Filmas: "Pyragas" / "Cake"

Sveiki, 

Tiesą sakant, dar nieko nebuvau matęs iš režisieriaus Daniel Barnz darbų, tai jo filmas „Pyragas“ (angl. Cake) (2014) tapo savotiška maloni staigmena iš rimtų filmų kategorijos. Noriu iškart paprieštarauti ir truputį primesti savo nuomonę, kad filmo pavadinimas labai nevykęs. Labai įtartinai žiūriu į filmus, kurie vadinasi kokiais nors patiekalais, ypač saldumynais, kurie man asocijuojasi su „Amerikietiško pyrago“ kultūra. Užtikrinu jus, kad šiame filme nieko panašaus neišvysite ir išvis niekada šio filmo nebūčiau pavadinęs „Pyragu“, nors pabaigoje ir sušmėžuoja jo simbolika, bet filmui jis, mano galva, netinka, bet režisieriui tikriausiai atrodė kiek kitaip.

Filmas išties labai geras. Aišku, kino kritikų nuomonių apie šį kūrinį yra pačių įvairiausių, bet didžiausias iš jų, – kad filme kuriamas personažo charakteris likimiškai niekur mūsų nenuveda, nieko neišsprendžia ir nieko nepapasakoja. Drįsčiau šiek tiek pasiginčyti, gal filmas ir nenorėjo žiūrovo kur nors nuversti, o tik užfiksuoti tą moters būseną, moterį, kuri yra savotiškose nesusitaikymo su praradimais ir balansavimu tarp mirties ir gyvenimo trapią grėsmę. Kartais žmonės, kaip filmo personažas, ir pasilieka šiuose spąstuose, nors tenka pripažinti, kad filmas gal būtų dar geresnis, jeigu nuo antrosios filmo valandos išties ir būtų kas nors įvykę, bet manau, kad jame ir šiaip daug kas įvyko, tik liko už kadro, filmo numanomoje ateityje, kai Klerė iš tikrųjų atsisėda automobilyje.

Iš esmės filmas cholerikams gali pasirodyti perdėm pernelyg rebilitatyviai niūrus, nes visgi žmogus psichologinėse spąstuose, bando atsitiesti po tragedijos, geria psichotropinius vaistus, vaidenasi nusižudžiusi mergina, su kurios vyru lyg ir mezgasi romantiški santykiai. Taip, filmo fonas toli gražu nelinksmas, bet nuo to, manau, kino gurmanams tik į naudą. Na, ir žinoma, didžiausias atradimas – visiškai kitoks Jennifer Aniston amplua. Vaidmuo, kuris iš jos pareikalavo kur kas daugiau, nei tipinis komedijos vaidmuo ir buvo įvertintas „Auksinio gaublio“ nominacija – tai antrasis jos gaublys po pasirodymo seriale „Draugai“. Na, ir išties, J. Aniston turi visai geras perspektyvas įmigruoti į rimtąjį kiną, tik ar jai pačiai to norėsis – nežinia. Filme švysteli „Nusivylusių namų šeimininkių“ aktorė Felicity Huffman, „Įsikūnijomo“ mega žvaigždė Sam Worthington, kylanti aktorė Ana Kendrick, ir kt. gana garsūs ir tarptautinio pripažinimo sulaukę aktoriai.

Filmo scenarijus įdomus, patiko tos būsenos, J. Aniston vaidyba, režisūra, tiesiog priekaištų kaip ir neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Magnolija" / "Magnolia"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti seną gerą filmą „Magnolija“ (Magnolia) (1999 m.). Jau seniai ketinau šį filmą pažiūrėti, bet kažkaip vis atidėliodavau visų filmų sūkuryje, bet neseniai teko pamatyti ir ištverti visas tas tris valandas su trapiąją „Magnolija“. Iš tikrųjų filmas iš pradžių ir nustebino, vėliau erzino, vėliau nustebino, po to vėl erzino ir galiausiai vėl stebino. „Magnolija“ – tai filmas kaip banguojanti jūra, kuris turi ne vieną emocinę kulminacijos vietą, atsipalaidavimą, ramų tekėjimą ir vėl kilimą į skaudų emocijos kalną, neveltui filmo skyriai įvardyti permainingų orų prognozėmis. Neįprastai ilgas ir įdomus garso takelis, filme labai daug visokiausių įvykių, mažų gyvenimėlių, kurie vienas su kitu susiraizgę ir viskas išsakoma ir parodama gan priimtina maniera.

Iš tikrųjų filmą, bent jau mane, mažų mažiausiai jaudino atskirų žmonių gyvenimai, man buvo nė motais, kad senukai serga vėžiu, kad moterys kankinasi, nerasdamos sielos ramybės, kad vienas personažas tauškia, kaip išdulkinti ir sužavėti merginas – viskas buvo nė motais, nors aktorių darbas ir operatoriai buvo superiniai. Labiausiai jaudino visuma, idėja parodyti ne pagrindinį personažą, ne jo charakterio koloritą, bet mūsų žmonijos visumą, mūsų silpnybes, mūsų stiprybes, mūsų gyvenimo tėkmę, kokie mes esame menki, suluošinti, žaizdoti ir kaip vis dėlto esame stiprūs, kad toliau gyventume. Daug užsimenama apie atsitiktinumo nebuvimą, kad viskas šiame pasaulyje surišta tvirta priežasčių ir pasekmių grandine ir visi mes esame vieni nuo kitų priklausomi. Personažuose daug šiuolaikinės patetikos, lengvabūdiškumo, kuris turi didelę kainą – vienatvės kainą, kurią sumoka kone kiekvienas personažas. Režisieriui Paul Thomas Anderson‘ui pavyko aktoriams įkvėpti to dvasinio ir giluminio pasigailėjimo verto jausmo personažų likimams. Po filmo atsisėdi ir pagalvoji: aha, kokie mes vieni tarp kitų esame mažyčiai, tokie trapūs, žydintys kaip magnolijos, tokie pažeidžiami ir kartu gražūs, gajūs atsitiesti po audros.

Pabaigoje filmo ėmė lyti varlėmis, tačiau niekas neklausia ir neanalizuoja, kodėl tai nutiko, visi toliau gyvena savo gyvenimuose, nė nesistebėdami, kad taip pasaulyje nebūna, o berniukas, kuris dalyvauja TV viktorinos šou net pagalvoja priešingai: taip, būna ir šitaip gyvenime. Argi? Filmas keistas, nes jis parodo kitą realybės pusę, išparceliuotą, išnarstytą ir daugiasluoksnį likimų ir galimybių mozaiką, filmas kaip vitražo koliažas, stilingas, gražus, įmantrus ir kartu šiek tiek erzinantis, nes supranti, kad ne tik gyvenime reikia pastangų konstuktyvizmui t.y. sujungti ir suvokti visumą per daleles, bet to pareikalauja ir šis filmas meno plotmėje.

Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad filmas buvo nominuotas net trims „Oskarams“, filmas gavo „Auksinį gaublį“, jame vaidina devynios galybės garsenybių – Tom Cruise, Julianne Moore ir kt., kuriuos visada įdomu sutikti rimtame filme.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela