Vatikanas. Vatikano paslaptys: slapti archyvai, Nerono krikščionių kankinimų cirkas, gėrio ir blogio kovos, šv. Petro nukryžiavimas, egzorcizmas

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Vatikanas jau daugelį amžių visuomenės sąmonėje suvokiamas kaip oficialus Katalikų bažnyčios dvasinis ir administracinis centras, tačiau po šia išorine fasadine tvarka slepiasi kur kas gilesni, ezoteriniai bei tamsūs istorijos klodai. Oficialiojoje istoriografijoje teigiama, kad ši vieta pasirinkta dėl Šventojo Petro kapo, tačiau gilesni tyrinėjimai atskleidžia visiškai kitokį šios teritorijos pamatą. Vatikano kalva (Mons Vaticanus), esanti kitoje Tibro upės pusėje nei tradicinės septynios Romos kalvos, ilgą laiką buvo laikoma nešvaria, pelkėta ir prakeikta vieta, kurioje romėnai netgi nenorėjo gyventi.
 
Pats žodis „Vatikanas“ kildinamas ne iš krikščioniškų šaknų, o iš senovės etruskų gyvenvietės Vaticum arba netgi nuo senojo etruskų pranašysčių dievo Vaticanus (arba Vagitanus), kuris valdė žmogaus balsą ir ateities pranašystes. Šioje kalvoje dar gerai prieš prasidedant krikščionybei stovėjo pagoniška šventykla, skirta požemių ir pranašysčių dievybėms, kurioje senovės žyniai atlikdavo okultinius ritualus. Romos Respublikos laikais ši teritorija buvo už tuometinės šventosios miesto ribos (pomerium), todėl čia legaliai buvo laidojami nusikaltėliai, deginami mirusieji ir atliekami tamsūs užkalbėjimai, susiję su mirusiųjų pasauliu.
 
Kruviniausias šios vietos etapas siekia I amžių, kuomet imperatorius Kaligula čia įkūrė savo cirko apylinkes, o jo įpėdinis Neronas pavertė šią vietą masinių krikščionių egzekucijų arena. Po didžiojo Romos gaisro 64 metais Neronas suėmė tūkstančius tikinčiųjų ir pasmerkė juos žiauriausioms mirtims: krikščionys buvo gyvi deginami fakelais, draskomi žvėrių arba masiškai nukryžiuojami tiesiai dabartinės Šventojo Petro bazilikos prieigose. Šios kruvinos aukos nudažė kalvos dirvą nekaltų krauju, o mediumai ir regresinės hipnozės specialistai, tyrinėję šią erdvę, teigia, kad emocinis bei energetinis šio teroro šokas iki šiol tvyro po žeme esančiuose sluoksniuose.
 
Kankinimai pasižymėjo ne tik mirties bausme, bet ir itin rafinuotu, sadistišku pasityčiojimu, kurio tikslas buvo visiškai pažeminti pasmerktuosius. Romos istorikas Tacitas aprašo, kad krikščionys buvo aprengiami laukinių ir naminių gyvūnų kailiais, po to paleidžiant pasiutusius šunis, kurie juos sudraskydavo gyvus. Kiti aukų kūnai buvo masine tvarka vinimis prikalami prie kryžių arba paliekami nukryžiuoti aplinkui cirko bėgimo takus.
 
Vienas kraupiausių Nerono išgalvotų metodų buvo gyvų žmogiškųjų fakelų naudojimas naktinėms linksmybėms. Pasmerktieji krikščionys būdavo aptepami dervuotomis medžiagomis, pririšami prie kuolų ir sudeginami tamsoje, kad jų degančios figūros tarnautų kaip apšvietimas imperatoriaus soduose ir naktinėms vežimų lenktynėms bei puotoms vykti. Neronas pats aktyviai dalyvaudavo šiose prodiusuotose egzekucijose – persirengęs vežiko rūbais jis laisvai vaikštinėjo minioje, vadovavo žaidimams ir gėrėjosi reginiu.

Neronas mėgaujasi fakelais iš krikščionių.

 
Manoma, kad būtent šiame cirke po kankinimų mirė arba buvo nukryžiuotas ir apaštalas Petras, kurio kapas, kaip vėliau tikėjo ankstyvieji krikščionys, buvo slapta palaidotas šalia cirko plytėjusiose kapinėse. Nors pats cirkas II amžiaus viduryje buvo apleistas, o vėliau plotas buvo užstatytas kapavietėmis, tūkstančių nukankintųjų kūnų liekanos ir pelenai susimaišė su šios vietos žeme.
 
