Kodėl kūltūros ministras Simonas Kairys ir SRTR direktius Gintaras Songaila nori sunaikinti žurnalą "Kultūros barai"?

 

Sveiki,

Prieš jus galimai paskutinis „Kultūros barai“ žurnalo numeris. Sakau „galimai“ ne visai ironiškai, nors žurnalą nusipirkau vos tik pasirodė, tačiau skaityti pradėjau tik vakarą, nes šis puikus leidinys jau toks, kad nesensta, o jame publikuojami straipsniai nėra tik orų prognozė, kuri nebeaktuali jau kitą dieną. Visgi Laimos Kanopkienės pirmasis straipsnis „Ištrynimas“ labai liūdnas, nes primena nesiliaujamą kultūros įvairovės genocidą.

Leidinį pradėjau skaityti vos pernai, iki tol užtekdavo kitų leidinių, o štai dabar jau pirmu numeriu dairausi „Kultūros barų“. Straipsnio autorė savo straipsnyje viešai išsakė apie siaubingą „Kultūros barų“ finansavimo mažinimą. Įtariamas sąmoningas susidorojimas. Štai kultūros ministras Simonas Kairys tik atsakė, jog leidiniui turėjo ateiti pinigai iš 18 proc. padidinto finansavimo srauto, tačiau, kaip žinia, brangstant popieriui ir sąnaudom, neatėjo. SRTR fondo direktorius Gintaras Songaila, kaip žinia, net neatsakė į tuos klausimus: kas, kaip ir svarbiausia – kodėl?

Toli žiūrėti nereikia, užtenka paskaityti Almanto Samalavičiaus kitą straipsnį „Apie dumble pražystantį lotosą“ ir tampa aišku, jog jis iš esmės stebėdamas visuomenės procesus (pandemijos, ekonomikos valdymo ir nacionalinių švenčių minėjimo neramumus) išskleidžia įvairių tonų spektrą, kuris priešingai nei dažnas „intelektualus“ pasisakymas, nestoja mūru už valdančiuosius, bet aiškiai išdėsto galios svertą turinčių politikų poziciją suagresyvėjusių ir šiek tiek supilietėjusių visuomenės narių atžvilgiu. Tai ne pirmas ir ne paskutinis straipsnis, kuris organiškai apeliuoja į šiokią tokią kritiką, atsisakant budulių, maršistų, dvi Lietuvos socialiniuose tinkluose esančios žeminančios terminologijos, kuri paprastai atstumia „tuos“ nuo auksinių „tokių“. Straipsnis, tarp kitko, labai įdomus, leidžia pajusti subtilumus ir pustonius, o ne vien teisuolišką galingųjų ir nepaklusniųjų rokiruotę ant šventos Lietuvos žemės.

Visgi tokie straipsniai ir žurnalo turinys tikriausiai valdantiesiems kaip durklas po kaklu. Reikia būti pusakliu, jog nesuvoktum, kad ministras Simonas Kairys ir fondo direktorius Gintaras Songaila yra valdančiųjų įtakos zonoje. Valdantiesiems reikia tik dviejų spalvų, geriausia balta ir tik tai jų spalva, o mąstymą veikiantys kultūros leidiniai... juos reikia uždusinti. Kitaip koks paaiškinimas, kad priimtas toks sprendimas? Populiarioji spauda jau seniai nusibaigusi ir išpirkta, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ šiaip kažkokia bulvarinė anekdotinė spauda, nors su ja jau susidorota, dabar atėjo cenzūros tankai prie kultūrinių rimtų leidinių, kurių skaitytojai gal ir nėra dauguma, bet įspūdis toks, kad ir tuos, kurie bando karksėti, bandoma užplombuoti. Sakysite ne taip, Simonai ir Gintarai?

Akylesni turėtų pastebėti, kaip vyrauja spaudos monopolija, pandemija ir karas Ukrainoje išryškino tai, kas buvo atvira. Mes savo žinių ir matymo perspektyvos negalime turėti, nes ji bus laikoma arba budulio, arba „Respublikos“ Tomkaus nesąmonėmis, arba prorusiška demagogija. Pasiūlymas labai paprastas: gal apsimeskime, kad viskas yra gerai ir nieko nevyksta, gyvenkime orvelišką socialinį gyvenimą, bus paprasčiau, o ką mąstyti ir ką žinoti apie pasaulį leiskime tik vienai atsakingai žinias ir tikrovę formuojančiai kampanijai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Almantas Samalavičius apie diletentų epochą ir viešą neapykantos normą

Sveiki,

 

Gal kiek pavėluotai, o gal kai kam pačiu metu pasirodė Kultūros baruose (Nr. 9, 2021) publikuotas Almanto Samalavičiaus straipsnis Užsitęsusi diletantų epocha, kurioje iš esmės teigiama, jog neturime etiškos ir profesionalios politikos bei žiniasklaidos. Po rugpjūčio sąmyšio prie Seimo internete sprogo ištisas pasmerkimo antikultūros burbulas, kurio kritikuoti buvo negalima, nes tai reikštų, jog tu maršistas ar dar kažkoks nesveikas antivakseris. Influenceriai, politikai, TV žinių portalai – visi, kas tik netingėjo, turėjo savo poziciją ir žodžių, kaip sako vertalas iš slavų, į vatą nevyniojo. Normalu tapo ne būriuotis ir protestuoti, normalu tapo tiesiog... nekęsti nepaklusnių, klausimus ir abejones rodančius žmones, kurie galbūt ir ne tokie apsikarstę diplomais ir ne stirtas knygų perskaitę, tačiau vis tiek turintys, mano suvokimu, teisę abejoti.

 

Čia prisiminiau tuos religinius fanatikus, kurie dar Kristaus laikais griežė dantį ant abejojančių ir keliančių tam tikrus klausimus. Visi jie buvo pasmerkti. Ką sako A. Samalavičiaus straipsnis? Jis bando surasti ryšius tarp valdžios ir žiniasklaidos palaikymo, kurie tais pačiais terminais ir vienu smuikeliu juk griežė visą tą pasiskiepyti skatinančių ir žeminančių etikečių klijavimo olimpiadą, kurioje kiekvienas abejojantis yra kvailys, nupirktas Rusijos valdžios arba tiesiog konspiracijų teorijų auka. Žodžiu, pavojus, kaip visada išorėje, bet ne valdžioje ir ne pas inteligentus ir intelektualus, kurie drąsiai žemino, ciniškai postringavo ir visaip kitaip rodė savo išverstą teisuolišką kailį. Nesakau, kad visi tokie, tačiau būtent šis straipsnis, jau atvėsus rugpjūčio karščiui, leidžia permąstyti mūsų visuomenės procesus, ten vykstančias ideologines sąveikas ir taip dažnai per teisuolišką lęšį nebematomas priskretusias savo pačių panages.

 

Jūsų Maištinga Siela