Dienos citata: mokytojas Algis Bitautas apie socialinį teisingumą, mokymosi pažangumą ir pagalbą vaikui nepataikaujant

 

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kaip Švietimo ir sporto ministrė Raminta Popovienė naudojasi socialiniais tinklais ir žurnalistika skleisdama melagienas? Melas liejasi optimistine gaidele, kad visi su jos valdymu ir sprendimais yra patenkinti, kad sureguliuotas ir pagaliau suvaldytas nesaugumas ir chaosas, bet iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Yra keletas dalykų, kurių negaliu toleruoti, t. y. pačios netolerancijos, smurto ir neapykantos, bei ciniško melavimo, kai esi atsakingas už visus. Apie ministrės Ramintos Popovienės melus reiktų padaryti atskirą įrašą, kaip ji mums ištransliavo melagingai Estijos mokymosi ir vertinimo sistemą, bei kaip „suvaldė“ švietimo chaosą. Seniai tokio absurdo neturėjome.
 
Tad noriu pacituoti vieno mokytojo pasisakymą, kad suvoktume, kad ne visi kvailiai Lietuvoje, o ministrė išsidažiusi nuo ryto prieš kameras meluoja, rypuodama patarėjų sukomponuotus menkaverčius statistinius duomenis.
 
„Socialinis teisingumas nėra tada, kai dėl valstybės problemų sumažiname reikalavimus vaikui. Socialinis teisingumas yra tada, kai vaikas nuo pirmos klasės aiškiai žino, kokie standartai jo laukia, ir valstybė padaro viską, kad jis tuos standartus pasiektų. <...> Tikras rūpestis – padėti jam [vaikui] pasiekti aukštesnę kartelę. Todėl šiandien valstybė turėtų kalbėti ne apie tai, kaip mažinti reikalavimus, o apie tai, kaip užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos vaikas – nesvarbu, ar jis gyvena Vilniuje, ar atokiausiame kaime – turėtų realią galimybę tuos reikalavimus įveikti. Tai ir būtų tikras socialinis teisingumas.“ Mokytojas Algis Bitautas (Citata iš autoriaus asmeninio soc. tinklo, prieinamo viešai).
 
Neturiu ko ir bepridurti.
 
Maištinga Siela

Literatūra: kas yra amžinos vertybės ir kaip jas atpažinti literatūros kūriniuose? Pavyzdžiai

Sveiki,

Šiame įraše sužinosite, kas yra amžinos vertybės, kuo jos skiriasi nuo krikščioniškųjų vertybių, taip pat bus pateikta literatūrinių pavyzdžių apie vertybes.

Amžinosios vertybės literatūroje ir gyvenime veikia kaip moralinis orientyras, kuris nekinta tūkstantmečiais, nepaisant drastiškų visuomenės ar technologijų pokyčių. Tai universalūs idealai, kurie leidžia mums suprasti Antikos herojų kančias ar viduramžių riterių pasirinkimus taip pat aiškiai, kaip ir šiuolaikinio žmogaus dilemas. Šios vertybės nėra diktuojamos mados ar įstatymų, jos kyla iš pačios žmogaus prigimties ir siekio kurti harmoningą santykį su savimi bei aplinka. Literatūroje jos tampa pagrindine ašimi, aplink kurią sukasi konfliktai, charakterių kaita ir autoriaus transliuojama prasmė, suteikianti kūriniui išliekamąją vertę.

Nors amžinosios vertybės dažnai sutampa su krikščioniškosiomis, tarp jų esama subtilių skirtumų. Krikščioniškosios vertybės, tokios kaip nuolankumas, pasiaukojimas ar dieviškoji meilė (agapė), remiasi tikėjimu, transcendencija ir santykiu su Dievu. Tuo tarpu amžinosios vertybės yra platesnė, sekuliari kategorija, apimanti bendražmogiškus principus, kurie galioja tiek religingam, tiek ateistiniam pasaulėžiūrai. Panašumas slypi jų etinėje šerdyje: tiek vienos, tiek kitos skatina žmogų pakilti virš savo egoizmo, tačiau amžinosios vertybės pabrėžia žmogaus orumą ir moralinę autonomiją kaip savaiminį tikslą, o ne tik kaip kelią į išganymą.

Viena ryškiausių vertybių literatūroje yra meilė, kuri pasireiškia ne tik kaip aistringas jausmas, bet kaip egzistencinė jėga, nugalinti neapykantą ar net mirtį. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ meilė tampa maišto forma prieš beprasmę giminių nesantaiką, įrodydama, kad nuoširdus ryšys yra vertingesnis už socialines konvencijas ar senas nuoskaudas. Ši vertybė glaudžiai susijusi su ištikimybe, kurią puikiai iliustruoja Homero „Odisėjos“ herojė Penelopė. Jos dešimtmečius trunkantis laukimas simbolizuoja ne tik ištikimybę sutuoktiniui, bet ir ištikimybę savo namams, principams bei duotam pažadui, kas suteikia žmogaus gyvenimui stabilumo ir prasmės chaosą primenančiame pasaulyje.

Laisvė ir tiesos paieškos literatūroje dažniausiai iškyla kaip didžiausios kovos laukas, kuriame veikėjas turi priimti lemtingą sprendimą. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ pagrindinė veikėja pasirenka dvasinę laisvę ir dieviškąją tiesą, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimų. Ji aukoja gyvybę tam, kad apgintų amžinąjį moralinį dėsnį, parodydama, jog vidinė laisvė elgtis pagal sąžinę yra svarbesnė už fizinį išlikimą. Panašiai ir moderniojoje literatūroje, pavyzdžiui, Balio Sruogos „Dievų miške“, laisvė interpretuojama kaip vidinis orumas, leidžiantis žmogui net pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis išlikti dvasine asmenybe, gebančia kritiškai vertinti blogį.

Atjauta ir gerumas literatūros kūriniuose dažnai tampa veikėjo dvasinio atgimimo katalizatoriumi. Viktoro Hugo romane „Vargdieniai“ Žanas Valžanas iš nusikaltėlio virsta kilniu žmogumi tik todėl, kad patiria vyskupo Mirielio begalinę atjautą. Šis pavyzdys rodo, kad amžinosios vertybės turi galią keisti ne tik asmenį, bet ir visuomenės struktūrą, kai gailestingumas tampa stipresnis už griežtą įstatymo raidę. Panašų motyvą randame ir lietuvių literatūroje, Jono Biliūno kūryboje, kur skriaudos ir gailesčio tema iškelia moralinio jautrumo svarbą kaip pagrindinį žmogaus vertės matą.

Be paminėtų vertybių, literatūroje itin svarbios yra garbė, teisingumas bei atsakomybė. Garbė reikalauja iš veikėjo nepriekaištingos moralinės laikysenos net ir tada, kai niekas jo nestebi, o teisingumas skatina siekti moralinės pusiausvyros atkūrimo po įvykdytos skriaudos. Atsakomybė, ypač išryškinta Antuano de Sent Egziuperi kūryboje, teigia, kad mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome. Tai parodo, kad amžinosios vertybės nėra izoliuotos – jos persipina ir papildo viena kitą, sudarydamos vientisą vertybinį tinklą, kuriame žmogus ieško savo vietos ir gyvenimo prasmės.

Galutinis amžinųjų vertybių tikslas literatūroje yra ne tik pamokyti, bet ir pažadinti skaitytojo empatiją bei kritinį mąstymą. Atpažinti šias vertybes kūrinyje reiškia suprasti autoriaus poziciją dėl to, kas žmogų daro žmogumi. Tai nuolatinis dialogas tarp teksto ir skaitytojo, primenantis, kad nors pasaulis aplink mus keičiasi, pagrindiniai dvasiniai poreikiai – mylėti, būti laisvam, ieškoti tiesos ir jausti užuojautą – išlieka tie patys. Būtent šis pastovumas paverčia literatūrą gyva ir aktualia visais amžiais.

Maištinga Siela

Dienos citata: Mindaugas Grigaitis apie įsigalėjusį pragmatizmą mokykloje ir švietime

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar mokyklose dar yra svarbios kokios kitos vertybės už rezultatus ir pasiekimus? Mes gyvename pasiekimų ir rezultatų visuomenėje, kurioje klaidingai manome, kad esame vertesni ir geresni, jeigu mūsų rezultatai ir pasiekimai yra puikesni už kitų. Apie pragmatizmą švietime kalba Mindaugas Grigaitis savo straipsnyje Rugsėjo 1-oji ir jos (ne)viltys. Apie tai, kad iš mokyklų padaromi verslą aptarnaujantis fabrikai ir išaukštinamas pragmatizmas, darbo rinka ir karjera, – apie tai jau kalbama seniai, tačiau ar kas pastebėjo, kaip patys verslo rykliai ėmė brautis pro mokyklų duris pristatinėdami verslo galimybės ir planus, sustiprindami įspūdį jaunam žmogui, kad pasaulyje yra tik neribotos galimybės, kurias galima pasiekti vien dėl pragmatizmo.

Juk ir tėvai atėję pasikalbėti su mokytoju klausia, kodėl pažymys toks ir ką daryti, kad jis būtų didesnis? Ne kaip vaikas jaučiasi, ką jis mano, iš kur sužinojo, bet ką daryti, kad būtų pakeltas jo prestižas dėl rezultatų. Čia viskas tuo ir baigiasi, nes pažymys yra vienintelė mokykloje valiuta, kuri dar leidžia šį tą motyvuotai veikti ir mokytis. Daug kas kalba, kad jo nebereikia, bet ar jūs įsivaizduojate valstybinę mokyklą, kurioje lieka tik mokinio vidinė paskata mokytis vien iš susidomėjimo? Mokiniai iš išmaniųjų neišlįstų, o aplinkinis pasaulis nebeegzistuotų. Technologijos viską padėjo ant lėkštutės, tad kam dar klausytis ir kalti tai, už ką nebus atlyginta pažymio valiuta? Tam tikra prasme vertinimas tapo ekonominiu modeliu ir jis labai subanalino švietimo idėjas, padarė jas grynai pragmatiškais, nes tą išdresiravo ydinga sistema. Sakyčiau, belieka tik ieškoti tarpinio dalyko – humanizmo ir pragmatizmo aukso vidurio.

 

„Korepetitorių įmonės vis įžūliau švietimą perorientuoja į formalų rezultatą ir naikina bet kokius vertybinius ar idėjinius švietimo dėmenis. Svarbiausia tampa vidurkis, pažymys, kuris kažkokiu mistišku būdu virsta asmeninio ar net šeimyninio prestižo dalimi. <...> Kas stebi švietimo diskusijų lauką, pastebi, kad korepetitorių kalbos visada yra tik apie procedūras ir skaičius, tik apie ugdymo proceso konvertavimą į kalkuliuojamus dydžius.“ Mindaugas Grigaitis

 

Maištinga Siela

Prestižinė mokytojo profesija 2025 metais – misija neįmanoma? Kaip pedagogo prestižas tapo tautos pajuokos objektu?

 Sveiki,

 

Neseniai Delfi.lt pasirodė straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš tikrųjų.

 

Tiesa, nepažįstu aš gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai, nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y. absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį... Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus, nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.

 

Kalbančioji kviečia pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai, jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą, absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką, notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.

 

Norėčiau paklausti gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą: pirmyn į komunizmo pergalę!  Dar pridėkime sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei, kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks, tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia, matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.

 

Žinoma, galiu skambėti kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje, o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba, orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.

 

Keletas mano sukurtų memų prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aurimas Šimeliūnas apie lietuvių kalbos brandos egzamino žemdirbiškąją lietuvių kultūrą

 Sveiki,

 

Šiaip būčiau jau nebetęsęs šios jau per savaitę išsikvėpusios temos apie lietuvių kalbos bei literatūros valstybinio egzamino temų ne aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Iš esmės pritariu tiek Elžbietos Banytės, tiek Pauliaus Gritėno mintims apie hamanitarinių mokslų krizę. Ir atrodė, kad jie absoliučiai teisūs, kol nepamačiau filosofo Aurimo Šimeliūno visiškai nekasdienišką, nemacdonalcinę mintį apie tradicijų tęstinumą ir jos prasmės suvokimą. Žinoma, šioji mintis bus internete ir kitoje viešojoje erdvėje nepopuliari, tačiau bijoti agrarinės kultūros apraiškų egzamine, juolab, kad didelė autorių dalis apie tai rašė, nereiktų.

 

Suprantu nebent pačius vaikus ir abiturientus, kad mokytis apie duonos, rugių, vieversio, žemės kvapo ir rugių varpas nėra pats įdomiausias dalykas, kaip ir filosofijos studijos, beje. Klausimas: kokia proporcija turėtų būti įdomu ir kaip prievolę įprasminant tradiciją?

 

Jūsų Maištinga Siela

Ned Herrmann "Visų smegenų" modelio schema arba kūrybiško mąstymo ir ugdymo principai (Geoff Petty)

Norėdami padidinti, paspauskite ant paveikslėlio.

Sveiki, skaitytojai,

Nusprendžiau pridėti kūrybiško mąstymo modelį, kurį pasiūlė JAV mokslininkas Ned Herrmann 1982 metais. Šis mokslininkas tyrinėjo žmogaus smegenų funkcijas ir tyrimais įrodė, kad tam tikra smegenų zona (pusrutulių ketvirčiai) yra atsakingi už tam tikrus gebėjimus. Pvz., kairysis pusrutulis už kūrybingumą, o dešinysis už loginį mąstymą. Jis taip pat smulkiau skirsto pusrutulius į ketvirčius ir išskiria tam tikras charakteristikas, kurios gana smulkiai surašytos šioje schemoje. Ši jo schema, kurią paėmiau iš Geoff Petty knygos „Įrodymais pagrįstas mokymas“ (2008, p. 54), gali diagnozuoti ir jūsų pačių aktyviąsias smegenų zonas.

Schema dažniausiai taikoma pedagogikoje, ugdant vaiko kūrybiškumą. Vaikas dažniausiai demonstruoja savo polinkiais ir gebėjimais, kuri smegenų zona aktyvesnė. G. Petty siūlo ugdyti universalų žmogų, ne tiek skatinant jo polinkį į kurį nors ryškesnį gebėjimą, kiek į visų smegenų pajungimą ir lavinimą.

Daugiau apie H. Herrmann‘o teoriją rasite mano minėtoje knygoje.

Jūsų Maištinga Siela