Filmas: "Našlaitė: pirmoji auka" / "Orphan: First Kill"

 Sveiki,

Reikėjo daugiau nei dešimtmečio, kad būtų sukurtas anuomet populiarus ir daug kam patikęs siaubo trileris „Našlaitė“. William Brent Bell ėmėsi šios istorijos tęsinio ir neseniai per Lietuvos kino teatrus paūžė „Našlaitė: pirmoji auka“ (angl. Orphan: First Kill) (2022), sulauksi pačių įvairiausių vertinimų.

 

Istorija pasakoja pirmosios dalies priešistorę apie tą pačią našlaitę Esterą, kuri gudriu būdu pabėgusi iš Estijos psichiatrinės susikuria kitą tapatybę Amerikoje, apsimesdama dingusia mergaite. Estera atvyksta į šeimą ir bando pritapti, tačiau netrukus kiti pradeda pastebėti, kad atsiradusi mergaitė kalba ir elgiasi visai ne kaip toji dingusi mergaitė... Pradėsiu nuo to, kad, kol žiūrėjau šį filmą, purčiausi kaip ant elektros kėdės, nes viskas atrodė baisiai negerai. Tiesą sakant, kiek mačiau ankstesnių šio režisieriaus siaubo filmo darbų, visi jie buvo žemiau grindjuosčių, tad labai panašiai jis pasielgė ir su „Našlaitės“ tęsiniu.

 

Filmas beveik komiškai sukaltas, kuriame pilna keistai nepamatuotų lyrinių nukrypimų ir netgi fizikinius dėsnius bei sveiką protą pranokstančių klaidų ir visai nesvarbu, kad tai tik filmas, skirtas pramogai ir jame viskas įmanoma ir galima. Pradėkime nuo to, kad mergaitė-našlaitė, kuri viename kadre matosi, kad yra aukštesnė už suaugusį žmogų vos aukščiau bambos, užpuola apsaugininką ir keliais smūgiais sutraiško jo galvą daužydama į sieną, o žilą moteriškę, pakvaišusi dėl saldainių, iš pažiūros perdžiūvusi ir bejėgė, keliais smūgiais įveikia ginkluotą apsaugininką, kuris (o Dieve, ar jis apsaugininkas?) vėlgi išsitaško kaip arbūzas. Pradėkime ir nuo to, kad dingusią dukrą parsiskraidina jos motiną, kuri lėktuve užuot bendravusi su dukra, klausosi muzikos ir relaksuoja, (nors čia toks įvykis, juk atsirado vaikas!), o tėvas ir sūnelis reaguoja taip, lyg ne dukra būtų atsiradusi, o koks nors abejotinos vertės laikrodis. Žmonės dingusiu ir vėl atsiradusiu šuniu daugiau džiaugiasi nei Estera. Galiausiai net nereikia sapalioti, kad tėvai plika akimi nemato, jog tai ne jų dukra. Aišku, galiausiai paaiškėja motinos ir sūnelio abejingumo reakcijos, tačiau tėvo elgesys man išvis nemotyvuotas...

 

Na ir tai, kad nuo kelių neūžaugos smūgių suaugę vyrai taškosi krauju ir miršta, o pati dardėdama nuo laiptų ir kur kas stipresnių smūgių sugeba visada atsitiesti ir dingti. Šiaip filmo siužetas ganėtinai neprastas, matosi, kad pagalvota, kaip toji Estera galėjo jaustis ir kaip ji atsirado Amerikoje, tačiau nežinia, kas rašė tą scenarijų, nes netgi realizuojant veikėjų scenose esmines reakcijas, privelta anomalijų. Tai labai ne koks filmas, bet geras pavyzdys, kaip nereikia daryti, nes žiūrint atrodo, kad viskas čia yra ne vietoj ir ne laiku, todėl galiausiai viskas suveda į diletantišką ir prastą režisūrą.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šėtono vaikas" / "The Boy"

Sveiki,

Yra kino režisierių, kurie yra užsispyrę kaip avinai, kai jiems nesiseka, jie vis tiek atkakliai eina tuo pačiu keliu. Tą galėčiau pasakyti ir apie žavųjį režisierių William Brent Bell‘ą, kuris po triuškinamos nesėkmės siaubo filmo nišoje pristatęs „Šėtonas Manyje“ (2012) vis tiek neatlyžta ir kuria siaubo filmus vieną po kito. Šįkart pažiūrėjau dar vieną jo darbą „Šėtono vaikas“ (angl. The Boy) (2016). Nors žinojau, kad nieko lyg ir gero negalima tikėtis, tačiau kažkaip mane traukia prasti okultiniai filmai su dideliais gergšiančiais britiškais namais ir paslaptingomis istorijomis – čia tikriausiai nepaprastas filmo „Kiti“ (2001) ilgesys.

Gerai, pripažįstu, kad „Šėtono vaikas“ nėra prasčiausias režisieriaus darbas. Pradžia filmo išties intriguoja ir kelia bemaž keistą nepatogumą – kaip šitaip garbūs aristokratai gali elgtis su lėle? Žinoma, vaizduotė jau užbėga už akių ir brėžiamas daugmaž nuspėjamas siužetas, kuris daugiau ar mažiau pasitvirtina. Režisierius naudojasi tomis universaliomis siaubo filmo struktūromis – naujas žmogus naujoje aplinkoje, kaip įprasta, dideliame senoviniame name, iš veikėjų trykšta skepticizmas, galiausiai intensyvėjantys paranormalūs reiškiniai, kai jau nebegalima meluoti net sau pačiam. Bandyta išgauti kažkokio savito kolorito, dvasios, tačiau visgi, pripažinkime, režisieriui nepavyko to padaryti. Geros siužetinės idėjos tapo atsikartojančių filmų idėjų miksais – truputis ano, truputis šio ir filmas išėjo tik toks, kurį visai mielai galima pasižiūrėti nieko ypatingą vakarą, daug nesitikint, nenusiviliant, tačiau įprastam siaubo žanro nepasotinam žiūrovui reikia kur kas daugiau, nei jau nuspėjamos istorijos.

Tiesa, žiūrėdamas filmą visgi aikčiojau. Ne iš siaubo, o dėl begalės nelogiškų ir nepaaiškinamų dalykų filmo veikėjuose. Kam berniuko tėvams žudytis? Kam jiems slėpti sūnų ir žaisti tą kvailą lėlės žaidimą, atsiprašinėjant naujosios auklės? Sutrūkinėję loginiai ryšiai scenarijuje, lyg parašyti tam, kad reikia kažkur veikėjus padėti, tad įmeskime juos į jūrą. Trūko loginio aiškumo ir argumentų. Ir visgi, kaip sunku sukurti šiais laikais gerą siaubo filmą, surasti savitą pasakojimo stilių ir žiūros tašką, kad žiūrovas  liktų patenkintas, besiilgėdamas siaubo kino klasikos.

P. S. Filmo lietuviškas pavadinimas itin nevykęs, kadangi satanizmo šiame filme, ar užuominą į šėtoną - nė kvapo.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šėtonas manyje" / "The Devil Inside"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Šėtonas manyje“ (angl. The Devil Inside) (2012), kurį jau daugelis spėjo iškritikuoti, suvertinti mažais balais ir visaip kitaip pasmerkti. Na, siužeto nieko neatpasakosiu, tik pasakysiu, kad filmas iš esmės nieko novatoriško ir nematyto nepateikia – tai dar vienas filmas apie egzorcizmą, kokių per savo gyvenimą mačiau daugiau, nei turiu pirštų ant rankų.

„Šėtonas manyje“ – tai dokumentinio pobūdžio pasakojimas, kuris lygiuojasi į legendinę „Bleiro raganą“. Iš esmės filme nieko įspūdingo be gražiosios aktorės Fernandos Andradės. Siužetas kažkur lyg ir matytas, nors jis, kaip sako filmo kūrėjai pradžioje, remiasi tikrais faktais – kiek tų faktų, niekas neatskleidžia, belieka tik dėliotis viską galvoje ir tikrinti internete apie Vatikano politiką egzorcizmo atžvilgiu, žmogžudystę, įvykdytą 1989 metais ir pan. 

Filmas išties nėra įspūdingas, bet mane jis vis tiek sugebėjo prikaustyti. Pirmoji filmo pusė, kaip ir galite jau nuspėti, dėl šabloniškos pasirinktos dokumentinės formos, pakankamai pasyvi, pilna nuojautų, tačiau nuobodžių ir nelabai pagrįstų. Iš esmės filmą galima žiūrėti kaip vieną filmą apie egzorcizmą, o ne išskirtinį kino meno kūrinį. Yra šiurpuliukų, tačiau jie nesukrečiantys, jau kažkur matyti, regėti, išgyventi. Pasigedau tik novatoriško žvilgsnio į šį reiškinį ir kitokios pasakojimo formos, atmosferos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 18/100

IMDb:4.2

Jūsų Maištinga Siela