Rašytojų alėja. Agota Kristof: biografija, gyvenimas, literatūra, svarbiausios knygos ir bruožai

 Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu savo mėgstamą rubriką „Rašytojų alėja“ ir šįkart kviečiu susipažinti su vengrų kilmės prancūziškai rašiusia rašytoja, kuri kadaise padarė man didelį poveikį. Ką tik, po daugmaž 20 metų pertraukos, „Alma littera“ perleido jos bene garsiausią trilogijos knygą „Storas sąsiuvinis“, pagal kurį Klaipėdos dramos teatras prieš kelerius metus pastatė pagal pirmąją trilogijos dalį spektaklį. Visada knietėjo sužinoti daugiau apie autorę.

 

ANKSTYVASIS AGOTOS KRISTOF GYVENIMAS

 

Agota Kristof (Ágota Kristóf) gimė 1935 metų spalio 30 dieną mažame Csikvánd kaimelyje Vengrijoje, provincijos šeimoje, kurioje nuo pat mažumės sugėrė kaimiškos aplinkos ramybę ir pirmuosius gyvenimo įspūdžius. Jos tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, o motina – namų šeimininkė, todėl intelektualinė ir pedagoginė aplinka namuose turėjo didelę įtaką mergaitės asmenybės formavimuisi. Šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas žinioms, ugdymui bei knygoms, o tėvo profesija leido Agotai jau ankstyvoje vaikystėje susipažinti su literatūros pasauliu. Nors šeima gyveno santūriai, tėvų dėka namuose netrūko pokalbių apie istoriją, kultūrą ir mokslą, kas skatino lakią vaiko vaizduotę.

 

Vaikystės metais Agota išsiskyrė dideliu jautrumu, pastabumu ir meile pasakojimams bei knygoms, kurios tapo jos pirmuoju pabėgimu į saugesnį pasaulį. Ji labai mėgo skaityti, stebėti aplinką ir kurti savo istorijas mintyse, dar nesuvokdama, kad vėliau literatūra taps jos pagrindine išraiškos priemone. Tačiau šį ramų ir šviesų vaikystės periodą greitai sukrėtė Antrojo pasaulinio karo negandos ir geopolitiniai pokyčiai, palietę kiekvieną Vengrijos kampelį. Karo baisumai, nuolatinis nesaugumo jausmas ir permainos paliko gilius pėdsakus jautrioje mergaitės pasąmonėje, vėliau atgimusiuose jos tamsiuose ir lakoniškuose grožiniuose kūriniuose.

 

Paauglystės laikotarpis Agotai Kristof buvo pilnas sukrėtimų ir netikėtų išbandymų, kai keitėsi ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir visa šalies santvarka. Pasibaigus karui, Vengrijoje įsitvirtino griežtas komunistinis režimas, o šeima susidūrė su dideliais finansiniais ir socialiniais sunkumais. Būdama paauglė, ji buvo išsiųsta į internatinę mokyklą, kur patyrė didžiulį ilgesį namams, vienatvę ir atskirtį nuo artimųjų. Šis sunkus periodas užgrūdino jos charakterį, išmokė emocinio atsparumo, bet kartu suformavo tam tikrą vidinį uždarumą, kuris vėliau tapo jos rašymo stiliaus vizitine kortele.

 

Iki tampant pripažinta rašytoja, Agotos gyvenimas buvo kupinas sunkaus kasdienio darbo, emigracijos dramos ir sunkių pasirinkimų. 1956 metais, po Vengrijos revoliucijos numalšinimo sovietų kariuomenės, ji kartu su vyru ir mažu vaiku pėsčiomis perėjo Austrijos sieną, bėgdama nuo politinio persekiojimo ir nepriteklių. Pradžioje atsidūrusi pabėgėlių stovykloje Austrijoje, vėliau ji persikėlė gyventi į Šveicariją, prancūzakalbį Nešatelio miestą. Emigracijoje jos laukė skaudi realybė: nemokėdama prancūzų kalbos, ji įsidarbino fabrike, kur valandų valandas monotoniškai dirbo prie mechaninių įrenginių, išgyvendama gilią kultūrinę ir kalbinę izoliaciją.

 

Šis sunkus laikotarpis ir svetimos kalbos naštos jausmas turėjo milžinišką įtaką jos tolimesniam kūrybiniam keliui bei pasaulėjautai. Fabrike dirbantis žmogus be veido, izoliacija nuo gimtosios vengrų kalbos ir prarasta tėvynė tapo pagrindinėmis jos būsimos kūrybos temomis, atsispindėjusiomis jos garsiausiame romane „Storas sąsiuvinis“. Prancūzų kalba, kuri pradžioje kėlė kančią ir jautėsi kaip „žudikė kalba“, pamažu tapo jos literatūriniu įrankiu, lėmusiu unikalų, minimalistinį, asketišką ir visiškai šaltą jos stilių. Ji rašė tik prancūziškai, sąmoningai vengdama emocingų būdvardžių ir ilgažodžių, todėl jos tekstai įgavo nepaprastos, beveik medicininės galios.

 

Prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, jos gyvenimas buvo tylus ir nematomas kasdienybės kovos už būvį fonas, kuriame ji visgi rasdavo laiko rašymui slapta. Ji pradėjo nuo pjesių radijui ir teatrui prancūzų kalba, kurios pamažu atvėrė duris į platesnę literatūrinę bendruomenę. Jos didžiausios įtakos ir išgyvenimai – karas, tremtis, svetimybė, vienatvė ir tapatybės praradimas – susiliejo į vientisą egzistencinį patyrimą, kurį ji meistriškai perkėlė į popierių. Agota Kristof išliko viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos Europos autorių, kurios biografija ir kūryba yra neatsiejamai susijusios su skaudžia imigranto dalia bei žmogaus psichologine ištverme.

 

AGOTOS KRISTOF LITERATŪRINIS KELIAS, TOLIMESNIS ASMENINIS GYVENIMAS IR KŪRYBA

 

Taigi Agota Kristof į literatūros pasaulį įžengė neįprastu ir sunkiu keliu, o jos pasiekimai literatūroje remiasi radikaliu taupumu, tikslumu ir giliu psichologiniu skausmu, kurį ji pavertė pasaulinio lygio kūriniais. Nors ji gimė, kaip minėjau, Vengrijoje, jos didžioji literato karjera ir pripažinimas gimė Šveicarijoje, prancūzakalbiame Nešatelio kantone. Ilgą laiką prancūzų kalba jai buvo svetima, todėl rašymas šia kalba tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir savotišku išsivadavimu iš tylos, kurią patyrė praradusi gimtąją vengrų kalbą. Jos pasiekimai vertinami kaip viena unikaliausių XX amžiaus pabaigos Europos literatūros fenomenų, įrodžiusių, kad išgyventa trauma ir tremtis gali tapti universalaus meninio lygio tekstų pagrindu.

 

Didžiausias ir svarbiausias lūžis jos gyvenime ir kūryboje įvykio 1986 metais, kai ji išleido savo debiutinį nedidelį romaną „Storas sąsiuvinis“ (pranc. Le Grand Cahier), kuris akimirksniu patraukė literatūros kritikų dėmesį ir išgarsino ją tarptautiniu mastu. Ši knyga, parašyta trumpais sakiniais ir visiškai be jokių sentimentalių lyrinių nukrypimų, pasakoja apie dvynius brolius, kurie gyvena pas močiutę karo nuniokotame pasienio kaimelyje. Knygą pirmaisiais metais skaitė prancūzakalbiai skaitytojai, o jos unikalus, šaltas, beveik dokumentinis stilius iškart sukėlė didelį rezonansą kritikos pasaulyje. „Storas sąsiuvinis“ sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, buvo lyginamas su geriausiais egzistencinės literatūros kūriniais ir pelnė jai prestižines literatūrines premijas, įskaitant Europos leidybos prizus.

Agotos Kristof knygos mano namų bibliotekoje.

 

Šis romanas tapo pirma dalimi jos garsiosios trilogijos, kurią vėliau papildė antroji dalis „Įrodymas“ (La Preuve, 1988 m.) ir baigiamoji dalis „Trečiasis melas“ (Le Troisième Mensonge, 1991 m.). Trilogija sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, buvo išversta į daugiau nei kelias dešimtis pasaulio kalbų ir tapo klasika tapusiu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Už paskutinę trilogijos dalį „Trečiasis melas“ rašytoja 1991 metais buvo apdovanota viena prestižiniams Prancūzijos literatūros apdovanojimų – Prix Médicis premija. Kritika vertino šį ciklą kaip gilaus moralinio žlugimo, karo pasekmių, tapatybės krizės ir broliškos meilės dekonstrukcijos viršūnę, kurioje tiesa ir melas susipina neatskiriamai.

 

Kalbėdama apie savo kūrinius, pati Agota Kristof dažnai pabrėždavo, kad jos knygos nėra autobiografinės tiesiogine prasme, tačiau jose slypi visa jos emocinė patirtis, karo siaubai ir tremtinio dalia. Interviu ji yra sakiusi, kad rašo todėl, jog „reikia rašyti“, o ne siekdama sukelti gailestį ar pamokyti skaitytoją, išlaikydama visišką autoriaus distanciją nuo savo personažų. Apie „Storą sąsiuvinį“ ir visą trilogiją ji teigė, kad stengėsi rašyti taip, tarsi dokumentuotų faktus, kurių negalima paneigti, visiškai atsisakydama psichologinių paaiškinimų, palikdama skaitytojui pačiam nuspręsti, kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija. Jos požiūris į savo tekstus buvo labai griežtas, lakoniškas ir be jokio narcisizmo, ji niekada nesistengė įtikti masinio skaitymo skoniui.

 

Jos asmeninis gyvenimas Šveicarijoje klostėsi ramiai, nors ir paženklintas nuolatinio svetimumo jausmo bei vidinės vienatvės, kurią ji taip meistriškai perkėlė į kūrybą. Emigracijoje ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, tačiau jos santuokos ir buities kasdienybė reikalavo didelių pastangų suderinti darbą, motinystę ir literatūrinį pašaukimą. Šeimos gyvenimas Nešatelyje buvo gana uždaras, o pati rašytoja vengė didelių viešų renginių, triukšmingo literatai elito gyvenimo, pirmenybę teikdama tyliai namų aplinkai ir knygoms. Ši šeiminė ramybė ir kartu gilus emocinis atskirtumas nuo gimtinės sudarė unikalią terpę, kurioje gryninosi jos minimalistinis stilius.

 

Agota Kristof santykiai su atsinaujinusia, komunizmą nusimetusia Vengrija buvo sudėtingi, melancholiški ir pilni nostalgijos bei nutylėto skausmo. Nors po 1989 metų geležinės uždangos griuvimo ir Vengrijos demokratizacijos jos knygos sugrįžo į gimtinę ir sulaukė didžiulio pripažinimo bei triumfo, pati rašytoja retai grįždavo į Vengriją. Vengrijos kultūrinė bendruomenė ir kritikai jos pasiekimus vertino su didžiule pagarba, vadindama ją viena ryškiausių visų laikų vengrų kilmės rašytojų, pelniusių pasaulinę šlovę prancūzų kalba. Vengrijoje jos kūriniai tapo privaloma kultūrine vertybe, o jos gyvenimo kelias – simboliu to, kaip vengrų literatūros dvasia gali prabilti universalia kalba.

 

Per savo gyvenimą Agota Kristof išleido ir kitų žymių kūrinių, tokių kaip novelių rinkinys „Paskutinioji paskola“ (Le Cœur repoussé) bei romanai „Vakar“ (Hier), kurį, beje, turime lietuviškai, ir „Aklasis raštas“ (L'Analphabète), kuriuose dar giliau nagrinėjo atminties, rašymo ir prarastos tėvynės temas. Jos indėlis į Europos literatūrą buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją bei Gottfriedo Kellerio premiją Šveicarijoje.

Rašytoja mirė 2011 metais savo namuose Nešatelyje, palikusi trumpą, bet itin galingą palikimą, kuris iki šiol laikomas vienu skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių XX amžiaus literatūros paminklų apie žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis): biografija, gyvenimas, spiritizmas, Šerlokas Holmsas ir svarbiausios knygos

 

Sveiki, skaitytojai!

Noriu pakeisti rubrikos „Asmenybė(s)“ į „Rašytojų alėja“, kadangi šioje rubrikoje dalijuosi įtakingiausiais pasaulio rašytojais. Vasarą, keliaudamas po Škotiją, netikėtai sužinojau labai įdomių dalykų apie škotų rašytoją Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis), kurio knygas daugelis, jeigu ir neskaitė, bet tikrai girdėjo ar bent to net nežinodami matė kokią nors ekranizaciją. Šis įrašas pratęsia garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo apžvalgas, apžvelgia svarbiausius kūrinius ir įdomybes. Tekste naudosiu anglišką autoriaus vardažodžio variantą, kuris dabar labiau paplitęs, nei sulietuvintas variantas.

ANSKTYVASIS ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Arthur Conan Doyle gimė 1859 metų gegužės 22 dieną Edinburge, Škotijoje, itin meniškų šaknų, tačiau labai tragiškoje šeimoje. Nors tėvo linija turėjo kilmingą reputaciją ir reikšmingą įtaką kultūriniam gyvenimui, paties Arthuro vaikystė bėgo nuolatinio skurdo ir chaoso šešėlyje. Jo tėvas, Charles Altamont Doyle, buvo talentingas iliustruotojas ir dailininkas, tačiau kartu – sunkus alkoholikas, kentėjęs nuo depresijos bei epilepsijos priepuolių, kas galiausiai jį nuvedė į psichiatrijos ligoninę. Tuo pat metu Arthuro motina Mary Foley tapo tikrąja šeimos ašimi, kurios aistra riteriškiems romanams, heraldikai ir turtingas istorijų pasakojimo talentas pasėjo pirmąsias būsimojo rašytojo vaizduotės sėklas. Škotija su savo niūria, mistine dvasia ir ryškiu kontrastu tarp skurdo bei intelekto suformavo jo pradinį pasaulėvaizdį.

Jaunojo Arthuro auklėjimas buvo griežtas ir persmelktas religinės disciplinos, kuomet turtingesni dėdės pasisiūlė finansuoti jo mokslus jėzuitų internatinėse mokyklose – iš pradžių Hodder Place, vėliau Stonyhurst koledže Anglijoje. Griežta, dogmatiška aplinka ir fizinės bausmės jaunajam Doyle'iui sukėlė stiprų atmetimo jausmą katalikybei ir religiniam fanatizmui. Tačiau būtent šiose atšiauriose mokyklų sienose išryškėjo jo neeilinis talentas: berniukas tapo meistrišku pasakotoju, gebančiu aplink save suburti bendramokslių minią ir valandų valandas išlaikyti jų dėmesį paties išgalvotomis istorijomis. Tuo metu jis godžiai skaitė Walterio Scotto istorinius romanus, Thomaso Mayne Reido nuotykių knygas bei Edgaro Allano Poe detektyvus, kurie vėliau paliko gilų pėdsaką jo paties kūrybiniame braiže.

Paauglystėje suformuotas charakteris pasižymėjo itin ryškiu fiziniu tvirtumu, riterišku garbės kodeksu ir neblėstančiu smalsumu. Doyle'is buvo aukštas, stambaus sudėjimo ir nepaprastai sportiškas jaunuolis, aistringai žaidęs kriketą, regbį, užsiėmęs boksu bei plaukimu. Nors šeima gyveno ties skurdo riba ir nuolatos priklausė nuo giminaičių paramos, Arthuras išlaikė optimizmą bei stiprų atsakomybės jausmą. Metams bėgant, jo pasaulėžiūra iš giliai religingos transformavosi į racionalų gnosticizmą. Po koledžo baigimo vienus metus praleidęs Austrijoje, Feldkircho mokykloje, jis ne tik patobulino vokiečių kalbos žinias, bet ir dar labiau išplėtė savo akiratį, palaipsniui atsiribodamas nuo tradicinių dogmų ir krypdamas link mokslinio empirizmo.

Galiausiai 1876 metais Doyle'is įstojo į Edinburgo universitetą studijuoti medicinos, kas tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo lūžių. Čia jis sutiko profesorių Josephą Bellą – žmogų, pasižymėjusį fenomenaliu gebėjimu iš menkiausių išorinių detalių ir dedukcijos nustatyti paciento ligą, profesiją bei gyvenimo būdą. Būtent šis dėstytojas vėliau tapo tiesioginiu Šerloko Holmso prototipu. Studijų metais Doyle'is paeiliui dirbo vaistininko padėjėju ir gydytojo asistentu, kad galėtų išlaikyti save bei padėti motinai. Tuo metu jo turtinė padėtis išliko itin kukli, todėl kiekvienas uždirbtas centas buvo gyvybiškai svarbus, o medicina atrodė kaip vienintelis saugus kelias į finansinį stabilumą.

Būdamas dvidešimties metų, 1880-aisiais, Doyle'is pasinaudojo netikėta galimybe ir šešiems mėnesiams išplaukė į Arktį kaip banginių medžioklės laivo „Hope“ chirurgas. Ši kelionė tapo viena didžiausių jo jaunystės obsesijų ir gyvybingiausių patirčių. Jis ne tik atliko gydytojo pareigas, bet ir pats aktyviai dalyvavo pavojingose medžioklėse, kovoje su ledo lytimis ir net kelis kartus įkrito į ledinį vandenyną. Arkties laukinė gamta, atšiaurios sąlygos ir nuolatinis pavojus gyvybei sužadino jo troškimą pažinti ribines žmogaus galimybių ribas. Sugrįžęs jis prisipažino, kad į Arktį išplaukė berniukas, o sugrįžo subrendęs vyras, pasiruošęs bet kokiems gyvenimo iššūkiams.

Po studijų baigimo 1881 metais ir vėlesnio trumpo išplaukimo į Vakarų Afrikos pakrantes laivu „Mayumba“, kur jį beveik pakirto sunki maliarijos forma ir užpuolė rykliai, Doyle'is nusprendė susitelkti į medicinos praktiką. Jis persikėlė į Portsmutą ir Sautsi rajone atidarė privačią kliniką. Pradžia buvo itin sunki: kabinetas stovėjo tuščias, pacientų beveik nebuvo, o baldais ir įranga tekdavo rūpintis skolon. Laukdamas klientų tuščiame priimamajame, Doyle'is turėjo daug laisvo laiko, kurį skirdavo savo senam pomėgiui – rašymui. Jo keistenybės ir platus interesų spektras tuo metu apėmė ne tik mediciną ir sportą, bet ir ankstyvąjį susidomėjimą parapsichologija bei spiritizmu, kuris vėliau tapo tikra jo gyvenimo aistra.

Būtent šioje finansinio neapibrėžtumo, medicininės praktikos paieškų ir intelektualinio ieškojimo etape gimė pirmieji literatūriniai bandymai, palaipsniui vedę link jo pirmojo garsaus kūrinio „Kraujo spalvos etiudas“ išleidimo 1887 metais. Iki kol tapo pripažintu rašytoju, Doyle'is jau buvo patyręs atšiaurų skurdą, pavojingas jūrines ekspedicijas, gavęs aukščiausio lygio medicininį išsilavinimą ir suformavęs unikalų charakterį, kuriame derinosi mokslo logika, sportinė aistra ir nepažabotas potraukis paslaptims.

BRANDUSIS IR VĖLYVASIS RAŠYTOJO ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Po to, kai 1887 metais dienos šviesą išvydo „Kraujo spalvos etiudas“ ir pasauliui buvo pristatytas Šerlokas Holmsas, Arthuro Conano Doyle’io gyvenimas įgavo pagreitį, kurio jis pats visiškai nesitikėjo. Iš pradžių knyga neatnešė nei didelių turtų, nei momentinės šlovės, todėl autorius toliau tęsė medicinos praktiką Sautsi rajone ir bandė siekti akies ligų specialisto karjeros Londone. Tačiau tuščias laukiamasis ir itin menkas pacientų srautas tapo tikra palaima literatūrai: neturėdamas ką veikti, jis visą savo energiją nukreipė į rašymą. Kai žurnalas „The Strand Magazine“ pradėjo spausdinti trumpus pasakojimus apie Holmso ir Vatsono nuotykius, visuomenę apėmė tikra manija. Nepaisant to, patį rašytoją šis triuškinantis pasisekimas bjauriai slėgė – jis laikė detektyvus nerimtu „antrarūšiu“ žanru, trukdančiu jam kurti rimtus istorinius romanus, kuriuos laikė tikruoju savo šedevru, todėl 1893 m. žurnale net drąsiai „nužudė“ Holmsą ties Reichenbacho kriokliu, sukeldamas beprecedentį skaitytojų įniršį ir protestų bangą.

Asmeninis rašytojo gyvenimas susiklostė itin dramatiškai, persipynęs su giliomis moralinėmis dilemomis, riterišku garbės kodeksu ir tyra meile. 1885 metais jis vedė Mary Louise Hawkins (meiliai vadintą Touie), su kuria susilaukė dviejų vaikų – Mary ir Arthuro Alleyne'o. Tačiau 1893 metais žmonai buvo diagnozuota džiova, ir Doyle'is trylika metų pasiaukojančiai slaugė sergančią sutuoktinę, vežiodamas ją po Šveicarijos sanatorijas ir užtikrindamas geriausią priežiūrą. Tuo pačiu metu, 1897 metais, jo gyvenime atsirado kita moteris – daug jaunesnė, talentinga dainininkė Jean Leckie. Rašytojas ją beprotiškai įsimylėjo, tačiau būdamas griežtų Viktorijos epochos vertybių ir kilnios moralės žmogus, išlaikė visiškai platoniškus santykius ir nuslėpė šį ryšį nuo sergančios žmonos iki pat jos mirties 1896 metais. Su Jean jis susituokė 1907-aisiais ir su ja susilaukė dar trijų vaikų – Denis, Adriano ir Jean, sukurdamas itin darnią, meilės ir abipusio palaikymo sklidiną šeimą.

Brandžiame amžiuje Doyle’io gyvenime atsirado obsesija, kuri galutinai užgožė jo literatūrinę šlovę – gilus ir besąlygiškas atsidavimas spiritizmui. Jo potraukis mistikai nebuvo atsitiktinis; šaknys glūdėjo pačiame Edinburge, kurio niūri, rūke skendinti atmosfera, senoviniai skersgatviai ir dvilypė miesto prigimtis – racionalaus švietimo ir tamsių liaudies legendų derinys – jam nuo vaikystės paliko gilų įspaudą. Nors Holmsas simbolizavo tyriausią mokslo logiką, pats jo kūrėjas siekė įrodyti, kad anapusinis pasaulis egzistuoja ir su juo galima užmegzti realų kontaktą. Spiritizmu jis pradėjo domėtis dar 1880-aisiais per Psichinių tyrimų draugiją, tačiau lemiamu smūgiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs jo sūnaus Kingsley (iš pirmosios santuokos), brolio Inneso ir kitų artimųjų gyvybes. Apimtas nevilties, Doyle’is ieškojo būdo pasiekti išėjusiuosius ir pavertė spiritizmą savo naująja religija.

Savo atsidavimą anapusiniam pasauliui rašytojas demonstravo stulbinančiu užsispyrimu: jis organizavo seansus, lankė mediumus, išleido daugybę knygų apie dvasių pasaulį ir išeikvojo milžiniškas savo santaupų sumas pro-spiritistinei propagandai visame pasaulyje. Pati jo antroji žmona Jean tapo žinoma kaip „automatinio rašymo“ mediumė, per kurią, Doyle’io įsitikinimu, dvasios siųsdavo žinutes iš kito pasaulio. Vertindamas savo patirtį, rašytojas yra tvirtai pareiškęs: „Spiritizmas man nėra tik tikėjimas – tai yra žinojimas. Aš gavau tokių tiesioginių įrodymų, kad abejoti tiesiog nebeįmanoma“. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad dvasios gali materializuotis, o seansų metu matyti reiškiniai yra fiziniai faktai. Šis patiklumas pasiekė kulminaciją, kai jis aistringai gynė vadinamąsias „Kotlinglio fėjų“ nuotraukas, teigdamas, kad mažos mergaitės tikrai nufotografavo tikras fėjas, nors vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tiesiog iškirpti popieriniai piešinėliai.

Viena iš garsiųjų nuotraukų su fėjomis, kuria tikėjo rašytojas.

Spiritizmo obsesija Doyle’į suvedė ir vėliau išskyrė su kitomis to meto legendomis, o ryškiausias to pavyzdys – jo audringa draugystė su garsiuoju iliuzionistu Harry Houdini. Houdini, būdamas griežtas skepticizmo šalininkas, sistemingai atskleidė netikrus mediumus ir apgavikus, o Doyle’is šventai tikėjo, kad pats Houdini turi tikrų magiškų galių, bet jas neigia. Jų draugystė žlugo po vieno seanso, kurio metu Doyle’io žmona Jean tariamai užrašė žinutę iš Houdini mirusios motinos anglų kalba – kalba, kurios ši moteris gyvenime visiškai nemokėjo. Nepaisant to, Doyle’is iki gyvenimo pabaigos išliko nepalaužiamas savo įsitikinimuose, o jo brandusis charakteris derino nepajudinamą užsispyrimą su neįtikėtinu naivumu, kurį daugelis amžininkų laikė tiesiog genijaus beprotyste.

Greta spiritizmo, rašytojas pasižymėjo itin aktyviu pilietiniu charakteriu ir buvo tikras riteriškumo įsikūnijimas realioje kasdienybėje. Jis dukart savo lėšomis išvyko į karus – kaip daktaras Pirmojo būrų karo metu ir vėliau kaip karo korespondentas, parašęs išsamias istorines analizes, už kurias 1902 metais jam buvo suteiktas riterio titulas (seras). Tačiau labiausiai jį įkvėpė kova už teisybę: Doyle’is asmeniškai atliko detektyvinius tyrimus ir išgelbėjo du nekaltai nuteistus vyrus – George’ą Edalji ir Oscarą Slaterį. Naudodamasis paties išgalvotais Holmso metodais, jis įrodė policijos klastotes bei rasinius išankstinius nusistatymus, taip užsitarnaudamas tikro visuomenės gynėjo reputaciją ir inicijuodamas JK Apeliacinio teismo įsteigimą.

Intelektualiniu atžvilgiu Doyle’is buvo itin įvairiapusė asmenybė, nuolat ieškanti naujų iššūkių ir susižavėjimo objektų. Jis aistringai žavėjosi sportu – ne tik žaidė kriketą aukščiausiu lygiu su rašytoju J. M. Barrie (knygos apie Piterį Peną autoriumi), bet ir tapo vienu iš pirmųjų, išpopuliarinusių slidinėjimą Šveicarijoje kaip pramoginį sportą. Be to, jį itin traukė mokslo naujovės, automobiliai, fotografija ir archeologija. Būtent iškastos dinozaurų pėdos bei mokslinės prielaidos jį įkvėpė parašyti garsųjį mokslinės fantastikos romaną „Prarastas pasaulis“ (1912 m.), kuriame sukūrė kitą ryškų savo personažą – ekscentriškąjį profesorių Čelendžerį, tapusį visiškai priešinga, bet ne mažiau įspūdinga Holmso alternatyva.

Kaip sutuoktinis, tėvas ir šeimos galva, seras Arthuras buvo nepaprastai šiltas, dosnus ir švelnus žmogus, dievinęs savo vaikus ir namų jaukumą. Jis skatino vaikų kūrybiškumą, rengdavo jiems įspūdingas šventes, skaitydavo pasakas ir leisdavo nevaržomai tyrinėti pasaulį. Nepaisant savo konservatyvių Viktorijos laikų šaknų, jis palaikė teisinę skyrybų reformą, kad palengvintų moterų padėtį smurtinėse santuokose, nors tuo pat metu paradoksaliai priešinosi moterų teisei balsuoti (sufražistėms), nes tikėjo, kad moters prievolė ir kilniausia paskirtis – būti namų židinio sarge. Šis vidinis prieštaravimas atspindėjo visą jo filosofiją: derinį tarp gilaus humanizmo ir nostalgijos praėjusiems riteriškumo laikams.

