Dienos citata: rašytojas Honoré de Balzac apie kavą ir jo poveikį kūrybai

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Onorė de Balzac

 

Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac) – vienas žymiausių XIX a. prancūzų rašytojų, paprastai pristatomas kaip realizmo klasikas, kurio darbai padarė milžinišką įtaką pasaulio literatūrai. Jo grandiozinis ciklas „Žmogiškoji komedija“ siekė ne tik aprašyti, bet ir moksliškai išanalizuoti to meto Prancūzijos visuomenę, jos moralę, ydas ir aistras. Balzakas garsėjo kaip nenuilstantis darboholikas, kurio kūrybinis palikimas apima beveik šimtą romanų ir apysakų, pasižyminčių neįtikėtinu detalių tikslumu ir psichologiniu gyliu.

 

Rašytojo gyvenimo būdas buvo toks pat dramatiškas kaip ir jo kūryba. Jis nuolat kovojo su milžiniškomis skolomis, kurias sukeldavo nesėkmingos investicijos ir prabangos troškimas. Norėdamas išlaikyti savo statusą ir grąžinti kreditorius, Balzakas rašydavo pašėlusiu tempu, dažnai prie stalo praleisdamas po 14–16 valandų per parą. Būtent šis alinantis darbo grafikas tapo pagrindine priežastimi, kodėl kava virto neatsiejama jo egzistencijos dalimi.

 

Garsioji citata apie kavą, kurią rašytojas lygina su armijos batalionais, pasakyta ne šiaip sau – tai buvo jo paties kasdienybės aprašymas. Balzakas kavą gėrė itin stiprią, dažnai tuščiu skrandžiu, o kai skystas gėrimas nebeveikdavo, jis netgi kramtydavo sausas sumaltas pupeles. Teigiama, kad per savo gyvenimą jis išgėrė apie 50 000 puodelių šio tonizuojančio gėrimo. Kava jam nebuvo tik malonumas; tai buvo cheminis kuras, palaikantis budrumą naktinių rašymo seansų metu.

 

Citatos prasmė atskleidžia kavos poveikį kūrybiniam procesui: „Kava – tai gėrimas, kuris priverčia protą dirbti, o idėjas išsirikiuoti kaip armijos batalionus mūšio lauke.“ Šiais žodžiais Balzakas aprašo momentą, kai po pirmo gurkšnio nuovargis atsitraukia, o chaotiškos mintys staiga tampa tvarkingos, kryptingos ir pasirengusios „puolimui“ ant popieriaus lapo. Karinė metafora pabrėžia discipliną ir jėgą, kurią kava suteikdavo jo intelektui.

 

Ši citata taip pat reiškia, kad kava rašytojui buvo įrankis suvaldyti savo vaizduotę. Balzakas tikėjo, kad idėjos be struktūros yra bevertės, todėl kava jam padėdavo tas idėjas mobilizuoti. Gurkšnis šio gėrimo tarsi duodavo signalą pradėti intelektualinį karą su laiku ir nuovargiu. Kiekviena „armija“ – tai naujas skyrius ar veikėjo portretas, užimantis savo vietą bendroje kūrinio strategijoje.

 

Galiausiai, nors ši meilė kavai padėjo sukurti šedevrus, ji turėjo ir tragišką pusę. Manoma, kad būtent besaikis kofeino vartojimas ir nuolatinė įtampa smarkiai pakirto rašytojo sveikatą, sukeldama širdies problemų, dėl kurių jis mirė būdamas vos 51-erių metų. Tad jo žodžiai apie kavą yra kartu ir odė kūrybiškumui, ir perspėjimas apie aukas, kurias menininkai nešė vardan savo vizijų įgyvendinimo.

 

Maištinga Siela

 

Skaniausia mano gerta kava pasaulyje – Paduvoje, Italijoje! The Pedrocchi Café (Caffè Pedrocchi in Italian)

 Sveiki,

 

Antrąją Kalėdų dieną peržiūrinėju vasaros kelionių nuotraukas ir pamiršau anuomet pasidalyti, jog tikriausiai ragavau jau savo gyvenime skaniausią ir tikriausiai kaloringiausią kavą gyvenime. Kava Italijoje turi kiek kitokias tradicijas ir kultūrą, tikras italas tikriausiai nesuprastų mūsų požiūrio į kavą, bet tenka pripažinti, kad beveik 10 eurų kainuojantis puodelis klasikinės ir firminės kavos yra vertas patyrimo. Kavos skonis desertinis ir tirštas, pagardintas man sunkiai suvokiamais prieskoniais, bet tendencija ryškesnė mėtos. Nemėgstu šokolado su mėtomis, tačiau tai ir nepanašu į mėtų šokoladą, veikiau tirštas espreso su mėtų pagardais. Paduvoje ateiti į šią miesto istorinę vietą – prestižo reikalas. Tądien, nors ir karšta, dar nebuvo be proto daug turistų, todėl galėjau pasimėgauti Padujos miesto spalvomis, klegesiu ir šia įsimintina kava.

 

Truputį apie šios kavos ir unikalios vietovės istoriją.

