Filmas: "Pyragas" / "Cake"

Sveiki, 

Tiesą sakant, dar nieko nebuvau matęs iš režisieriaus Daniel Barnz darbų, tai jo filmas „Pyragas“ (angl. Cake) (2014) tapo savotiška maloni staigmena iš rimtų filmų kategorijos. Noriu iškart paprieštarauti ir truputį primesti savo nuomonę, kad filmo pavadinimas labai nevykęs. Labai įtartinai žiūriu į filmus, kurie vadinasi kokiais nors patiekalais, ypač saldumynais, kurie man asocijuojasi su „Amerikietiško pyrago“ kultūra. Užtikrinu jus, kad šiame filme nieko panašaus neišvysite ir išvis niekada šio filmo nebūčiau pavadinęs „Pyragu“, nors pabaigoje ir sušmėžuoja jo simbolika, bet filmui jis, mano galva, netinka, bet režisieriui tikriausiai atrodė kiek kitaip.

Filmas išties labai geras. Aišku, kino kritikų nuomonių apie šį kūrinį yra pačių įvairiausių, bet didžiausias iš jų, – kad filme kuriamas personažo charakteris likimiškai niekur mūsų nenuveda, nieko neišsprendžia ir nieko nepapasakoja. Drįsčiau šiek tiek pasiginčyti, gal filmas ir nenorėjo žiūrovo kur nors nuversti, o tik užfiksuoti tą moters būseną, moterį, kuri yra savotiškose nesusitaikymo su praradimais ir balansavimu tarp mirties ir gyvenimo trapią grėsmę. Kartais žmonės, kaip filmo personažas, ir pasilieka šiuose spąstuose, nors tenka pripažinti, kad filmas gal būtų dar geresnis, jeigu nuo antrosios filmo valandos išties ir būtų kas nors įvykę, bet manau, kad jame ir šiaip daug kas įvyko, tik liko už kadro, filmo numanomoje ateityje, kai Klerė iš tikrųjų atsisėda automobilyje.

Iš esmės filmas cholerikams gali pasirodyti perdėm pernelyg rebilitatyviai niūrus, nes visgi žmogus psichologinėse spąstuose, bando atsitiesti po tragedijos, geria psichotropinius vaistus, vaidenasi nusižudžiusi mergina, su kurios vyru lyg ir mezgasi romantiški santykiai. Taip, filmo fonas toli gražu nelinksmas, bet nuo to, manau, kino gurmanams tik į naudą. Na, ir žinoma, didžiausias atradimas – visiškai kitoks Jennifer Aniston amplua. Vaidmuo, kuris iš jos pareikalavo kur kas daugiau, nei tipinis komedijos vaidmuo ir buvo įvertintas „Auksinio gaublio“ nominacija – tai antrasis jos gaublys po pasirodymo seriale „Draugai“. Na, ir išties, J. Aniston turi visai geras perspektyvas įmigruoti į rimtąjį kiną, tik ar jai pačiai to norėsis – nežinia. Filme švysteli „Nusivylusių namų šeimininkių“ aktorė Felicity Huffman, „Įsikūnijomo“ mega žvaigždė Sam Worthington, kylanti aktorė Ana Kendrick, ir kt. gana garsūs ir tarptautinio pripažinimo sulaukę aktoriai.

Filmo scenarijus įdomus, patiko tos būsenos, J. Aniston vaidyba, režisūra, tiesiog priekaištų kaip ir neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prakeikta meilė" / "Meilė kalė" / "Amores perros"

Sveiki,

Tęsiu savo jau tikriausiai niekada nesibaigiantį kino filmų žiūrėjimo maratoną. Šįkart į rankas papuolė jau seniai sąrašuose besimėtantis meksikiečių režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu, kuris, tarp kitko, yra ir vienas mano mėgstamiausių režisierių šiuolaikinio filmo pasaulyje. „Prakeikta meilė“ arba kiti šio filmo vertimo variantai – „Meilė kalė“, „Meilė – tai kalė“ (Amores perros) (2000 m.). Niekam per daug nežinomas Inarritu debiutuoja sudėtingame pilnametražiniame filme ir sudrebina kino pasaulį. Po šio filmo sekė panašaus braižo juostos, kurių taip pat negalima pamiršti – „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“, kaskart vis įdomus, intriguojantis, savitas, atpažįstamas. Iš tikrųjų „Prakeiktą meilę“ buvau matęs labai seniai ir tik iš keistai atpažįstamų nuotrupų atpažinau, jog šis filmas matytas vaikystėje.

IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, visada mane stebina, nes Inarritu pirmasis filmas turi aukščiausią balą, o kaskart ateinant vis naujam filmui, jo įvertinimas vis mažėja. Nežinau, tačiau būtent šis filmas man padarė mažiausią įspūdį iš visų jo filmų, gal kad senstelėjęs, gal todėl, kad mažesnio biudžeto, užmojai taip pat platūs, bet ne tokie dideli kaip „21 grame“ ar „Babelyje“. Iš esmės Inarritu čia išlieka toks, koks jis yra, jo filmas daugiasiužetis, persipinantys herojų likimai, atskiri gyvenimai, prasilenkiantys ties aštriausiais gyvenimo momentais, dažniausiai nelaimingais atsitikimais. Pasakojimo modelis, pasakotojas, subtilumas, paprastumas, savita melancholija visada „puošia“, gilina ir plečia šio režisieriaus filmus. Puikus meksikiečių aktorių būrys įrodė, kad nereikia visai bastytis po Ameriką, norit filmuotis ne tik telenovelėse arba vaidinti garsiuose Meksikos teatruose, bet užtenka kažko naujo, originalaus, netikėto, kad perspjautų šviesmečiais visą nusiperdusį Holivudą ir sukrėstų pasaulį. Kalbu galbūt bendrai apie šio režisieriaus darbus, nes jie man tokie vienetiniai, kartu labai skirtingi ir labai panašūs.

Žinoma „Prakeikta meilė“ stiprus filmas, manau, daugelį tikrai palies, kai kas ras daug simbolikos, kaip pvz. visos trys siužetinės linijos yra susijusios su šunimis – šunys pjautynėse, valkata su šunimis ir šuo palindęs po grindimis – kur žmogus ir jo pasitikėjimas draugais, savimi ir gyvenimu? Nepaviršutiniškai alsuojantys Meksikos kvartalai, sunkus gyvenimas, korupcija, grubumas ir noras prisiglausti, pabėgti, susikurti geresnį rytojų ir prieglobstį, išlipti iš mėšlo – tai ne tik „Prakeiktos meilės“ koloritas, tai apskritai būdinga visiems Inarritu filmams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb:  8.1

Jūsų Maištinga Siela