Savo pasaulėžiūroje Doyle’is rėmėsi idėja, kad žmogaus dvasia yra nemirtinga, o pats gyvenimas tėra trumpas pasiruošimo etapas atlikti kilnius darbus. Jis dažnai kartodavo savo pagrindinį moralinį šūkį: „Aš visada maniau, kad žmogaus matas yra tai, ką jis duoda pasauliui, o ne tai, ką iš jo paima“. Jis atsisakė didžiulių honorarų, jei jautė, kad darbas prieštarauja jo įsitikinimams, ir nuolat rėmė įvairias chartijų organizacijas. Įdomus ir netikėtas faktas tas, kad nepaisant Holmso sukurto populiarumo, Doyle'is jautėsi visiškai abejingas savo paties detektyviniam genijui ir atvirai prisipažindavo, jog tikrasis jo gyvenimo tikslas – apvalyti visuomenės sielą nuo materializmo gniaužtų.

Senatvėje rašytojas atrodė kaip tikras senosios epochos patriarchas – stambus, su vešliais baltais ūsais, spinduliuojantis ramybe, bet niekada neprarandantis energijos. Net ir kankinamas sunkios širdies ligos, jis iki paskutiniųjų dienų keliavo po Australiją, Ameriką bei Europą skaitydamas paskaitas apie spiritizmą. Paskutiniaisiais metais jis daug laiko praleido savo gražioje sodyboje Sasekse, apsuptas šeimos, sodindamas gėles ir rašydamas atsiminimus. Jo dvasinė ramybė buvo tokia stipri, kad pačią mirtį jis priėmė ne kaip pabaigą, o kaip ilgai lauktą kelionę į kitą, šviesesnę dimensiją, kurioje tikėjosi pasitikti visus savo išėjusius artimuosius.

1930 metų liepos 7 dieną, būdamas 71-erių, Arthuras Conan Doyle’is patyrė širdies priepuolį savo namų sode. Jo paskutiniai žodžiai, ištarti šalia buvusiai žmonai Jean, buvo trumpa, bet nepaprastai švelni frazė: „Tu buvai nuostabi“. Ant jo antkapio Windlesham kapinėse (vėliau perlaidotas Minsteade) šeima iškalė žodžius, kurie geriausiai apibūdina visą jo sudėtingą, mistišką ir garbingą gyvenimą: „Plienas tikras, ašmenys aštrūs / Arthuras Conan Doyle – Riteris, Patriotas, Gydytojas ir Rašytojas“. Jis paliko pasaulį ne tik kaip nemirtingojo Šerloko Holmso tėvas, bet ir kaip žmogus, kuris išdrįso visą gyvenimą ieškoti tiesos tarp mokslo šviesos ir anapusinės tamsos.

SVARBIAUSI DOYLE‘IO KŪRINIAI IR EKRANIZACIJOS

Arthuras Conano Doyle’is į pasaulinės literatūros istoriją įėjo kaip nepaprastai produktyvus ir universalus rašytojas, kurio kūrybinis palikimas toli gražu neapsiriboja vien garsiuoju detektyvu. Nors skaitytojai jį geriausiai žino dėl Šerloko Holmso, autorius išleido dešimtis romanų, apsakymų rinkinių, istorinių veikalų, pjesių ir poezijos knygų. Jo kūrybinis kelias nusidriekė per kelis dešimtmečius, o parašyti kūriniai iki šiol stebina savo žanrine įvairove – nuo griežtos logikos detektyvų iki mokslinės fantastikos, medicininių apsakymų bei gilių istorinių dramų.

Neabejotinai žymiausias ir svarbiausias jo kūrinijos etapas prasidėjo 1887 metais, kuomet metiniame žurnale „Beeton’s Christmas Annual“ buvo išspausdintas pirmasis romanas apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną – „Kraujo spalvos etiudas“. Šiame kūrinyje autorius pristatė unikalų dedukcinį metodą ir supažindino skaitytojus su genialiuoju sekliai. Vėliau sekė romanas „Keturių ženklas“ (1890 m.), o tikra pasaulinė manija prasidėjo 1891–1892 metais žurnale „The Strand Magazine“ pasirodžius trumpų apsakymų ciklui, vėliau išleistam rinkiniu „Šerloko Holmso nuotykiai“. Iš viso apie šį seklį Doyle’is parašė keturis romanus ir 56 trumpus apsakymus, tarp kurių ryškiausiai spindi 1902 metais išleistas kultinis mistinis detektyvas „Baskervilių šuo“.