IV amžiuje imperatoriui Konstantinui nurodžius išlyginti Vatikano kalvos šlaitą pirmajai bazilikai pastatyti, senojo cirko struktūros buvo brutaliai sulygintos, o dalis kapinių ir egzekucijų vietų atsidūrė tiesiai po būsimos šventovės pamatais. Šimtmečius statybų metu dar buvo aptinkami senoviniai statiniai bei palaikai. Šiandien Vatikano požemiuose ir po bazilikos grindimis iki pat šiol tvyro istorinis šio kraujo sluoksnis – žemė, kurioje susipynė imperatoriškoji tironija, nekaltų krikščionių kančios ir senovės pagoniški ritualai.
 
Dabartinė didžioji Šventojo Petro bazilika buvo pradėta statyti IV amžiuje imperatoriaus Konstantino nurodymu, virš tariamos Šventojo Petro kapavietės, tačiau ezoterinis požiūris sugretina šį žingsnį su senuoju pagonišku tinkleliu. Statybų metu senasis Nerono cirkas buvo tiesiog sulygintas su žeme, o jo centre stovėjęs Egipto obeliskas (dabar esantis aikštėje) buvo paliktas kaip galingas saulės bei okultinės valdžios simbolis, sugeriantis visą vietos energiją. Regresinės hipnozės metu kai kurie jautrūs asmenys patiria regėjimus, kad bazilikos pamatai buvo specialiai sumūryti ant senųjų pagoniškų altorių, siekiant užrakinti arba pavergti senųjų dievų energiją po krikščionybės kryžiumi.
 
Giliai po bazilika ir Vatikano rūmais plyti vadinamasis nekropolis bei slapti požemiai, kurie oficialiai vadinami apaštališkaisiais archyvais, o anksčiau oficialiai skambėjo kaip Vatikano slaptieji archyvai. Šiuose požemiuose, besitęsiančiose dešimtyse kilometrų lentynų, saugomi dokumentai, apimantys dvylika amžių: nuo viduramžių popiežių susirašinėjimų iki teismo procesų prieš raganas, orderių ir slapčiausių doktrinų. Uždarose sekcijose, į kurias patekti leidžiama tik išrinktiesiems, guli rankraščiai, kurių turinio Vatikanas iki šiol viešai neatskleidžia, o tai kursto nuolatines sąmokslo teorijas apie pasaulio pabaigos pranašystes ar nuslėptą tikrąją krikščionybės istoriją.
 
Atskirą paslapčių sluoksnį sudaro vadinamasis Vatikano bunkeris ir giliausiai po Belvedere kiemu esančios saugyklos, kurios saugo ne tik finansinius popierius, bet ir artefaktus, surinktus iš viso pasaulio per šimtmečius trukusias kryžiaus žygių kampanijas. Ekstrasensai ir aiškiaregiai tvirtina, kad Vatikano rūsiuose jautrinamas itin stiprus psichinis laukas – esą ten tebelaikomi daiktai, turintys stiprią okultinę ar magiinę jėgą, konfiskuoti iš senųjų civilizacijų ar pagoniškų genčių, kad niekada neišvystų dienos šviesos.
 
Vienas tamsiausių ir labiausiai saugomų Vatikano aspektų yra oficialiai vykdoma egzorcistų veikla, kurios centras slapta veikia šventovės užkaboriuose (ne veltui šis faktas dažnai naudojamas siaubo filmuose). Velionis Vatikano vyriausiasis egzorcistas tėvas Gabriele Amorthas yra viešai atskleidęs, kad per savo ilgametę tarnystę atliko daugiau nei dešimt tūkstančių egzorcizmų, o pačiame Vatikane periodiškai kovoja su aukšto rango dvasininkus apsėstomis tamsiomis jėgomis. Jo ir kitų liudininkų teigimu, Vatikano koridoriuose naktimis vyksta realios dvasinės kovos, o pačių rūmų sienos sugers ne tik šventumą, bet ir giliausią žmogišką blogį.
 
