nominuotas į Auksinės palmes šakeles turėjo visas  galimybes jį pelnyti, tačiau tuokart komisija apdovanojo švedų „Kvadratą“.

Manau, „Kvadratas“ šakelę gavo pelnytai, nes jis šiek tiek paveikesnis už „Nemeilę“, kad ir kokį aukštą pilotažą valdo šis režisierius, man asmeniškai stipresni jo darbai yra „Elena“, „Sugrįžimas“ ir „Leviatanas“. Manau, „Leviatanas“ turėjo jam atnešti Auksinę palmės šakelę. Nieko neturiu prieš „Nemeilė“, nes filmas tikrai vertas nuodėmės ir laiko, tačiau vaiko dingimo paieškos motyvas pernelyg suplokštino filmo idėjinį lauką, kadangi tikrai neprastų panašių filmų yra sukūrę ir kitataučiai, o žinant A. Zvyagintsev, kuris nemėgsta gale, kad viskas pasibaigtų dorai, jau galima pagal jo literatūrinę mąstyseną numanyti ir berniuko dingimo atomazgą.

Ypatingas žvilgsnis į šeimos santykius, šiurkščiai besikivirčijanti ant skyrybų slenksčio esanti pora tiesiog iš savo gyvenimo lauko išgrūdo atžalą. Akivaizdu, kad tarpusavio nemeilė daugiau ar mažiau atsilieps berniuko likimui. Kaip vėliau paaiškėja, berniukas dingsta ir kone didžiąją filmo dalį besipliekiantys sutuoktiniai, pasitelkę paieškų tarnybą, bando surasti sūnų. Iš esmės viskas lyg ir gerai, ir atrodo, kad siužetinis postūmis eina link to, kad nelaimė sutaiko ir suvienija žmones, tačiau Zvyagnistsevas eina jau savo pramintu logišku keliu: jeigu nėra meilės, nebėra ir santykių. Galiausiai pora toliau naikina viena kitą ir net tragedijos akivaizdoje iš jų skinda tik dirbtina tėviška pareiga, nei tikras ir nuoširdus susirūpinimas sūnumi.

Subtilus, sukrečiantis ir charakteriu spinduliuojantis filmas tiesiog prislegia žiūrovą ir verčia panirti į rusišką kasdienybę, kurioje tiek daug brutalumo ir nemeilės, kad kartais net ima siutas, kaip motina su šampano taure darosi asmenutes ir gyvena tuščią savo pačios sukurtą gyvenimą. Gal filmas iš dalies apie motinystės ir tėvystės instinktų neturėjimą? Galbūt, bet kad didžiausia veikėjų problema yra nemeilė, nes patys jos nesulaukė ir toji grandinė iš kartos į kartą tęsiasi kaip prakeiksmas.

Kaip visada režisierius užkabina itin jautriai ir plėtoja nuojauta grįstą pasakojimą, o tokį filmą pamatyti yra būtina, kaip ir kiekvieną šio režisieriaus darbą. Iš tikrųjų gal kiek pernelyg daug netikros vilties pasaulyje veikėjai „užmalta“ berniuko paieškose, pernelyg norėta perteikti dėl nemeilės sukeltą artumo troškulį ten, kur jos nebuvo nei gyvenime, nei tragedijos ribinėje situacijoje, nes veikėjai jau pažymėti savo juodais nemeilės kvadratais ir galbūt, galbūt tik asmeninė nelaimė, pvz.,  sunki avarija, atminties ar rankos netekimas ir priėmimas švelnumo galėtų pakeisti jų požiūrį, tačiau kol kas net vaiko netektis mažai ką keičia veikėjų inertiškai nemeilės išjudintus likimus. Savaime suprantama kodėl, nes veikėjai galvoja tik apie savo asmeninę laimę ir yra tobuli egoistai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas" / "Vozvrashchenie" / "The Return"

Sveiki, kino mėgėjai,

Naujasis rusų kinas mane stebina! O ypatingai režisierius Andrey Zvyagintsev, kurio filmą „Jelena“ (2011) metais buvau pakomentavęs prieš gerus metus. Neseniai grįžau prie šio režisieriaus ir pasižiūrėjau stulbinamos prabos filmą „Sugrįžimas“ (The Return) (2003), kuris buvo puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Šis režisierius tarsi tęsia Tarkovskio „mokyklą“ ir kuria neskubų ir gilų kiną, tuo jis mane ir žavi.

Filmas „Sugrįžimas“ mane užbūrė per 5-10 menučių ir nebegalėjau atsitraukti. Rodos, paprasta istorija – tėvas grįžta į šeimą po daugel metų, kai sūnūs jau ūgtelėję, tačiau dar tebėra vaikai ir imasi gan griežto tėvo vaidmens ir pasiima atžalas į žvejybą. Rodos, dagiau nieko – paprasčiau nebūna, tačiau filmą lydi tokia įtampa, tokia įtaiga, tokia natūrali drama – nepažinumas, nepripažinimas, meilė, neapykanta, rūpestis, atsainumas ir visa puokštė pačių subtiliausiai išreikštų jausmų, jausenų ir pasaulėjautos variantų, kad nuo tokio savaime aiškaus kolorito, manding, atšimpa dantys pačiam didžiausiam kinomanui. „Jelena“ buvo bomba, o „Sugrįžimas“ yra atominis reaktorius – tikrai stiprūs darbai, kuriuos turi pamatyti visi didieji kino gerbėjai ir tiesiog įsimylėti Rusijos kiną, kuris kuo puikiausiai gali apsieiti be mafijos ir karo kontekstų.

Filmas gan minimalistinis, jame dominuoja tik trys aktoriai, vengta masinių scenų, o filmo ypatingą ledinį vizualinį koloritą lėmė poliarinės naktys – filmas filmuotas prie Suomijos įlankos, virš Peterburgo. Įdomu ir tai, kad vyresniojo sūnaus atlikėjas po šio filmo nuskendo tame pačiame ežere, kuriame vyko filmavimas. Labai stebino šis sutapimas, o ypatingai stebino jauniausio sūnaus aktorinis meistriškumas. Režisierius ieškojo vaikų genijų, kurie natūraliai išreikštų vaikystės dramą, manau, jis juos rado, deja, vieno jau nebėra tarp mūsų. Be jų, kaip ir pats režisierius prasitarė, nebūtų ir paties filmo.

Iš esmės pakerėjo viskas – šiaurietiškos spalvos, aktoriai, tokios artimos ir suprantamos jausenos, vaikystės prisiminimai. Šiame perle radau tiek daug, kad jam neparašyti aukščiausio balo tikriausiai būtų nuodėmė.

P.S. Straipsnį apie šį filmą ir režisierių rasite paspaudę nuorodą à Bernardinai.lt 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jelena" / "Elena"

Sveiki,

Iš karštosios Ispanijos šįkart keliuosi į mums artimą Rusiją ir jos filmą. Akiratyje rusų drama „Jelena“ (Elena) (2011 m.), kuri dalyvavo šiuometiniame „Kino pavasaryje“, taip pat yra „Ypatingas žvilgsnis“ kategorijoje Kanų kino festivalyje laimėjusi žiūri prizą. Ir iš tikrųjų stebina mane tas šiuolaikinis rusų kinas, nors vis tiek turiu tokį išlaikęs mafijozišką šabloną, kad Rusijoje per daug tų filmų apie mafiją ir kriminalus, o šis filmas išties išskirtinis – ramus, pavasariškas, permainingas, charakteringas ir pakankamai dramatiškas. Puiki Nadezhdos Makinos vaidyba buvo išties pritrenkianti – harmoninga, motiniška, jautri ir kartu galinti padaryti bet ką. 

Iš tiesų filmas vietomis man primena kadais „Skalvijoje“ matytą Beniliukso šalių kurtą filmą „Irina Palm“, močiutę, kuri įsivėlė į žemo seksualinių paslaugų tinklą – masturbuodavo vyrų genitalijas pro skylę tamsiame kambariuke, kad už atlyginimą padėtų sunkia liga sergančiam anūkui. Šįkart personažas Jelena, gal reiktų sakyti Elena, kažkaip keistai ją išvertė „Kino pavasaris“, patenka į panašią situaciją kaip Irina Palm – ji imasi kraštutinumų, kad padėtų vargstančiam vaikui ir anūkui iš pirmosios santuokos. Iš pradžių maniau, kad ir ji griebsis seksualinių paslaugų, bet siužetas pakrypo visai kitaip, nei tikėjausi. Ir iš tikrųjų jos planas pavyksta, tačiau, manau, ne tik man, bet ir visiems, sukyla kažkoks kartėlis, nepasitenkinimo jausmas, nes išjauti, kad anūkas ir Jelenos sūnus, kuris tik srebia alų iš šaldytuvo, kažkaip nenusipelno tos beatodairiškos motinos pasiaukojimo. Manau, kad filmas ir yra apie tai, kokia besąlygiška motinos meilė, kuri aplenkia visas ydas, įveikia sunkumus, pasiaukoja vardan mylinčių vaikų.

Stipri režisūra. Iš pradžių gąsdino lėtas Jelenos gyvenimas, užuolaidos traukinėjimas ir gyvenimas prabangiame bute, tačiau, kai ima ryškėti problema, filmas pasidaro išties labai įdomus ir gyvenimiškas. Filmas filmuotas pavasarį, taip ir primena man Vilnių, kai kurios gatvės, jaunimo miesto kultūra, daugiabučiai – viskas taip primena Lietuvą, atrodo, kad aš iš tikrųjų atsidūriau kovo mėnesį sostinėje, bet kartu ir nugyvenau Jelenos tam tikrą gyvenimo atkarpą. Kokia ta laimė? Būvimas kartu. Manau, Jelena ir gavo tai, ko norėjo. 

Beje, labai jau ryškus garso takelis – liūdnosios ir sprangios violončelės labiau padeda įsijausti į vidinį dramatišką Jelenos gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela