Filmas: "Leviatanas" / "Левиафан" / "Leviathan"

Sveiki,

Šįkart apie itin ypatingą filmą „Leviatanas“ (angl. Leviathan) (2014), kurį režisavo mano ko gero pats mėgstamiausias šiuolaikinio rusų kino režisierius Andrei Zvyaginstev. Anksčiau matyti jo filmai „Sugrįžimas“ (2003) bei „Jelena“ (2009) buvo ne ką mažiau pritrenkiantys, nei „Leviatanas“. Ilgai teko laukti filmo, apipilto pačiais įvairiausiais apdovanojimais, tačiau pačioje tėvynėje smarkiai kritikuojamas, kadangi nusako Putino respublikos formuojamas visuomenines ydas, labiausiai pažeista teisingumo ir teisėsaugos pusiausvyra. Nenustebčiau, jei po šio filmo režisieriui būtų sąmoningai valdžios užkirsti keliai tęsti režisieriaus kūrybinį gyvenimą, turint galvoje, kad paskutiniu metu ypač sustiprėjo propagandinis informacinis karas ir Putino formuojami susidorojimo aktai su menininkais.

„Leviatanas“ – puikiausias filmas, kuris interpretuoja simboliškai per šiandienos Rusijos realijas Biblijos eilutes. Su Jobo knyga susietos simbolinės prasmės pasakoja apie skaudžią žmonių neteisingumo istoriją. Kodėl oligarchai ir kriminalinio pasaulio žmonės klesti ir veidmainiškai lankosi cerkvėse, o lyg ir dorai gyvenantis, bet nuo Dievo nutolę žmonės yra traiškomi likimo. Filmo interpretacijos nevienareikšmiškos ir labai įdomios. Galima vienaip interpretuoti per Bibliją ir galima į filmą žvelgti kaip į savotišką Putino demokratijos dūmų uždangos išsklaidymą ir kritiką. Tiesą sakant, buvo labai nelengva žiūrėti į teisingumo paskandinimą, žlungančius likimus ir neteisingumo iškėlimą. Filmas smarkiai veikia emocijas ir teisingumo jausmą, puikiai žongliruoja moralinėmis vertybėmis ir valdžios godumu, puikiai gretina doroves ir nuodėmes, faktą su tikėjimo interpretacija.

Be jokios abejonės, filmas paralyžiuoja morališkai, netgi kelia pasipiktinimą, kaip šitaip galima. Pasirodo, galima, todėl filmas man be galo patiko. Laikau jį vienu geriausiu matytu šiais metais ir net šiek tiek gaila, kad „Oskarą“ pelnė lenkų filmas „Ida“, o ne „Leviatanas“.

Leviatanas – mistinė jūrų pabaisą, panaši į slibiną, tampa filmo simboliu ir daugiavariantiška interpretacija. Man asmeniškai – tai egzistencinės gelmės priartėjimas prie mirties, to, kas taip jaučiama ir taip neigiama vartotojiškoje korumpuotoje Putino visuomenėje. Visi mes pavirsime kaulais, visi mūsų siekiai, moralė išnyks ir liks tik tie kaulai palei jūrą. Teisingumas, tiesa – ji tik neatstatoma jokiais praradimais ar atgavimais. Todėl leviatano interpretacijos reikalauja nevienadienio apmąstymo ir diskusijų po filmo. Filmas daugiau nei nuostabus perlas, jis tampa egzistencinių gelmių pajautos veidrodžiu, į kurį taip sunku žiūrėti. Nieko nebepasakiau apie rusų nuostabius aktorius – jie pritrenkiantys, jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jelena" / "Elena"

Sveiki,

Iš karštosios Ispanijos šįkart keliuosi į mums artimą Rusiją ir jos filmą. Akiratyje rusų drama „Jelena“ (Elena) (2011 m.), kuri dalyvavo šiuometiniame „Kino pavasaryje“, taip pat yra „Ypatingas žvilgsnis“ kategorijoje Kanų kino festivalyje laimėjusi žiūri prizą. Ir iš tikrųjų stebina mane tas šiuolaikinis rusų kinas, nors vis tiek turiu tokį išlaikęs mafijozišką šabloną, kad Rusijoje per daug tų filmų apie mafiją ir kriminalus, o šis filmas išties išskirtinis – ramus, pavasariškas, permainingas, charakteringas ir pakankamai dramatiškas. Puiki Nadezhdos Makinos vaidyba buvo išties pritrenkianti – harmoninga, motiniška, jautri ir kartu galinti padaryti bet ką. 

Iš tiesų filmas vietomis man primena kadais „Skalvijoje“ matytą Beniliukso šalių kurtą filmą „Irina Palm“, močiutę, kuri įsivėlė į žemo seksualinių paslaugų tinklą – masturbuodavo vyrų genitalijas pro skylę tamsiame kambariuke, kad už atlyginimą padėtų sunkia liga sergančiam anūkui. Šįkart personažas Jelena, gal reiktų sakyti Elena, kažkaip keistai ją išvertė „Kino pavasaris“, patenka į panašią situaciją kaip Irina Palm – ji imasi kraštutinumų, kad padėtų vargstančiam vaikui ir anūkui iš pirmosios santuokos. Iš pradžių maniau, kad ir ji griebsis seksualinių paslaugų, bet siužetas pakrypo visai kitaip, nei tikėjausi. Ir iš tikrųjų jos planas pavyksta, tačiau, manau, ne tik man, bet ir visiems, sukyla kažkoks kartėlis, nepasitenkinimo jausmas, nes išjauti, kad anūkas ir Jelenos sūnus, kuris tik srebia alų iš šaldytuvo, kažkaip nenusipelno tos beatodairiškos motinos pasiaukojimo. Manau, kad filmas ir yra apie tai, kokia besąlygiška motinos meilė, kuri aplenkia visas ydas, įveikia sunkumus, pasiaukoja vardan mylinčių vaikų.

Stipri režisūra. Iš pradžių gąsdino lėtas Jelenos gyvenimas, užuolaidos traukinėjimas ir gyvenimas prabangiame bute, tačiau, kai ima ryškėti problema, filmas pasidaro išties labai įdomus ir gyvenimiškas. Filmas filmuotas pavasarį, taip ir primena man Vilnių, kai kurios gatvės, jaunimo miesto kultūra, daugiabučiai – viskas taip primena Lietuvą, atrodo, kad aš iš tikrųjų atsidūriau kovo mėnesį sostinėje, bet kartu ir nugyvenau Jelenos tam tikrą gyvenimo atkarpą. Kokia ta laimė? Būvimas kartu. Manau, Jelena ir gavo tai, ko norėjo. 

Beje, labai jau ryškus garso takelis – liūdnosios ir sprangios violončelės labiau padeda įsijausti į vidinį dramatišką Jelenos gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela