Vyno dvikova: Lo Zoccolaio Suculè Barbera d'Alba Superiore (Italija, 2022) vs. Cantine di Ora Amicale (Italija, 2021)

 

Sveiki!

 

Pastaruoju metu vis bandau kaip nors emigruoti iš itališkų vynų, kurie man ilgą laiką labai patiko ir atrasti ką nors naujo, tačiau sunkiai sekasi atsispirti. Du išskirtiniai raudonieji itališki vynai atspindi turtingas bei skirtingas Italijos vyndarystės tradicijas, kurios susitinka skirtinguose šalies regionuose. Kairėje pusėje stovi elegantiškas Lo Zoccolaio Suculè Barbera d'Alba Superiore iš Pjemonto regiono, datuojamas 2022 metais, o dešinėje – sodrus bei aromatingas Cantine di Ora Amicale iš Veneto regiono, pažymėtas 2021 metais. Abiejų šių gėrimų kūrimas remiasi giliomis itališkomis vertybėmis, tačiau jei Pjemonto vynas orientuojasi į tradicinį vietinių vynuogynų autentiškumą bei griežtą kokybės kontrolę, tai Veneto krašto atstovas semiasi įkvėpimo iš senųjų regiono gamybos metodų, pritaikytų šiuolaikiniam vartotojui.

 

Gamybos subtilybės ir naudojamos vynuogių veislės šiems vynams suteikia visiškai skirtingą charakterį, kadangi Pjemonto gėrimas yra gaminamas iš šimtu procentų išgrynintos Barbera vynuogių veislės, kruopščiai skinamų rankomis, fermentuojamų plieno talpose ir vėliau brandinamų prancūziško ąžuolo statinėse (barrikuose) aštuoniolika mėnesių. Tuo tarpu Veneto vynas yra meistriškas vietinių vynuogių, tokių kaip Corvina bei kitų regiono veislių, kupinas derinys, kuriame dalis atrinktų geriausių uogų praeina specialų dalinio padžiovinimo procesą, suteikiantį gėrimui papildomos koncentracijos. Šie technologiniai skirtumai apibrėžia ir skirtingą vyndarių požiūrį į struktūrą: pirmuoju atveju siekiama elegantiško medžio ir uogų sąskambio, o antruoju – salstelėjusio turtingumo.

 

Skonio ir aromato savybės atskleidžia šių regionų savitumą, nes Lo Zoccolaio Suculè Barbera d'Alba Superiore pasižymi intensyvia rubino spalva, gėliškais rožių aromatais, prinokusių raudonųjų uogų natomis bei švelniu vanilės pėdsaku, išsiskirdamas gaiviu, šilkiniu ir gerai subalansuotu skoniu. Žiūrint į Cantine di Ora Amicale, čia dominuoja tamsesni bei saldesni akcentai, tokie kaip prinokusios vyšnios, slyvos, džiovinti vaisiai, šokoladas bei švelnūs prieskoniai, sukuriantys tirštą, šiltą ir ilgai išliekantį poskonį. Abu variantai ant stalo atskleidžia visiškai skirtingas skonio gamas – nuo gaivios rūgštelės iki salstelėto aksominio tirštumo.

 

Somelje ir vyno ekspertų vertinimai abiem šiems buteliams negaili aukštų balų, pavyzdžiui, Pjemonto Barbera nuolat sulaukia išskirtinio pripažinimo „Annuario dei Migliori Vini Italiani“ leidiniuose, kur įvertinama net 95 balais, o taip pat gauna solidžius įvertinimus iš „Veronelli“ bei kitų ekspertų. Veneto atstovas taip pat gausiai apdovanotas tarptautiniuose konkursuose bei vertinamas prestižinių gido balų, o vartotojų platformose abu gėrimai palaiko itin aukštą bendrą reitingą, viršijantį keturias žvaigždutes. Profesionalai pastebi, kad abu vynai puikiai atlieka savo paskirtį, tačiau skiriasi tuo, jog Pjemonto gėrimas yra labiau orientuotas į klasikinį gastronominius patiekalus lydintį stilių, o Veneto – į universalesnį, platesnę auditoriją pritraukiantį minkštumą.

 

Apibendrinant visus aspektus, nors abu vynai yra aukštos kokybės pavyzdžiai iš Italijos, geresniu pasirinkimu išskiriamas Lo Zoccolaio Suculè Barbera d'Alba Superiore, kadangi jis pasižymi gilesniu autentiškumu, sudėtingesniu natūralios uogų rūgšties ir prancūziško ąžuolo balansu, ilgesniu brandinimo potencialu bei išskirtine kompleksiškove, todėl gurmanams suteikia kur kas gilesnę ir įsimintinesnę ragavimo patirtį, tačiau man asmeniškai visgi kur kas labiau patiko vaisiškas ir saldesnis „Amicale“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vyno dvikova: Cournon Lafleur Malbec (Prancūzija, 2019) vs.Conte di Campiano Appassimento (Italija, Apulija)

 

Sveiki, besidomintys vynais ir vyno kultūra!

 

Šioje nuotraukoje matomi du visiškai skirtingi raudonieji vynai atspindi dvi skirtingas Europos vyndarystės kultūras ir tradicijas, išsiskiriančias kilme, gamybos technologija bei skonio profiliu. Kartais atrodo, kad neverta net tokių skirtingų vynų lyginti, tačiau pabandykime! Kairėje pusėje esantis prancūziškas Cournon Lafleur Malbec atkeliavo iš saulėto Langedoko regiono Prancūzijoje ir reprezentuoja 2019 metus, o dešinėje stovi itališkas Conte di Campiano Appassimento, pagamintas Apulijos regione iš Negroamaro veislės vynuogių. Prancūziškasis gėrimas remiasi klasikinėmis Prancūzijos vyndarystės tradicijomis, kur didelis dėmesys skiriamas pačios vynuogės prigimčiai ir gaiviam vaisiškumui, o itališkasis atstovauja pietų Italijos tradicijai, kur saulė ir specifinės gamybos technikos kuria tirštus bei gilius skonis.

 

Gamybos subtilybės tarp šių dviejų vynų stipriai skiriasi, nes prancūziškasis Malbec yra fermentuojamas nerūdijančio plieno talpose, siekiant išsaugoti kuo grynesnius bei gyvesnius tamsiųjų uogų aromatus. Tuo tarpu itališkasis gaminamas naudojant tradicinį appassimento metodą, kuomet vynuogės dalinai išdžiovinamos, kad prarastų dalį drėgmės ir sutelktų savyje didesnę cukraus bei skonio koncentraciją. Prancūzijos regiono vyndariai orientuojasi į lengvesnį, šviežesnį ir nesudėtingą stilių kasdieniam mėgavimuisi, o itališkos gamybos filosofija Apulijoje siekia išgauti maksimalų kūną, sodrumą ir kompleksiškumą.

 

Skonio ir aromato profiliai taip pat atskleidžia visiškai skirtingą šių vynų charakterį, kur prancūziškas variantas pasižymi ryškiomis šviežių gervuogių, mėlynių, juodųjų serbentų natomis bei švelniu šokolado bei aviečių poskoniu. Italijos gamintojo kūrinys džiugina visiškai kitokiais pojūčiais, nes jame dominuoja prinokusios slyvos, saldūs prieskoniai, tamsusis šokoladas, vanilė ir džiovintų vaisių užuominos su švelniais bei suapvalintais taninais. Prancūziškas gėrimas palieka gaivų ir kiek karstelėjantį, elegantišką užbaigtumą, o itališkasis gundo klampiu, ilgai išliekančiu, šiltu ir salstelėjusiu poskoniu.

 

Somelje ir vyno ekspertų vertinimuose prancūziškas variantas apibūdinamas kaip modernus ir lengvesnis klasikinio Malbec veislės interpretavimas, vertinamas už švarų vaisių charakterį ir gerą derėjimą su jautienos ar ėrienos patiekalais. Itališkas Appassimento sulaukia aukštų įvertinimų už puikų kainos ir kokybės santykį bei išraiškingą, sodrią struktūrą, kuri patenka tarp geriausiai vertinamų regiono biudžetinių vynų. Profesionalai pastebi, kad abiejuose buteliuose paslėpti charakteriai puikiai atitinka savo kilmės šalių vyndarystės ambicijas – prancūzai siekia elegancijos, o italai – saulės sušildytos pilnatvės.

 

Internautų atsiliepimai bei vartotojų nuomonės internetinėse platformose abiem gėrimams negaili pagyrų, nors vartotojų patirtys skiriasi priklausomai nuo asmeninių skonio preferencijų. Prancūziškojo vyno gerbėjai giria jį už gaivumą, lengvumą ir neapsunkinantį skonį, tinkantį ramiems vakarams, o italų kūrinio vertintojai dažnai akcentuoja jo kūniškumą, švelnumą bei saldžių prieskonių gausą, nors retesni vartotojai pastebi, kad jis gali pasirodyti pernelyg saldus ar tirštas. Galiausiai abi šios skirtingos butelių etiketės sudaro puikų kontrastą stalui, leidžiantį pajusti tiek Prancūzijos vynuogynų gaivą, tiek itališkos saulės brandintą turtingumą.

Maištinga Siela

Britų pabai ir alaus barai: kokia britų barų kultūra ir kaip ji susiformavo, kokią socializacijos reikšmę turi britams?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Britų pabai (sutrumpinimas iš Public House, t. y. viešasis namas) iš tikrųjų yra kur kas daugiau nei tiesiog gėrimo vieta – tai neatsiejama Didžiosios Britanijos socialinio audinio dalis ir kultūros institucija, sėkmingai egzistuojanti jau tūkstančius metų. Pabai veikia kaip bendruomenės centrai, kuriuose susilieja socialinis gyvenimas, atsipalaidavimas ir tradicijos. Tai yra vieta, kurioje, kaip sakoma, „išsilydo“ socialiniai skirtumai, o žmonės susirenka pabendrauti, aptarti naujienas, pažaisti protmūšį (quiz night) ar tiesiog pasimėgauti pinta alaus po ilgos darbo dienos. Kaimo vietovėse pabai dažnai išlieka paskutiniu išlikusiu socialiniu centru, kartais atliekančiu net pašto skyriaus ar mini bibliotekos funkcijas.

 

Šis socialinis reiškinys turi gilias istorines šaknis, siekiančias beveik 2000 metų, pradėtas romėnų laikais. Pirmosios viešos gėrimo vietos, vadinamos tabernae, atsirado saloje su romėnų armija. Vėliau šią tradiciją perėmė anglosaksai, sukūrę alehouses (aludes), kurios dažnai veikė tiesiog privačiuose namuose. Viduramžiais prie aludžių prisijungė tavernos (tiekiusios vyną) ir užeigos (inns), teikusios nakvynę. XVI amžiuje šios įstaigos buvo apjungtos bendru pavadinimu public house, kuris vėliau sutrumpėjo iki dabar žinomo 'pub'. Maža to, dėl plačiai paplitusio neraštingumo atsirado tradicija naudoti ryškius, iliustruotus pabų ženklus, kas tapo neatsiejama kultūros dalimi.

Ye Olde Cheshire Cheese yra viena garsiausių ir labiausiai istorija apipintų Londono užeigų, įsikūrusi siaurame Fleet Street skersgatvyje. Nors manoma, kad užeiga šioje vietoje veikia nuo 1538 m., dabartinis pastatas buvo atstatytas 1667 m., po Didžiojo Londono gaisro. Ši vieta tapo legendiniu susitikimų tašku, ypač dėl savo artumo Londono leidybos rajonui, pritraukusiu daugybę žymių literatūros veikėjų. Nuo pat XVIII a. čia lankėsi tokios asmenybės kaip Dr. Samuelis Johnsonas, kurio kėdė vis dar saugoma užeigoje, taip pat Charles Dickensas, Markas Twainas, Arthuras Conanas Doyle'as ir W. B. Yeatsas. Užeiga žinoma dėl savo labirintinės vidaus struktūros, žemos šviesos, originalios medžio apdailos ir skliautuotų rūsių, kurie, manoma, priklauso XIII a. karmelitų vienuolynui. Tai autentiškas Londono istorijos brangakmenis, menantis šimtmečius siekiančias pokalbių, maisto ir gėrimų tradicijas.

 

Alaus vartojimas Jungtinėje Karalystėje (JK) yra sena tradicija, kurios svarbiausias matas – 'pinta' (apie 0,568 litro) – išlieka standartiniu dydžiu, užsakant alų pube. Nors tendencijos laikui bėgant keičiasi ir vartojimas pabuose (on-trade) mažėja, o gyventojai vis dažniau renkasi alkoholį vartoti namuose, JK suaugęs gyventojas vis dar suvartoja nemažai alkoholio. Pabai išlieka pagrindine vieta, kur Britanijos gyventojai mėgaujasi tradiciniais alaus stiliais. Nors šiandien populiariausiu gėrimu tapo lageris, tradiciniai britų eliai išlieka kertiniai. Populiariausias tradicinis elio stilius yra Bitter (dažnai patiekiamas be papildomo CO2) ir Real Ale (Tikrasis Elis) – nefiltruotas, nepasterizuotas ir šiek tiek šiltesnis elio stilius, patiekiamas tiesiai iš statinės, o ne įpurškiamas per kranelį. Taip pat populiarus Stout (tamsus, skrudinto salyklo elis), kurio žymiausias pavyzdys yra Guinness, kaip žinia, šį alų pasauliui padovanojo airiai.

 

Londonas yra tikras istorinių pabų lobynas, kurių dauguma mena šimtus metų ir leidžia pajusti gyvą Britanijos istorijos dvasią. Tarp pavyzdžių galima paminėti Ye Olde Cheshire Cheese (Fleet Street), tamsų labirintą primenantį pabą, atstatytą po Didžiojo Londono gaisro 1666 m., kurį lankė Charlesas Dickensas. Taip pat verta paminėti The George Inn (Borough), kuris yra vienintelė išlikusi galerijinė užeiga (galleried coaching inn) Londone. Šios vietos – su savo tradiciniu pub grub maistu (pvz., Fish and Chips) ir unikalia atmosfera – sukuria nepertraukiamą giją, jungiančią senąją istoriją su šiuolaikiniu socialiniu gyvenimu. Pabų kultūra yra Britanijos širdis ir siela.

The George Inn, įsikūrusi istoriniame Southwark rajone, yra viena unikaliausių Londono gertuvių, nes tai paskutinė išlikusi vežikų užeiga su galerija (angl. galleried coaching inn) mieste. Nors užeiga šioje vietoje veikė nuo viduramžių (minima nuo 1538 m.), dabartinė konstrukcija, atstatyta 1676 m. po didelio Southwarko gaisro, išsaugojo tik pietinę originalaus komplekso, supusio vidinį kiemą, dalį. Ši medinės karkasinės konstrukcijos pastato dalis pasižymi išskirtine dviejų aukštų galerija, iš kurios keliautojai galėdavo pasiekti miegamuosius ir stebėti kiemą – vietą, kurioje, manoma, Elizabetos epochoje galėjo vykti teatro spektakliai. Vežikų užeiga kadaise buvo svarbus transporto mazgas, o jos populiarumą vėliau įamžino rašytojas Charles Dickensas, paminėdamas ją savo romane „Mažoji Dorita“. Šiandien „The George Inn“ priklauso Nacionaliniam fondui (National Trust) ir yra saugomas I laipsnio paveldo objektas, siūlantis lankytojams kelionę laiku į senojo Londono atmosferą.

 

Maištinga Siela