Sveiki, skaitytojai,
Tikriausiai daugelis knygomanų
girdėjo apie iš Rumunijos kilusią vokiečių rašytoja Hertą Muller (g.
1953) ir jos Lietuvoje sėkmingą antrosios laidos susilaukusią knygą Amo
sūpuoklės (vok. Atemschaukel), kuri originalo kalba pasirodė 2009, kai autorė už savo
kūrybą pelnė literatūros Nobelio premiją, o po metų leidykla Versus aureus
išleido lietuviškai. Po dešimties metų pertraukos leidykla Sofoklis perleido
šią knygą Kultinių knygų serijoje. Į lietuvių kalbą romaną išvertės
Antanas Gailius.
Nuo pat pradžių į akis pirmiausia
krinta labai gražus lietuviškas knygos pavadinimas. Neskaičiusiems ir nieko
nežinantiems apie romaną, gali pasirodyti, kad amas – tikrinis daiktavardis,
koks nors vardas, tačiau pradėjus skaityti kūrinį, tampa akivaizdu, kad amas pagal
Lietuvių kalbos žodyną turi tik dvi reikšmes: 1. Žadas, balsas. 2. Šuo. Kad
suprastumėte šios knygos reikšmę, tikriausiai reikia jos atsiradimo priešistorės.
2001 metais rašytoja H. Muller
pradėjo užrašinėti Rumunijoje gyvenančių vokiečių liudijimus apie Rusijos
platybėse patirtą lagerio vergystę. Rumunija Antrajame pasauliniame kare iš
pradžių buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, bet, karui pakrypus kita
linkme, Rumunija kapituliavo ir į jos žemes įžengė Raudoniji armija, kuri
netrukus po laimėto karo įsakė visiems Rumunijos teritorijos vokiečiams nuo 17 iki
45 metų susikrauti lagaminą ir vykti į Rusijos gilumą „atstatyti“ sugriautos
teisybės ir pasaulio. Kitaip sakant, vokiečių kilmės šeimos, kurios niekaip
neprisidėjo Antrajame pasauliniame kare, tapo atpirkimo ožiais. Knygoje Amo
sūpuoklės pasakojama apie septyniolikmetį Leopoldą Aubergą, kuris susidėjęs
reikiamus daiktus į gramofonui skirtą lagaminą, yra išvežamas gyvuliniais
vagonais į Rusijos platumas priverstiniams alinantiems darbams. Iš tikrųjų šis
veikėjas turi prototipą. Rašytoja H. Muller ilgai užrašinėjo pažįstamo buvusio tremtinio
poeto Oskaro Pastioro prisiminimus, tai truko nuo 2001 iki pat 2006 metų, kol
O. Pastioras mirė. Autorė buvo prirašiusi tris storus sąsiuvinius poeto
prisiminimų, iš kurių nulipdė grožinės literatūros kūrinį. Romanas nėra
atsiminimai, tai grožinės literatūros prabos kūrinys, pasižymintis poetiška ir
gražia kalba, kurią išvertė ir perteikė A. Gailius. Man belieka tik pridurti,
kad šis antrasis pataisytas vertimas labai geras, paieškota ypatingų konotuotų reikšmės
žodžių, perteikiant siaubingą šių veikėjų likimą.
Iš tikrųjų buvau nusiteikęs „dar
vienai knygai apie lagerį“. Paskutiniu metu vengiu tokių knygų, nes viskas
daugiau ar mažiau jose atsikartoja. Ar skaitysite Primo Levio Jei tai žmogus,
ar Balio Sruogos Dievų miškas, ar Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus Lietuviai
prie Laptevo jūros, jausime panašią tendenciją, nesvarbu, ar tai bus
tremtis, ar koncentracijos stovykla, jog žmogaus marinimo iki klipatos, atimant
bet kokią viltį. Žinokite, labai panašiai ir H. Muller romane. Atrodo, kad iš
dalies vėl skaityčiau D. Grinkevičiūtės tekstus, išgyvenčiau rusišką speigą,
utėles, nusilpimą, susityrusių ir sušalusių lavonų krūvas, belaukiančios
atlydžio, kad būtų galima mirusiuosius užkasti.
