Dienos citata: Samuel Beckett apie nepasidavimą, valią, ryžtą ir atkaklumą

 

Sveiki!

 

„Bandėte. Pralaimėjote. Nesvarbu. Bandykite dar kartą. Pralaimėkite dar kartą. Pralaimėkite geriau.“ Samuel Beckett

 

Samuelis Beckettas (1906–1989) buvo airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir Nobelio literatūros premijos laureatas, pagrįstai laikomas viena įtakingiausių XX a. modernizmo bei egzistencinio absurdo figūrų. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Paryžiuje ir rašęs tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis, jis išgarsėjo kūriniais, kuriuose meistriškai tyrinėjo žmogaus bejėgiškumą, vienatvę ir atkaklumą beviltiškose situacijose. Žymiausia jo pjesė „Belaukiant Godo“ tapo tikru lūžiu teatre, apnuogindama žmogaus būties tuštumą ir amžiną, nors dažnai bergždžią, prasmės ieškojimą.

 

Garsioji citata apie bandymą ir „geresnį pralaimėjimą“ yra kilusi iš vėlyvojo S. Becketto prozos kūrinio „Worstward Ho“, išleisto 1983 metais. Nors šiandien šie žodžiai dažnai cituojami kaip motyvacinis šūkis verslo ar sporto pasaulyje, skatinantis nebijoti klaidų kelyje į sėkmę, autoriaus intencija buvo kur kas gilesnė ir niūresnė. S. Beckettas tikėjo, kad žmogaus prigimtis yra neatsiejama nuo nesėkmės, o kalba ir menas niekada negali visiškai tiksliai perteikti tikrovės, todėl bet koks bandymas iš anksto pasmerktas netobulumui.

 

Ši mintis reprezentuoja esminį S. Becketto kūrybos principą – tvermę absurdo akivaizdoje. Rašytojui „pralaimėti geriau“ nereiškia galutinės pergalės, o veikiau nuolatinį procesą ir ryžtą tęsti kovą, net kai žinai, kad rezultatas nebus tobulas. Jo kūrybinis kelias buvo grįstas minimalizmu ir nuolatiniu kalbos gryninimu, siekiant pasiekti pačią žmogaus egzistencijos šerdį, kurioje, nepaisant visų pralaimėjimų, išlieka pats veiksmas – bandymas būti, kurti ir nepasiduoti tylai.

 

Maištinga Siela

Svarbi Samuel Beckett mintis apie nuolatinį susimovimą

Sveiki,

Tikriausiai visi būtume išprotėję, jeigu gyvendami įprastą gyvenimą nuolat vaikščiotume su šypsena. Tikrai. Tokių išprotėjusių yra. Ir šalia tokių atsidurti, bent jau aš, tikrai nenoriu. Ne visos dienos gražios, ne visos saulėtos, būna, kada ir myžaliukais palyja, ir norisi visiems žiebti į dantis... Emocijų visokiausių: ir gamta nepašykštėjo, ir Dievas pagal savo paveikslą talento nepagailėjo. 

Ką tomis akimirkomis? Ne, net ne akimirkomis, o dienomis, o kai kam net mėnesių mėnesiais daryti? Plaukti palei upę, giliai alsuoti ir guostis tokiomis iš pirmo itin banaliomis mintimis. Štai viena priešais jus – Samuel Beckett išsakyta mintis apie nuolatinį susimovimą, suėjo į meditacinio pobūdžio eilėraštį. 

Kai susimauni tūkstantąjį sykį ir dar šiek tiek daugiau... Pagalvoji: o šunys matė, kam toliau kankintis, jeigu neverta nei laiko, nei pastangų būti kaip visi, būti geram, besišypsančiam, darbingam, entuziastingam, kaip išluptam iš kvailos reklamos, slepiant po mimikom nuskilusius savo kampus, prastą nuotaiką... Kam? Kam tas nuolat lėkimas į sėkmę? Turtėjimą? Gerą būvį, jei po manęs vis tiek bus tie patys abejojantys vartotojai, kurie manosi esą geresni, jeigu jiems sekasi. Sėkmės ir džiugesio visuomenė – mitas. Tuščia iliuzija ir... kaip tame S. Beckett išsakytoje mintyje, gal tiesiog feilinamės kaskart vis geriau ir geriau, juk šiaip ar taip įpratome nuolat feilinti ir jausti feilinimosi, susimovimo naštą, kol galiausiai tai tampa likimu. Fe. Nebesuprantu, ar čia aš prarūgau, ar S. Beckett neskaniai paguodė mane.

Ne itin nusišypsojęs –

Jūsų Maištinga Siela