Mediumai, lankęsi Vatikano teritorijoje ar tyrinėję jos energetiką nuotoliniu būdu, apibūdina šią vietą kaip milžinišką energetinį labirintą, kuriame susipina šviesa ir radikalus tamsus autoritarizmas. Jų regėjimuose Vatikanas atrodo tarsi tvirtovė, pastatyta ant skausmo ašarų uolos, kurioje senovės romėnų ir pagonių dvasios iki šiol klajoja koridorių šešėliuose, nesusitaikiusios su tuo, kad jų šventvietė buvo prievarta užgrobta naujųjų dogmų. Šie mediumai tvirtina, kad po popiežiaus apartamentais pulsuoja senovinė ugnis, kurią pastatai tik vos suvaldo.
 
Vatikano bibliotekoje ir archyvuose esantys raštai slepia dar vieną paslaptį – senovinius alchemikų traktatus, hermetinius tekstus bei gnostiku raštus, kurie buvo pasisavinti pirmaisiais amžiais uždraudus bet kokią kitokią mintį, nesutampančią su bažnyčios linija. Šie dokumentai parašyti užšifruotais kodais, o juos tyrinėjantys istorikai privalo pasirašyti griežčiausius paslapties įsipareigojimus. Pasakojama, kad tarp šių raštų yra instrukcijos, kaip valdyti masinę sąmonę ir pasiekti slaptas kosmines energijas, kuriomis naudodamiesi viduramžių popiežiai įgijo absoliučią politinę galią Europoje.
 
Galiausiai, nepaisant šiuolaikinio Vatikano, kaip nedidelės nepriklausomos valstybės su savo banku ir diplomatiniais tinklais, įvaizdžio, jo tikroji esmė lieka giliai paslaptinga. Tai vieta, kurioje praeities pagoniški ritualai, krikščioniškoji kančia, tūkstančių nukryžiuotųjų sielos ir šimtmečių archyvų paslaptys susilieja į vieną neperskaitomą visumą. Visi šie elementai kuria Vatikaną ne tik kaip religinį centrą, bet kaip didžiulį ezoterinį pasaulio tašką, saugantį paslaptis, kurių atskleidimas galėtų iš esmės sukrėsti visą vakarietiškąją civilizaciją.
 
Maištinga Siela

Šios dienos citata: Popiežius Pranciškus I apie atleidimą, Dievą, žmogų ir gamtą

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Šiandien mirė popiežius Pranciškus I. Prisimenu, kaip mirė Jonas Paulius II, tada dar buvau mokykloje, nepamenu, kelintokas, bet praėjo ištisa epocha. Bandau suvokti, kaip per tą laiką pakito mano požiūris į krikščionybę ir Bažnyčią, kurion mane labai stūmė mano kadaise gyva dar buvusi močiutė.

Nemanau, kad esu labai nuskriaustas, kad nepriklausau tai bendruomenei, manau, Bažnyčia yra ne tik duodanti, bet ir imanti. Daug ko mes nežinome ir kažin, ar sužinosime, kas iš tikrųjų yra Vatikanas ir ką jis darė bei daro, koks tikrasis popiežių vaidmuo. Žinoma, pasaulyje daug dokumentinių filmų, labai tamsių ir juodų, o konspiracinių teorijų labai daug, tačiau Romos katalikams ši antroji šv. Velykų diena išties reiškia daug, ypač nuolankiesiems jų tikintiesiems. Praėjo ištisas Pranciškaus I-ojo (priminsiu, kad popiežiumi šis argentinietis buvo išrinktas 2013 metų kovo 13 dieną). Kaip ir kadaise Motina Teresė, taip ir Pranciškus I yra palikęs nemažai reikšmingai guodžiančių žodžių.

Šiandien per radiją išgirdau, kad Pranciškus I-asis į  istoriją įeis kaip tas, kuris ėjo už silpnesnį žmogų, guodė jį ir gynė. Rinkdamas citatą, perskaičiau nemažai, bet kažkodėl šioji dažnai pasikartojanti, man įsiminė labiausiai.

„Dievas atleidžia visada, žmonės kartais, gamta – niekada. Turime rūpintis gamta, kad ji neatsakytų sunaikinimu.“ Popiežius Pranciškus I

Jūsų Maištinga Siela

Viena seniausia Atėnuose esanti Panagia Kapnikarea bažnyčia: Εκκλησία της Παναγίας Καπνικαρέας

 

Sveiki,

Vaikštant Atėnų bulvarais senamiestyje galima pamatyti net kelias mažas, kone į žemę įsmegusias bažnytėles. Viena iš jų – Panagia Kapnikarea, laikoma viena seniausių Atėnuose esančių bažnyčių, manoma, kad ji pastatyta XI amžiuje, gal net apie 1050 metus. Tradicija buvo labai paprasta: bažnyčias statydavo ant pagonių šventyklų, manoma, kad ant Atėnės arba Demetros šventyklos. Ši bažnyčia išlikusi iki šių dienų, atidaryta ir lankoma turistų. Ji labai mažytė, kone miniatiūrinė, viduje tamsi, dvelkia senove, pasigrožėkite.