Žinoma, teksto raiška skiriasi,
kaip ir geopolitiniai bei politiniai kontekstai. Dažnai tokioje literatūroje
vokiečius esame linkę „sutikti“ kaip esesininkus, kurie kalti dėl žydų kančių
koncentracijos stovyklose, tačiau šioje knygoje parodoma ir menkai kam
Lietuvoje bei pasaulyje žinoma ir kitų vokiečių likimai po Antrojo pasaulinio
karo, kurių padėtis nebuvo ką geresnė už pačių žydų.
Nuo pat pradžių tekstas įtraukia šiurpia
raiška: „Tas nesmagumas, tasai viso pasaulio gėdos jausmas. Kaip gerai, kad
su mumis buvo tik tos sniegų platybės, kad niekas nematė, kaip jos mus privertė
visai greta vienas kito daryti tą patį. Manęs reikalas nespyrė, bet
nusismaukiau kelnes ir pritūpiau. Kokia niekšiška ir tyli buvo toji naktis,
kaip ji suniekino per gamtinius reikalus. Kaip Trudė Pelikan susikėlė iki
pažastų savąjį varpo pavidalo paltą ir nusismaukė kelnaites žemiau kelių, kaip
girdėjosi šnypštimas jai tarp batų. Kaip man už nugaros advokatas Paulis Gastas
stenėjo tuštindamasis, kaip gurgė jo žmonos Heidrunos Gast palaidi viduriai.
Kaip dvokūs šilti garai aplinkui, išsyk sušalę, mirguliavo ore. Kokį arklišką
gydymą mums pritaikė šios sniegų platybės, kaip jos privertė nuogais
užpakaliais pjauti savo vienatvę papilvės garuose. Kokie vargani pasidarė mūsų
viduriai šioje bendrystėje (p. 19-20).“
Įdomus dalykas pasirinkti
pagrindinį pasakotoją Leopoldą kaip homoseksualų jaunuolį. Iki lagerio jis jau
tyrinėjo parkuose ir vandens maudyklėse savo seksualumą, susitikinėjo su
vyrais, tačiau jo seksualiniai poreikiai lageryje tampa antriniai, bemaž
nereikšmingi. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kaip ir visus anuomet kamavusius,
yra alkio angelas, kuris „reguliuoja“ pagrindinio veikėjo amą. Alkio angelas –
tai metafora, tai žmogiškumo praradimo riba, kuri atima bet kokius moralinius
įsitikinimus, nuolat verčiama galvoti, kaip išsilaikyti ir nenumirti,
nepasiduoti ir ką įsidėti į burną. Didžioji knygos dalis yra apie lagerio
tvarką, ten vykdomus darbus, tačiau tarp jų išryškėja ir įsimintini
literatūriniai veikėjai, pavyzdžiui, kvailutė Plantono Katė, kuri dėl
silpnaprotystės net nesuvokė patekusi į pragarą. Kaip jai nukerpama kasa, kaip
ji rankytėmis užmigdavo su kasa tarsi gelbėdamasi nuo pasaulio. Įsimintinu
tampa ir prižiūrėtojas bei kirpėjas, taip pat advokatas Paulis Gatsas, kuris iš
savo merdinčios žmonos vogė maistą, o nurengęs jos lavoną po kelių savaičių jau
gulėjo su kita... Tam tikras hermetiškai lokalus pasaulis, kuriame nebegalioja
ankstesni moralės ir socialiniai dėsniai, kadangi visus juos valdo alkio
angelas.
