"Kultūros barai" miršta: kaip valstybės politika ir kultūros ministras Simonas Kairys žudė, išgerdami kraują?

 

Sveiki,

 

Gyvename tikrame distopiniame Orwellio perteiktame pasaulyje. Valstybėje, kurioje dieną naktį dirbtinai skalambijama karo grėsmė ir gyventojai gąsdinami didesniais mokesčiais krašto gynybai, o politikai tiesioginiame eteryje ciniškai užsimena apie gyventojų santaupų panaudojimą tankų pirkimams, norisi prasikrapštyti akis.

 

Ko verti tie tankai ir krašto gynyba, kvaili ginkluotės paradai ir jaunųjų šauktinių smegenų romijimas, jeigu šalyje akivaizdžiai dusinami ir net naikinama laisvesnio žodžio prieiga (uždedamos vatniko ir putinistų etiketės ir spiriama į šikną, nes galioja tik viena nedaloma tiesa)? Ko verti tie tankai ir ką jie gins, jeigu jau dabar tyliai kultūrininkams pridedamos prie veidų pagalvės dusinti ir perpjaunamos venos, kad nukraujuotų. Ar gins tą mitinę Daukšos lietuvių kalbos kaip tapatybės svarbą? Ar gins išskirtinę lietuvių tautos kultūrą? Kol įsivaizduojami demonai iš Rytų atvyks pasišaudyti, iš mūsų bus likusi tik avių protiškai kastruotų banda, kuri aiškiai vykdys vienos politikos įsakymus, nes toje „laisvoje“ kultūroje taip nieko ir neišmoko, ypač kritinio mąstymo, nes visi, net akademiniai kultūros forumai, tokie kaip „Kultūros barai“, yra tyčia naikinami, nes dažnai oponuoja šalies politikai ir leidžia kritiškai pasižiūrėti į šiaip viešoje erdvėje nekvestionuojamus klausimus. Tiesa, kvestionuojamus, tik su didele rizika tapti vatniku arba putinistu.

 

Šalyje, kurioje nereikia kultūros, manau, nereikia ir krašto gynybos. Nėra ką ginti. Valstybė, kuri rūpinasi kareivių batais ir kaip iščiulpti kuo daugiau pinigų saviems karo žaidimo prioritetams, o kultūra paverčiama Pelene, kurią išvaro iš namų uždarbiauti į prostitučių skersgatvį, verta ko?

 

Apie „Kultūros barų“ gangrenavimą ar besiartinantį galą jau skaičiau anksčiau. Maniau, kaip nors susikrapštys, bet... Kultūros ministras Simonas Kairys, atstovaujantis Pelenių ministerijai (o kas nežino, kad kultūra paskutinioji, kuri valgykloje stoja į eilę paėsti grikių nugrandytų iš dugno?), nuo to paleisto SOS gangrenavimo signalo nepadarė NIEKO. Mūsų ministras NEPADARĖ NIEKO, kad tos kultūros bent IŠLIKTŲ TIEK, KIEK BUVO! Ko čia tikėtis apie naujų leidinių atsiradimą? Nebejuokaukime. Kam tada toji ministerija ir Simono Kairio krėslas? Savų pilvui ir skrandžiui. Šiuo atveju Simonas Kairys yra tiesiog Drakula, kraujo čiulpikas ir rijikas. Sakau tai kaip faktą, epitetai neturėtų nieko skaudinti ar žeminti, nes tai mato visuomenininkai, tą mato „Kultūros barų“ skaitytojai, leidinio kūrėjai. Simonai Kairy, kas kitas? „Literatūra ir menas“? „Šiaurės Atėnai“? „Nemunas“? Ak, dar keletas milijonų kokiam išbezdėtam projektui, naujam fondų pertvarkymui, kuris sėkmingai iš tų pačių pinigų, kurie galėjo būti skirti kultūriniams leidiniams, įsirengs naujas erdves ir pasistatys fotelius. Ten leidinių po staliuku lankytojams kaip "Kultūros barai", patikėkite, nerasite. Koktu. Šlykštu. Dviveidiška.

 

Ir paskutinis.

 

Ko vertos ištisos mokyklos ir ugdymo programos, kurias eidami pedagogai kasdien jaunimui kalba apie kultūrą, literatūrą, bando įdiegti tautinį pasididžiavimą, dalytis, mokytis kritiškai mąstyti, jeigu prieš akis vyksta kultūrinio kanibalizmo apraiškos ir toji kultūra pervažiuojama be skrupulų tuo pačiu gerai nugręžtų mokesčių mokėtojų naujuoju tanku iš Vokietijos. Argi neveidmainiška prieš jaunąją kartą, kuri mokoma imituoti vertybes, tas pačias, kurias sistemingai valdantieji su neslepiama retsykiais piktdžiuga spiria į sąvartyną, ką? Nėra ką ginti. Nebent tą gražų melą, bet juk mokiniams akių nuo Simono Kairio, Kultūros ministerijos ir apskritai nuo Lietuvos valdančiųjų požiūrio į kultūros leidybą ir jos sistemingo žlugdymo neužriši.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl kūltūros ministras Simonas Kairys ir SRTR direktius Gintaras Songaila nori sunaikinti žurnalą "Kultūros barai"?

