Rašytojų alėja. Agota Kristof: biografija, gyvenimas, literatūra, svarbiausios knygos ir bruožai

 Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu savo mėgstamą rubriką „Rašytojų alėja“ ir šįkart kviečiu susipažinti su vengrų kilmės prancūziškai rašiusia rašytoja, kuri kadaise padarė man didelį poveikį. Ką tik, po daugmaž 20 metų pertraukos, „Alma littera“ perleido jos bene garsiausią trilogijos knygą „Storas sąsiuvinis“, pagal kurį Klaipėdos dramos teatras prieš kelerius metus pastatė pagal pirmąją trilogijos dalį spektaklį. Visada knietėjo sužinoti daugiau apie autorę.

 

ANKSTYVASIS AGOTOS KRISTOF GYVENIMAS

 

Agota Kristof (Ágota Kristóf) gimė 1935 metų spalio 30 dieną mažame Csikvánd kaimelyje Vengrijoje, provincijos šeimoje, kurioje nuo pat mažumės sugėrė kaimiškos aplinkos ramybę ir pirmuosius gyvenimo įspūdžius. Jos tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, o motina – namų šeimininkė, todėl intelektualinė ir pedagoginė aplinka namuose turėjo didelę įtaką mergaitės asmenybės formavimuisi. Šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas žinioms, ugdymui bei knygoms, o tėvo profesija leido Agotai jau ankstyvoje vaikystėje susipažinti su literatūros pasauliu. Nors šeima gyveno santūriai, tėvų dėka namuose netrūko pokalbių apie istoriją, kultūrą ir mokslą, kas skatino lakią vaiko vaizduotę.

 

Vaikystės metais Agota išsiskyrė dideliu jautrumu, pastabumu ir meile pasakojimams bei knygoms, kurios tapo jos pirmuoju pabėgimu į saugesnį pasaulį. Ji labai mėgo skaityti, stebėti aplinką ir kurti savo istorijas mintyse, dar nesuvokdama, kad vėliau literatūra taps jos pagrindine išraiškos priemone. Tačiau šį ramų ir šviesų vaikystės periodą greitai sukrėtė Antrojo pasaulinio karo negandos ir geopolitiniai pokyčiai, palietę kiekvieną Vengrijos kampelį. Karo baisumai, nuolatinis nesaugumo jausmas ir permainos paliko gilius pėdsakus jautrioje mergaitės pasąmonėje, vėliau atgimusiuose jos tamsiuose ir lakoniškuose grožiniuose kūriniuose.

 

Paauglystės laikotarpis Agotai Kristof buvo pilnas sukrėtimų ir netikėtų išbandymų, kai keitėsi ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir visa šalies santvarka. Pasibaigus karui, Vengrijoje įsitvirtino griežtas komunistinis režimas, o šeima susidūrė su dideliais finansiniais ir socialiniais sunkumais. Būdama paauglė, ji buvo išsiųsta į internatinę mokyklą, kur patyrė didžiulį ilgesį namams, vienatvę ir atskirtį nuo artimųjų. Šis sunkus periodas užgrūdino jos charakterį, išmokė emocinio atsparumo, bet kartu suformavo tam tikrą vidinį uždarumą, kuris vėliau tapo jos rašymo stiliaus vizitine kortele.

 

Iki tampant pripažinta rašytoja, Agotos gyvenimas buvo kupinas sunkaus kasdienio darbo, emigracijos dramos ir sunkių pasirinkimų. 1956 metais, po Vengrijos revoliucijos numalšinimo sovietų kariuomenės, ji kartu su vyru ir mažu vaiku pėsčiomis perėjo Austrijos sieną, bėgdama nuo politinio persekiojimo ir nepriteklių. Pradžioje atsidūrusi pabėgėlių stovykloje Austrijoje, vėliau ji persikėlė gyventi į Šveicariją, prancūzakalbį Nešatelio miestą. Emigracijoje jos laukė skaudi realybė: nemokėdama prancūzų kalbos, ji įsidarbino fabrike, kur valandų valandas monotoniškai dirbo prie mechaninių įrenginių, išgyvendama gilią kultūrinę ir kalbinę izoliaciją.

 

Šis sunkus laikotarpis ir svetimos kalbos naštos jausmas turėjo milžinišką įtaką jos tolimesniam kūrybiniam keliui bei pasaulėjautai. Fabrike dirbantis žmogus be veido, izoliacija nuo gimtosios vengrų kalbos ir prarasta tėvynė tapo pagrindinėmis jos būsimos kūrybos temomis, atsispindėjusiomis jos garsiausiame romane „Storas sąsiuvinis“. Prancūzų kalba, kuri pradžioje kėlė kančią ir jautėsi kaip „žudikė kalba“, pamažu tapo jos literatūriniu įrankiu, lėmusiu unikalų, minimalistinį, asketišką ir visiškai šaltą jos stilių. Ji rašė tik prancūziškai, sąmoningai vengdama emocingų būdvardžių ir ilgažodžių, todėl jos tekstai įgavo nepaprastos, beveik medicininės galios.

 

Prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, jos gyvenimas buvo tylus ir nematomas kasdienybės kovos už būvį fonas, kuriame ji visgi rasdavo laiko rašymui slapta. Ji pradėjo nuo pjesių radijui ir teatrui prancūzų kalba, kurios pamažu atvėrė duris į platesnę literatūrinę bendruomenę. Jos didžiausios įtakos ir išgyvenimai – karas, tremtis, svetimybė, vienatvė ir tapatybės praradimas – susiliejo į vientisą egzistencinį patyrimą, kurį ji meistriškai perkėlė į popierių. Agota Kristof išliko viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos Europos autorių, kurios biografija ir kūryba yra neatsiejamai susijusios su skaudžia imigranto dalia bei žmogaus psichologine ištverme.

 

AGOTOS KRISTOF LITERATŪRINIS KELIAS, TOLIMESNIS ASMENINIS GYVENIMAS IR KŪRYBA

 

Taigi Agota Kristof į literatūros pasaulį įžengė neįprastu ir sunkiu keliu, o jos pasiekimai literatūroje remiasi radikaliu taupumu, tikslumu ir giliu psichologiniu skausmu, kurį ji pavertė pasaulinio lygio kūriniais. Nors ji gimė, kaip minėjau, Vengrijoje, jos didžioji literato karjera ir pripažinimas gimė Šveicarijoje, prancūzakalbiame Nešatelio kantone. Ilgą laiką prancūzų kalba jai buvo svetima, todėl rašymas šia kalba tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir savotišku išsivadavimu iš tylos, kurią patyrė praradusi gimtąją vengrų kalbą. Jos pasiekimai vertinami kaip viena unikaliausių XX amžiaus pabaigos Europos literatūros fenomenų, įrodžiusių, kad išgyventa trauma ir tremtis gali tapti universalaus meninio lygio tekstų pagrindu.

 

Didžiausias ir svarbiausias lūžis jos gyvenime ir kūryboje įvykio 1986 metais, kai ji išleido savo debiutinį nedidelį romaną „Storas sąsiuvinis“ (pranc. Le Grand Cahier), kuris akimirksniu patraukė literatūros kritikų dėmesį ir išgarsino ją tarptautiniu mastu. Ši knyga, parašyta trumpais sakiniais ir visiškai be jokių sentimentalių lyrinių nukrypimų, pasakoja apie dvynius brolius, kurie gyvena pas močiutę karo nuniokotame pasienio kaimelyje. Knygą pirmaisiais metais skaitė prancūzakalbiai skaitytojai, o jos unikalus, šaltas, beveik dokumentinis stilius iškart sukėlė didelį rezonansą kritikos pasaulyje. „Storas sąsiuvinis“ sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, buvo lyginamas su geriausiais egzistencinės literatūros kūriniais ir pelnė jai prestižines literatūrines premijas, įskaitant Europos leidybos prizus.

Agotos Kristof knygos mano namų bibliotekoje.

 

Šis romanas tapo pirma dalimi jos garsiosios trilogijos, kurią vėliau papildė antroji dalis „Įrodymas“ (La Preuve, 1988 m.) ir baigiamoji dalis „Trečiasis melas“ (Le Troisième Mensonge, 1991 m.). Trilogija sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, buvo išversta į daugiau nei kelias dešimtis pasaulio kalbų ir tapo klasika tapusiu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Už paskutinę trilogijos dalį „Trečiasis melas“ rašytoja 1991 metais buvo apdovanota viena prestižiniams Prancūzijos literatūros apdovanojimų – Prix Médicis premija. Kritika vertino šį ciklą kaip gilaus moralinio žlugimo, karo pasekmių, tapatybės krizės ir broliškos meilės dekonstrukcijos viršūnę, kurioje tiesa ir melas susipina neatskiriamai.

 

Kalbėdama apie savo kūrinius, pati Agota Kristof dažnai pabrėždavo, kad jos knygos nėra autobiografinės tiesiogine prasme, tačiau jose slypi visa jos emocinė patirtis, karo siaubai ir tremtinio dalia. Interviu ji yra sakiusi, kad rašo todėl, jog „reikia rašyti“, o ne siekdama sukelti gailestį ar pamokyti skaitytoją, išlaikydama visišką autoriaus distanciją nuo savo personažų. Apie „Storą sąsiuvinį“ ir visą trilogiją ji teigė, kad stengėsi rašyti taip, tarsi dokumentuotų faktus, kurių negalima paneigti, visiškai atsisakydama psichologinių paaiškinimų, palikdama skaitytojui pačiam nuspręsti, kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija. Jos požiūris į savo tekstus buvo labai griežtas, lakoniškas ir be jokio narcisizmo, ji niekada nesistengė įtikti masinio skaitymo skoniui.

 

Jos asmeninis gyvenimas Šveicarijoje klostėsi ramiai, nors ir paženklintas nuolatinio svetimumo jausmo bei vidinės vienatvės, kurią ji taip meistriškai perkėlė į kūrybą. Emigracijoje ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, tačiau jos santuokos ir buities kasdienybė reikalavo didelių pastangų suderinti darbą, motinystę ir literatūrinį pašaukimą. Šeimos gyvenimas Nešatelyje buvo gana uždaras, o pati rašytoja vengė didelių viešų renginių, triukšmingo literatai elito gyvenimo, pirmenybę teikdama tyliai namų aplinkai ir knygoms. Ši šeiminė ramybė ir kartu gilus emocinis atskirtumas nuo gimtinės sudarė unikalią terpę, kurioje gryninosi jos minimalistinis stilius.

 

Agota Kristof santykiai su atsinaujinusia, komunizmą nusimetusia Vengrija buvo sudėtingi, melancholiški ir pilni nostalgijos bei nutylėto skausmo. Nors po 1989 metų geležinės uždangos griuvimo ir Vengrijos demokratizacijos jos knygos sugrįžo į gimtinę ir sulaukė didžiulio pripažinimo bei triumfo, pati rašytoja retai grįždavo į Vengriją. Vengrijos kultūrinė bendruomenė ir kritikai jos pasiekimus vertino su didžiule pagarba, vadindama ją viena ryškiausių visų laikų vengrų kilmės rašytojų, pelniusių pasaulinę šlovę prancūzų kalba. Vengrijoje jos kūriniai tapo privaloma kultūrine vertybe, o jos gyvenimo kelias – simboliu to, kaip vengrų literatūros dvasia gali prabilti universalia kalba.

 

Per savo gyvenimą Agota Kristof išleido ir kitų žymių kūrinių, tokių kaip novelių rinkinys „Paskutinioji paskola“ (Le Cœur repoussé) bei romanai „Vakar“ (Hier), kurį, beje, turime lietuviškai, ir „Aklasis raštas“ (L'Analphabète), kuriuose dar giliau nagrinėjo atminties, rašymo ir prarastos tėvynės temas. Jos indėlis į Europos literatūrą buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją bei Gottfriedo Kellerio premiją Šveicarijoje.

Rašytoja mirė 2011 metais savo namuose Nešatelyje, palikusi trumpą, bet itin galingą palikimą, kuris iki šiol laikomas vienu skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių XX amžiaus literatūros paminklų apie žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Agota Kristof "Vakar"

  

Agota Kristof. „Vakar“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 114.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Su vengrų kilmės prancūziškai rašančia rašytoja Agota Kristof (1935-2011) susipažinau paauglystėje, kai per kelias dienas suskaičiau jos trilogiją Storas sąsiuvinis (Alma littera, 2004), po kurios dar ilgai anuomet negalėjau atsigauti. Tai viena iš tų negailestingų knygų, kurios ne tik sudirgina jausmus, priverčia kelioms dienoms apie nieką negalvoti, bet ir pakeičia supratimą apie literatūros poveikį jauno žmogaus pasaulėžiūrai. Kažin, ar tokį pat poveikį Storas sąsiuvinis padarytų kokiam trisdešimtmečiui, kuris jau daug perskaitęs ir žino savo jau kaip skaitytojo susiformavusį skonį. Visai neseniai Baltos lankos išleido Violetos Tauragienės išverstą trumpą A. Kristof romaną Vakar (pranc. Hier), kuris beregint atsidūrė mano vasaros skaitinių must to read.