Pats rašytojas savo viršūne ir tikrąja literatūrine aistra laikė ne detektyvus, o didingos apimties istorinius romanus, kuriems skirdavo itin daug laiko bei istorinių šaltinių analizei. 1889 metais jis išleido romaną „Mika Klarkas“, vaizduojantį XVII amžiaus Anglijos sukilimą, o 1891 metais dienos šviesą išvydo „Baltoji kompanija“ – pasakojimas apie Šimtametį karą ir riterišką garbės kodeksą, kurį pats Doyle’is laikė savo geriausiu kūriniu. Šią istorinę liniją vėliau papildė romanas „Seras Nigelis“ (1906 m.) bei skaitytojų pamėgtas lengvo humoro kupinas apsakymų ciklas apie napoleoniškųjų karų herojų „Husearas Žeraras“, leistas nuo 1894 iki 1903 metų.

Seras A. C. Doyle pozuoja savo namų svetainėje.

Kitą itin reikšmingą autoriaus kūrybos tarpsnį sudaro mokslinė fantastika ir nuotykių literatūra, kurios ryškiausiu akcentu tapo 1912 metais išleistas romanas jau minėtasis „Prarastas pasaulis“. Čia rašytojas sukūrė visiškai naują, ekscentrišką ir impulsyvų veikėją – profesorių Džordžą Čelendžerį, kuris išvyksta į ekspediciją po Pietų Amerikos džiungles ir atranda izoliuotą plynaukštę, kurioje vis dar gyvena dinozaurai ir priešistoriniai žmonės. Šis kūrinys padarė milžinišką įtaką visam fantastikos žanrui, o vėliau Doyle’is apie Čelendžerį parašė dar keletą kūrinių, tarp kurių – 1913 metais išleistą romaną „Nuodinga juosta“.

Vėlyvuoju savo gyvenimo etapu, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, rašytojas beveik visą savo plunksną nukreipė į spiritizmą, okultizmą ir anapusinio pasaulio tyrimus. Jis išleido didelės apimties dokumentinius ir filosofinius veikalus, tokius kaip „Naujas apreiškimas“ (1918 m.), „Gyvybingoji žinutė“ (1919 m.) bei monumentalų dviejų tomų darbą „Spiritizmo istorija“ (1926 m.). Šiuose kūriniuose autorius aistringai gynė savo įsitikinimus apie sielos nemirtingumą, bandydamas moksliškai pagrįsti bendravimą su dvasia ir pristatydamas asmeninius bei kitų tyrimų rezultatus.

Doyle’io kūryba tapo vienu didžiausių įkvėpimo šaltinių kino ir televizijos industrijai, auginančiu ekranizacijas jau daugiau nei šimtmetį. Šerlokas Holmsas yra patekęs į Gineso rekordų knygą kaip dažniausiai kine ir televizijoje pavaizduotas žmogaus kilmės literatūrinis herojus. Pirmieji nebylūs filmai pasirodė dar XX amžiaus pradžioje, o klasikiniu Holmso įvaizdžiu 1930–1940 metais tapo aktoriaus Basilio Rathbone’o atliktas vaidmuo, suformavęs ikoninį seklio įvaizdį su pypke ir elnių medžiotojo kepure.

Modernesniais laikais Doyle’io kūriniai patyrė galingą atgimimą ir iš naujo užkariavo pasaulinę auditoriją. Ypač didelio pasisekimo sulaukė režisieriaus Guy Ritchie vaidybiniai filmai „Šerlokas Holmsas“ (2009 m.) ir „Šerlokas Holmsas: Šešėlių žaidimas“ (2011 m.), kur seklio vaidmenį atliko Robertas Downey Jr., pavertęs personažą veiksmo herojumi. Ne mažiau kultiniu tapo ir BBC televizijos serialas „Šerlokas“ (2010–2017 m.), kuriame Benedictas Cumberbatchas ir Martinas Freemanas perkelia Holmso ir Vatsono istorijas apie XXI amžiaus Londoną, išlaikydami originalią kūrinių dvasią bei loginį aštrumą.

Be detektyvų, ne kartą buvo ekranizuoti ir kiti autoriaus darbai, ypač romanas „Prarastas pasaulis“, kuris sulaukė net kelių kine ir televizijoje rodytų adaptacijų – nuo klasikinio 1925 metų nebyliojo kino šedevro su novatoriška stop-motion animacija iki populiaraus 1999–2002 metų televizijos serialo, kurį, beje, teko vaikystėje su nepaprastu smalsumu žiūrėti per lietuvišką televiziją. Doyle’io literatūrinis palikimas iki šiol išlieka gyvas, nes jo sukurti personažai, mistika ir mokslo darna bei neprilygstamas pasakotojo talentas toliau įkvepia naujas režisierių, rašytojų ir skaitytojų kartas visame pasaulyje.

Man asmeniškai Doyle – įspūdinga asmenybė. Tikiuosi, kad buvo labai įdomu ir Jums.

Maištinga Siela