 

Sveiki,

Prieš jus galimai paskutinis „Kultūros barai“ žurnalo numeris. Sakau „galimai“ ne visai ironiškai, nors žurnalą nusipirkau vos tik pasirodė, tačiau skaityti pradėjau tik vakarą, nes šis puikus leidinys jau toks, kad nesensta, o jame publikuojami straipsniai nėra tik orų prognozė, kuri nebeaktuali jau kitą dieną. Visgi Laimos Kanopkienės pirmasis straipsnis „Ištrynimas“ labai liūdnas, nes primena nesiliaujamą kultūros įvairovės genocidą.

Leidinį pradėjau skaityti vos pernai, iki tol užtekdavo kitų leidinių, o štai dabar jau pirmu numeriu dairausi „Kultūros barų“. Straipsnio autorė savo straipsnyje viešai išsakė apie siaubingą „Kultūros barų“ finansavimo mažinimą. Įtariamas sąmoningas susidorojimas. Štai kultūros ministras Simonas Kairys tik atsakė, jog leidiniui turėjo ateiti pinigai iš 18 proc. padidinto finansavimo srauto, tačiau, kaip žinia, brangstant popieriui ir sąnaudom, neatėjo. SRTR fondo direktorius Gintaras Songaila, kaip žinia, net neatsakė į tuos klausimus: kas, kaip ir svarbiausia – kodėl?

Toli žiūrėti nereikia, užtenka paskaityti Almanto Samalavičiaus kitą straipsnį „Apie dumble pražystantį lotosą“ ir tampa aišku, jog jis iš esmės stebėdamas visuomenės procesus (pandemijos, ekonomikos valdymo ir nacionalinių švenčių minėjimo neramumus) išskleidžia įvairių tonų spektrą, kuris priešingai nei dažnas „intelektualus“ pasisakymas, nestoja mūru už valdančiuosius, bet aiškiai išdėsto galios svertą turinčių politikų poziciją suagresyvėjusių ir šiek tiek supilietėjusių visuomenės narių atžvilgiu. Tai ne pirmas ir ne paskutinis straipsnis, kuris organiškai apeliuoja į šiokią tokią kritiką, atsisakant budulių, maršistų, dvi Lietuvos socialiniuose tinkluose esančios žeminančios terminologijos, kuri paprastai atstumia „tuos“ nuo auksinių „tokių“. Straipsnis, tarp kitko, labai įdomus, leidžia pajusti subtilumus ir pustonius, o ne vien teisuolišką galingųjų ir nepaklusniųjų rokiruotę ant šventos Lietuvos žemės.

Visgi tokie straipsniai ir žurnalo turinys tikriausiai valdantiesiems kaip durklas po kaklu. Reikia būti pusakliu, jog nesuvoktum, kad ministras Simonas Kairys ir fondo direktorius Gintaras Songaila yra valdančiųjų įtakos zonoje. Valdantiesiems reikia tik dviejų spalvų, geriausia balta ir tik tai jų spalva, o mąstymą veikiantys kultūros leidiniai... juos reikia uždusinti. Kitaip koks paaiškinimas, kad priimtas toks sprendimas? Populiarioji spauda jau seniai nusibaigusi ir išpirkta, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ šiaip kažkokia bulvarinė anekdotinė spauda, nors su ja jau susidorota, dabar atėjo cenzūros tankai prie kultūrinių rimtų leidinių, kurių skaitytojai gal ir nėra dauguma, bet įspūdis toks, kad ir tuos, kurie bando karksėti, bandoma užplombuoti. Sakysite ne taip, Simonai ir Gintarai?

Akylesni turėtų pastebėti, kaip vyrauja spaudos monopolija, pandemija ir karas Ukrainoje išryškino tai, kas buvo atvira. Mes savo žinių ir matymo perspektyvos negalime turėti, nes ji bus laikoma arba budulio, arba „Respublikos“ Tomkaus nesąmonėmis, arba prorusiška demagogija. Pasiūlymas labai paprastas: gal apsimeskime, kad viskas yra gerai ir nieko nevyksta, gyvenkime orvelišką socialinį gyvenimą, bus paprasčiau, o ką mąstyti ir ką žinoti apie pasaulį leiskime tik vienai atsakingai žinias ir tikrovę formuojančiai kampanijai.

Jūsų Maištinga Siela