Maištinga Siela

Švėkšna: Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia, klebonija, miestelis

 Sveiki,

Neseniai teko lankytis Švėkšnos miestelyje, kuri garsėja ne tik savo moliūgų festivaliu vėlyvą rudenį, bet ir nuostabia neogotikine Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Teko užlipti netgi į patį bažnyčios laikrodžio bokštą. Neįtikėtina, kad tokiame mažame miestelyje stovi toks didingas pastatas.

Jūsų Maištinga Siela

Lenkija, Krokuva: Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia / Kościół Franciszka z Asyżu (Kraków)

 Sveiki,

 

Viena gražiausių Krokuvoje esančių interjero atžvilgiu bažnyčių yra Pranciškaus Asyžiečio, įsikūrusi senamiestyje, nusileidus nuo Vavelio kalvos, pačių lenkų vadinama Kościół Franciszka z Asyżu (Kraków). Nuotraukos tikriausiai kalba pačios už save. Bažnyčia labai spalvinga, tamsoka, tačiau viskas tviska kaip vientisas meno kūrinys. Kiek šviesiau yra šviesiose navos salėse, kur vienoje iš jų publikuojama neva tikroji Jėzaus Kristaus mirties drobulė, kurią XX a. pirmojoje pusėje atvežė viena iš misionierių. Pasaulyje tokių drobulių ne viena ir ne dvi, juk daugelis reliktų buvo klastojami, tačiau kai kurie vietiniai lenkai tiki, kad tai tikroji Jėzaus Kristaus drobulė.  

Papildidymas

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika Krokuvoje yra viena seniausių ir labiausiai vertinamų miesto bažnyčių, išsiskirianti savo unikalia architektūra ir gilia istorija. Ji buvo pastatyta XIII amžiuje ir nuo pat pradžių priklausė pranciškonų ordinui, kuris į Krokuvą atvyko paties Šv. Pranciškaus Asyžiečio raginimu. Bažnyčia, esanti visai šalia Krokuvos senamiesčio turgaus aikštės, tapo dvasiniu ir kultūriniu centru, o jos reikšmė dar labiau išaugo po to, kai tapo viena iš pirmųjų gotikinių bažnyčių visoje Lenkijoje. Per amžius bažnyčia buvo kelis kartus smarkiai apgriauta gaisrų, ypač didžiausias 1850 m. gaisras, po kurio didžioji dalis interjero buvo sunaikinta. Tačiau kaskart ji buvo atstatoma, o XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bažnyčia įgavo savo dabartinį neogotikinį pavidalą.

 

Šios bažnyčios vidus stebina savo originaliu interjeru, kurį XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sukūrė žymus Lenkijos menininkas Stanisław Wyspiański. Jo vitražai ir secesijos stiliaus freskos, nutapytos ant bažnyčios sienų, yra tikras meno kūrinys. Ypač vertinami vitražai „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu“, „Šv. Pranciškus“ ir „Dievas Tėvas – Būk!“, kurie sukuria nepakartojamą šviesos ir spalvų žaismą. Bažnyčios sėkmingas atnaujinimas leido jai išsaugoti istorinę vertę, bet kartu tapti ir modernaus meno galerija. Dėl savo meninės ir istorinės reikšmės 1920 m. popiežius Benediktas XV jai suteikė Mažosios bazilikos titulą.

 

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra glaudžiai susijusi su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuris dar būdamas Krokuvos arkivyskupu, dažnai joje lankydavosi ir melsdavosi. Pasakojama, kad čia jis ypač mėgo melstis prie Nukryžiuotojo Kristaus altoriaus. Šiandien bazilikoje yra saugomos svarbios relikvijos, įskaitant palaimintojo Salomejos, kuri buvo Krokuvos princesė, relikvijas. Bazilika yra ne tik svarbus dvasinis centras, bet ir viena pagrindinių Krokuvos kultūros paveldo vietų, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pritraukianti tūkstančius turistų ir piligrimų iš viso pasaulio.

Jūsų Maištinga Siela