 

Istorija pasakoja apie Tobijų Horvatą, kuris pabėgęs iš skurdžios šalies dėl kelių priežasčių jau dešimt metų susikūrė slapuko Šandoro Lesterio tapatybę. Vyras iš tikrųjų slepia paslaptį – jis slapstosi ne tik nuo praeities, bet ir dėl to, kad jis nužudė žmogų. Jo dienos svetur labai niūrios ir monotoniškos, jis dirba laikrodžių fabrike ir kasdien skaičiuoja stoteles, stovi prie tų pačių staklių ir retsykiais mato, kaip kiti, dažniausiai juodadarbiai imigrantai, išprotėja nuo gyvenimo beprasmybės ir mechaniško darbo. Tobijus laiko save rašytoju, vakarais jis užsidaro bute, geria alų ir bando parašyti knygą, dažniausiai apie tai, kad tos prasmės nėra, tačiau dažniausiai tekstai, kurie iš esmės ir yra šio romano pamatas, sukasi apie idilišką meilę Linai, kuri, bent iš pradžių atrodo, neegzistuoja. Tobijus turi meilužę Jolandą, tačiau jos nemyli, yra atbukęs pasauliui, tačiau vieną dieną jis pamato savo vaikystės Liną, su kuria sieja daug paslapčių...

 

Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima atpažinti savitą autorės stilių: trumpi ir taupūs sakiniai, absurdu ir sunkumais persmelkta būtis, eliminuotas sentimentalumas, vaizduojamas karo poveikis žmonių likimams ir sielai. Iš vienos pusės, nors tekstas ir taupus, bet jis parašytas retsykiais taip poetiškai, kad išardžius prozinę struktūrą išeitų neblogi eilėraščiai. Tiesa, Vakar romane didelį vaidmenį atlieka fragmentiškumas ir nutylėjimai, kurie veikia ir kaip veikėjo dienos apmąstymai, ir kaip savotiški užtemimai tarp vienodų dienų. Man nuolat šioji istorija siejosi su Antano Škėmos Baltos drobulės personažu Antanu Garšva, kuris taip pat turi pretenzijų į literatūrą, taip pat dirbo mechanišką keltuvininko darbą ir mylėjo ištekėjusią moterį Eleną, ir net buvo imigrantas. Žmogaus virtimu mechaniniu robotu, egzistuojančiu niekalu labai svarbi Vakar sudedamoji dalis. Beprasmybės tema viena svaresnių, todėl romanas persmelktas egzistencialistams būdingo nihilizmo, o svarbiausia A. Kristof veikėjo varomoji jėga yra meilė, kurios nėra, tad žmogus sąmoningai paklūsta mechaniniam savo būties režimui ir pats tampa kaip burzgiančios laikrodžio staklės – žodžiu, bejausmiu.

 

Tobijas kaip ir Garšva paguodos ieško rašyme, kurio procesas yra ir išpažintis, ir laiškas pačiai Linai, ir bandymai atleisti sau, todėl gal ir pateisinama veikėjo keista logika, kai jis sako: „Nes tapęs visiškai niekuo, gali tapti rašytoju. Beje, viskas tiesiog pakrypo taip, o ne kitaip (p. 81).“ Tai atgailaujančio veikėjo kaltės atpirkimas. Autorė stebuklingai išvengia bet kokių svarbesnių veikėjo refleksijų ar kaltės atpirkimo būdų apmąstymų. Pavyzdžiui, visiškai neatskleidžiama, ką veikėjas, kuris manėsi nužudęs savo biologinį tėvą, jaučia, kai sužino, jog iš tikrųjų jį buvo tik sužeidęs? Ar nusimeta kančios naštą? Palengvėja? Autorė susitelkia į pagrindinio veikėjo obsesiją dėl meilės seseriai. Protu jis suvokia, kad Lina jam pusiau kaip ir sesuo, tačiau paskęsta iliuzijose, jog viskas yra įmanoma, tad pradeda meluoti sau. Paradoksas, bet būtent iliuzijos kurį laiką pagrindiniam veikėjui ir suteikia paspirties atitrūkti muo beprasmiško pasaulio. Apskritai žmogus gyvena tol, kol turi kokių nors troškimų.

Agota Kristof

 

Kitą vertus, Tobijaus vaikystė paženklinta amžinu gėdijimu, nes jis vietinės čigoniškos kilmės prostitutės sūnus. „Aš sėdėdavau priešais namus, žaisdavau su šlynu, jį minkydavau, lipdydavau milžiniškus falus, krūtis, sėdmenis. Iš raudono molio dar lipdydavau motinos kūną, į jį suleisdavau savo vaikiškus pirštus duodamas skyles. Burną, nosį, akis, ausis, lytį, išangę, bambą. Mano motina pilna skylių, kaip mūsų namas, mano drabužiai, mano batai. Batų skyles užpildydavau purvu (p. 22).“ Tą motinos gėdą primesdavo visi, kas tik jį pažinojo, netgi Lina po daugel metų jam atvirauja, kad nebus niekad jo žmona, nes jos gimtasis kaimas žino, kas buvo jo motina ir kuo ji vertėsi, o tai Tobijų sugniuždo.

 

Nors romanas ir trumpas, mažas, tačiau autorė atsisakydama lyg ir savaime gvildenamų siužetinių linijų, sukuria prieštaringą veikėją, kuris ant nesamų pamatų t. y. neturėdamas tapatybės bando ją susikurti iš naujo. Tai gan tragiška, nes pakeitęs šalį ir turįs savo namus, jis ir lieka kaip imigrantas, paribio sociumo juodadarbis, kurio gyvenimą praskaidrina trumpi susitikimai vietiniame bistro, kuriame renkasi savita pabėgėlių iš jo šalies kompanija bei valkata Žanas. Tačiau net ir jiems jis meluoja. Karo pabėgėlių ir skurdo paženklintas žmogus, kuris dalį laiko praleido prieglaudoje, o vaikystėje su juo motina net nekalbėjo ir laikė kaip šunytį, nemoka susikurti gyvenimo, nes niekada tokio neturėjo. Iš kitos pusės neturint gyvenimo atramos, nelieka ir gyvenimo prasmės. Kodėl jis myli Liną? Tai jos gerumas iš praeities, ji pirmoji mokykloje, kuri, nors ir pabrėždama jo vargingą socialinę padėtį, Tobijų savitu gerumu prisijaukino. Tas mokyklinis patirtas gerumo jausmas davė veikėjui impulso daugiau nieko neprisileisti, tik Liną. Tai užslėpta veikėjo psichologija, algoritmiška veiksmų seka: pamatęs po tiek daug metų Liną, jis ją myli ir pratęsia idiliškus jausmus iš praeities, tačiau pajutęs, jog laimė jam sprūsta iš po kojų, elgiasi taip pat, kaip būdamas vaikas – jis peiliu duria į Linos vyrą ir iš esmės pakartoja žmogaus likimo programas.

 

Knyga išties depresyvi gerąja to žodžio prasme, joje galima aptikti ne tik imigranto panašumų su Antanu Škėma, bet ir Albero Kamiu romano Svetimas veikėjo Merso savitą būsenų variantą. Agota Kristof neabejotinai yra paveikta sukrečiančių karo ir pabėgėlių likimų, ji egzistencialistinė rašytoja, kuriai rūpi žmogaus pasirinkimai, eliminuojant standartinius krikščioniškuosius ar bet kokius religinius pasmerkimo ar išganymo aspektus, todėl jos veikėjai, įskaitant ir Tobijų Horvatą, iš esmės formuojami per socialinių paribių subkultūrą, kuriai galioja visai kiti moralės standartai, tad veikėjas gali pasirodyti lyg monstras, antžmogis, kuris vadovaujasi tokia tiesa, kuria jam pasiūlo gyvenimas. Apnuogintai, kiek nepatogiai ji analizuoja žmogaus negalėjimą dėl aplinkybių kurti savo tapatybės, tai būdinga tiek trilogijai Storas sąsiuvinis, tiek puikiam jos romanui Vakar.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros barai, A. Kristof "Vakar", Nemunas, V.Despentes "Vernonas Subutexas 3", Dr. Agnė Kajackaitė "Wo/Men"

 

Sveiki,

 

Maniau, kad jau per pastaruosius metus pavyko išguiti iš savo gyvenimo tą keistą įprotį pirkti kultūrinę spaudą. Dažniausiai net nebelieka laiko ne tik suskaityti įdomiausius straipsnius, bet dar net išvis neatsiverčiu, todėl leidiniai kaupiasi stirtomis, ir galvoju, gal vieną dieną parduoti... Bet vasara, atostogos, galvoju, gal tikrai pavyks rasti laiko „Kultūros barams“ ir „Nemunui“. O ką jau sakyti apie karštas „Baltų lankų“ knygas.

 

Jūsų Maištinga Siela