 

„Pedrocchi kava“ gaminama iš aukštos kokybės 100% Arabica pupelių espreso kavos, šviežios grietinėlės ir mėtų sirupo. Ši kava patiekiama dideliame puodelyje. Į espreso kavą pilamas mėtų sirupas ir uždedama šviežia grietinėlė. Viršus apibarstomas kakavos milteliais. Svarbu paminėti, kad šios kavos nereikėtų maišyti, nes tuomet susimaišytų skoniai ir nebebūtų jaučiamas tas ypatingas balansas. „Pedrocchi kava“ pasižymi gaiviu mėtų ir sodriu kavos skonių deriniu, kurį papildo švelni grietinėlė ir lengvas kakavos kartumas. Tai puikus balansas tarp saldumo, gaivos ir kavos aromato. Tradiciškai ši kava patiekiama dideliame puodelyje, kad būtų galima pilnai mėgautis jos aromatu ir skoniu. Ši kava buvo sukurta XIX amžiuje ir greitai tapo populiari tarp kavinės lankytojų. Ji iki šiol yra vienas iš labiausiai užsakomų gėrimų „Caffè Pedrocchi“.

 

Paduvos kavinė „Caffè Pedrocchi“ Italijoje yra tikrai ypatinga dėl savo istorijos, architektūros ir kultūrinės reikšmės. Kavinę 1772 m. įkūrė Francesco Pedrocchi, kilęs iš Bergamo. Ji buvo pavadinta jo vardu ir greitai tapo svarbiu Padujos socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Strateginė vieta: Kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, tarp Merijos, Universiteto ir Turgaus aikštės (dabar vadinamos Piazza Garibaldi). Ši strateginė padėtis lėmė nuolatinį lankytojų srautą ir svarbų vaidmenį miesto gyvenime.

 

XIX a. plėtra: XIX a. kavinė buvo išplėsta sūnaus Antonio Pedrocchi. Jis pasamdė architektą Giuseppe Jappelli, kuris sukūrė neoklasikinio stiliaus pastatą su įspūdingomis salėmis ir kambariais. Per savo ilgą istoriją „Caffè Pedrocchi“ lankėsi daugybė garsių žmonių, įskaitant rašytojus, politikus, menininkus ir mokslininkus. Ji tapo intelektualų ir kultūrinio elito susitikimo vieta. Kavinė taip pat buvo susijusi su svarbiais politiniais įvykiais. XIX a. čia rinkdavosi Italijos suvienijimo šalininkai. 1848 m. per Padujos studentų sukilimą prieš Austrijos valdžią, kavinėje įvyko susirėmimas, po kurio ant sienų liko kulkų žymės (jos išsaugotos iki šių dienų).

 

Kavinėje yra daug skirtingų salių, kiekviena su savo unikaliu stiliumi ir atmosfera. Tarp jų yra Baltoji salė (Sala Bianca), Raudonoji salė (Sala Rossa), Egipto salė (Sala Egizia) ir kt. Žaliasis kambarys (Sala Verde): Šis kambarys buvo specialiai sukurtas kavos gėrimui ir dėl to buvo vadinamas „be durų kavine“, nes jis buvo atviras lankytojams bet kuriuo paros metu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Skaitymo ypatumai: knyga prie jūros - man ne "draugė"

Sveiki, 

Va, šįryt padaryta nuotrauka: rytinė kava su knygomis prie apskrito stalelio. Galvojau, kokią knygą vežtis į prie jūros. Visos lyg ir savo formatu tinka – nedidelės apimties, patogios, žinomi autoriai, žinoma, ko daugiau ar mažiau iš jų tikėtis. Na, išskyrus Rolandą Rastauską (RoRa), kurio eseistikos dar niekad neskaičiau, bet baisiausiai knieti, gal dėl to, kad jo kaip eseisto nepažįstu ir palikau namuose. Kaip sakant, geresniems laikams ir maloniems literatūriniams atradimams. 

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“ ar J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“? Kad ir kaip norėčiau griebti „Barbarus...“, visgi pasiėmiau „Jaunoji nuotaka“ – pradėsiu nuo jos. A. Baricco visada gaivus ir lengvai bei poetiškai tinkantis praslysti prie jūros ir... ak, koks nusivylimas.

Ne, ne knyga, bet beveik nemoku skaityti prie jūros. Jeigu išvis įmanoma skaityti. Gerai, atsiguli ant audinio, atkiši nugarą saulei kepinti ir iškenti 5-10 minučių, pro juodus stiklo akinius tekstas srūva prakaitu ir į galvą lenda mintys, kad geriau trauktis į pavėsį ar pasiklausyti mp3. Ir žinote, tai ne pirmas kartas, kai tiesiog knyga nesiskaito prie jūros. Jūra nori dėmesio sau, o knyga sau. Tai nesuderinama. Kaip meilė ir kaktusas. Kaip gaivios ir traškios salotos lyginant su riebiais šunienos kotletas. Geriausia visgi, manau, knygų prie jūros man nuo šiol nebesinešioti, o skaityti ten, kur geriausiai skaitosi – namuose. 

P. S. Na, ir taip, aš pavydžiu žmonėms, kurie gali skaityti bet kur ir bet kada, kad ir važiuodami viešuoju transportu.

 

Jūsų Maištinga Siela