Štai kaip estetiškai ir kraupiai
perteikta utėlių ir blakių ataka: „Utėlių dydis skirtingas, tačiau visos jos
baltos ir atrodo kaip mažučiai vėžiukai. Traiškomos tarp nykščių nagų, jos
sausai spragsi. Ant vieno nago lieka vandeninga utėlė, o ant kito – lipni kraujo
dėmelė. Utėlių kiaušinėliai yra bespalviai ir išsidėstę grandinėle lyg stiklo
karoliukų rožinis arba lyg perregimi žirniai ankštyje (p. 246).“
Tekstas paveikus ir įtraukiantis,
įdomi ir pati pasakotojo Leo pozicija, kuris priartėja prie šventojo leisgyvio,
kuriam pasireiškia vizijos, keistai misteriška mąstymo forma. Tai nuo kūno iki
dvasios traumuojančios patirtys, kurios priartina prie visiško asmens ir
tapatybės susinaikinimo, atsižadėjimo ir staiga vėl suvešėjimo, ataugimo. Leo
galiausiai, kaip galima tikėtis nuo pat pirmo puslapio, grįžta ir išpildo
senelės pasakymą, kuris jo galvoje skambėjo penkerius metus. Leo bando
adaptuotis savo šeimoje, bet jaučia vien susvetimėjimą, niekina mažąjį broliuką
Robertą, nesikalba su niekuo apie lageryje patirtus siaubus. Netrukus jis veda
Emą, tačiau nenustoja susitikinėti su vyrais. Po daugiau nei trylikos metų
santuokos, baimindamasis, kad policija jį suims už homoseksualius slaptus
santykius, jis pabėga į Austriją, palikdamas žmoną likimo valiai. Tai sudėtingi
laikmečio seksualiniai tapatybės klausimai, kalbėjimas apie žmogaus prigimtį,
kurios, priešingai nei daugelis homofobų galvoja, nėra pakeičiamas nei mirties
baime, nei sunkiais lagerio darbais. Toliau autorė nenagrinėja, kas dėjosi
veikėjo gyvenime, homoseksualus Leo pasaulis Austrijoje palieka už teksto,
galbūt kitoms knygoms, tačiau, manau, tai viena įdomiausių šios knygos
sudedamųjų dalių. Kol kas neteko lietuviškai skaityti kūrinio apie
koncentracijos stovyklas ir lagerius, kuriuose pagrindinis veikėjas būtų
homoseksualas.
Po daugel metų Leo prisiminimai ir
patirtys iš lagerio niekur nedingo, sakytum, tai peraugo į kitokį civilizuotesnio
lagerio atmainą. „Lageris vis labiau plečias nuo kairiojo smilkinio arealo
iki dešiniojo smilkinio arealo. Todėl apie visą kiaušą turiu kalbėti kaip apie
teritoriją, kaip apie lagerio teritoriją. Negali apsiginti – nei tylėjimu, nei
pasakojimais. Perdedi ir vienaip, ir antraip, tačiau AŠ ČIA BUVAU nėra nei
vienu, nei kitu atveju. Nėra nė teisingo masto (p. 311).“ Paskutiniuose skyriuose
skiriama dėmesio gyvenimiškai adaptacijai, psichinei sveikatai – šiems žmonėms,
kaip ir visiems karo sudarkytiems, taip niekada ir nebuvo suteikta nei
psichoterapinė, nei psichologinė pagalba. Niekas apie tokį poreikį net nekalbėjo,
todėl, man atrodo, kad apie tai galėtų būti antroji postkarinė literatūrinė
banga: veikėjai, kurie negali ir niekada nebepasijus saugūs sugrįžę iš lagerių ir
koncentracijos stovyklų.
Amo sūpuoklės, be jokios abejonės, šokiruojanti knyga, papildanti istoriniais
kontekstais lagerinę ir holokaustinę literatūrą, nes mes, skaitytojai, vėl ir
vėl kartu paraleliai su liudininkais veikėjais vežami ten, iš kur nežinome, ar
kada sugrįšime. O jeigu ir fiziškai sugrįšime, ar mus kas nors lauks ir
pasitiks taip, kaip išlydėjo? Kokias sielos dalis ir kaip mes persimainome,
priartėję prie mirties, iškankinti ir praradę viltį? Nors knyga apie lagerį,
tačiau jos kalbinis lygmuo, poetinis leksikonas mums sukelia įspūdį, kad tarp
gėrio ir blogio, tarp teisingumo ir beprotybės, tarp gyvenimo ir grožio riba
labai menka, tai tik sūpuoklės: vieną dieną taip, o kitą jau kitaip. Tik nuo
mūsų valios pastangų priklauso, kaip mes gyvensime ir išgyvensime. Štai
pagrindinis šioje knygoje vaizduojamas sadistas gyvenimą baigia po Dunojaus
tiltu, jo anuomet galios pozicija nieko nereiškė, kaip ir turtai nereiškia, kad
bus viskas visada gerai gyvenime. Esame veikiami vidinių ir išorinių sūpuoklių,
kurių švytavimui – pirmyn ir atgal! – neįmanoma pasipriešinti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą