Pedro Simon. „Dabar mūsų eilė“ – Vilnius: BALTO leidybos
namai, 2026. – p. 276.
„Nes mes gyvenome rojuje. Mes buvome
laimingi kaip dievai ir to net nesuvokėme (p. 262).“
Sveiki, skaitytojai!
Daug kas man rekomendavo perskaityti Lietuvoje pamažu
bestseleriu tampantį šiuolaikinio ispanų autoriaus Pedro Simon (g. 1971)
romaną Dabar mūsų eilė (ispn. Los siguientes), kurį į
lietuvių kalbą išvertė bene svarbiausių ispanakalbių literatūros vertėja
Lietuvoje – Alma Naujokaitienė, o išleido BALTO leidybos namų leidykla.
Buvau įspėtas, kad čia viena iš tų knygų, prie kurios reikia pasiruošti
nosinaitę, nes labai paveiki, jautri ir egzistenciškai sukrečianti. Galbūt
šįkart pasirodysiu šiek tiek kietaširdis, tačiau neišliejau nė vienos ašarėlės,
tiesą sakant, knygą suskaičiau gana kietai sučiaupęs lūpas, nors ir buvo keletą
vietų, dėl kurių norėjo širdis padilgčioti, tačiau visumoje knyga pasirodė
ganėtinai vidutiniška, tad šiame įraše apžvelgsiu kas, kaip ir kodėl.
Įdomu, kad rašytojas Pedro Simon Ispanijoje pirmiausia
išgarsėjo ne kaip literatas, bet kaip itin pastabus elitinis žurnalistas
dienraštyje El Mundo (Pasaulis). Jo žurnalistinis tyrimų ciklas La
España del despilfarro (Švaistanti Ispanija) pelnė jam Ortega y Gasset premiją,
atskleidė dešimtis tuščių, milžiniškų sprendimų padarinių visoje šalyje – nuo
niekam nereikalingų nenaudojamų oro uostų iki vaiduokliais virtusių kultūros
rūmų. Autoriui labai svarbus humanizmas ir humanizmo temos. Daugelis jo
parašytų romanų, kaip pats teigė, remiasi į darytus interviu su įvairiais
žmonėmis, apie jų žemiškas problemas ir kančias. P. Simon itin taikliai save ir
savo kartą apibūdina kaip „ypatingą sumuštinio kartą“: „Esame ta karta, kuri
vaikystėje geriausią vietą prie stalo palikdavo tėvui, o dabar geriausią vietą
palieka savo vaikui.“ Vaikų ir tėvų santykiai neišvengiamai pavaizduoti ir
naujausiame autoriaus kūrinyje Dabar mūsų eilė, kurios tema sudaro tam
tikrą romanų trilogiją, o šioji būtų trečioji dalis, nors papasakota visiškai
atskira istorija. Beje, tai pirmasis autoriaus kūrybos vertimas į lietuvių
kalbą.
Romanas vaizduoja istoriją iš šių dienų Ispanijos tikrovės
trijų senuko Antonijaus vaikų perspektyvos. Savo pasakojimą apie pablogėjusią
Antonijaus sveikatą, šlapimo ir išmatų nelaikymą bei silpstančią atmintį savo
slaugymo patirtimis ir tėvo prisiminimais dalijasi dukra Karmen, sūnūs Darijas
ir Gabrielis. Išties tema gana artima ir mums, lietuviams, nes visi daugiau ar
mažiau yra susidūrę su savo artimųjų slaugymo problemomis. Senstanti Ispanija,
senstanti Europa ir Lietuva. Jeigu anksčiau paliegę ir jau prie gyvenimo
pabaigos slenksčio žmonės būdavo išlydimi savose šeimose, tai dabar vis dažniau
senukus jų artimieji patiki senelių namams, pensionatams ar prieglaudoms.
Ekonomika ir darbo rinka iš esmės pakeitė požiūrį ne vien į šeimos santykius,
bet ir požiūrį į senatvę: galima, anot kai kurių, senti oriai. Bet kas tas
orumas, kas tave supa komfortas, bet iš esmės svetimi žmonės? Viena iš
pagrindinių veikėjų – penkiasdešimtmetė senukų slaugytoją Karmen, kuri atsisako
savo tėvą atiduoti prieglaudon dėl to, kad jai nesmagu, ką žmonės pagalvos, nes
šioji slaugo svetimus, o negali prižiūrėti savo tėvo. Galiausiai vaikai
sutaria, kad kas du mėnesius savo tėvą prižiūrės pakaitomis savo namuose.
Karmen daug galvoja apie tai, ką ji iš tikrųjų turėtų
jausti plaudama savo tėvui užpakalį, kai šis jai pačiai plovė, kai ji dar buvo
visai vaikas. Apie tą santykio apsikeitimą, rūpinimąsi, gėdos ir pareigos
santykį Karmen nuolat mąsto, bandydama apibrėžti, kas ji dabar yra savo tėvui
ir kas yra tėvas dabar jai pačiai, kaip šis santykis kito ilgalaikėje
perspektyvoje. „Nes žmogus, ko gero, vienintelė gyva būtybė Žemėje bjaurisi
savimi. Nešvari būtybė, teršia, viską dergia, tenkindama įnorius nuodija orą ir
naikina kitų žmonių daiktus. Štai kas mes esame. Tie šūdai, kuriuos skubiai
valomės, kad neprimintų, jog esame supuvę iš vidaus. Mane tai siutina.
Jaučiuosi pavargusi. Užlipu ant svarstyklių ir atsidūstu. Kasdien vis pilnėju
(p. 104).“ Karmen yra toji atsakingoji, ta, kuri kontroliuoja situaciją,
nes iš jos daug tikimasi, kaip ji supranta, dėl to, kad ji vienintelė dukra,
privalo labiausiai stengtis ir aukotis, nes ispanų moterims tai priimta iš
kartos į kartą. Deja, Karmen pačios sveikata prastėja, jai atliekama kelio
operacija ir ji pamažu supranta, kad nebėra tokia stipri ir sveika ir kad
galbūt dar vienas dešimtmetis ir ji pati bus kaip tėvas, o jos sūnui Ugui teks
ją prižiūrėti arba atiduoti į senelių namus.
Darijas – Antonijaus sūnus, nors ir šmaikštus ir
žaismingas, tačiau jaučiasi nepateisinęs tėvo lūkesčių. Jis ne tik nesukūrė
šeimos, neturi palikuonių ir dirba pakaitinius nekvalifikuotus darbus, bet ir
yra alkoholikas, malšinantis savo nenusisekusį gyvenimą svaigalais. Jis taip
pat rūpinasi du mėnesius tėvu, bando jį prablaškyti nuo kontrolės ir saugumo
siekiančios sesers Karmen. „Neturėsiu prabangos atostogauti. Neturėsiu
„Harley“ kaip Mindolas. Neturėsiu net motociklo. Neisiu pas brangų kirpėją.
Neturėsiu gražaus namo <...> Tačiau turiu „Plus-Comfort“ fotelį savo
seniukui. Štai ką pasiekiau. Ir šito nieks nepaneigs. Kad ir padedamas brolio,
turinčio visko, ką čia išvardinau, ir dar užtektinai pinigų, kad šią pat
akimirką imtų ir nusipirktų šimtą tokių fotelių (p. 124).“ Nepilnavertiškumo
komplekso kamuojamas Darijas pavydi broliui Gabrieliui pinigų, sėkmingo
gyvenimo, todėl savaip bando suteikti tėvui prabangaus komforto, tad labiau nei
tėvo emocine savijauta iš tikrųjų jis rūpinasi pačiomis sąlygomis.
Su vyresniuoju sūnumi Gabrieliu Antonijaus santykiai
labiausiai komplikuoti. Gabrielius materialiai labiausiai apsirūpinęs iš jo
vaikų, nuolat skraido iš Madrido į Miuncheną ir Majamį darbo reikalais, tačiau
jo asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Jį po sūnaus Ernano nelaimės, po kurios jis
liko prikaustytas prie lovos ir neveiksnus, paliko žmona Patrisija iš
Argentinos, todėl jis samdo neįgaliam vaikui prižiūrėtoją. Dėl to, kad sūnus
Ernanas būtent toks, Gabrielius kaltina savo tėvą Antonijų, tačiau neatsisako
jo prižiūrėti, bet su tėvu jis atsitvėręs tylos siena ir bendrauja tik
formaliai, vedinas vien tik šalto socialinio pareigos jausmo. „Ir toje kryžkelėje
pasirinkau kitą pusę: užuot išvėdinęs namus ir įsileidęs šviesos, uždariau
langus ir nuleidau žaliuzes. Su tavo mama susigūžėme, apsistatėme sienomis, ant
durų pakabinome česnakus, sukandome dantis ir aš ne tik leidau neapykantai
penėti mane it žąsį, numatytą ruoštis foie gras, bet ir leidau suvešėti
absurdiškam keršto troškimui (p. 153).“
Dabar mūsų eilė
iš esmės yra sudėtingos šeimos dilemos romanas, kurioje viduriniosios kartos
atstovai sprendžia menkstančio tėvo likimą, permąstydami savo būties klausimus
ir santykius ilgalaikėje prisiminimų perspektyvoje. Matydami, kad tėvo atmintis
pamažu paveda, jie neskuba jam išlieti širdį, nebando kaip nors įprasminti ir
tauriai išreikšti savo emocijas ar pakoreguoti savo elgesį, o tik atideda savo
sprendimus į šalį, kaip įprasta kasdieniniame gyvenime. Knygos pabaigoje po
tėvo mirties pateikiami veikėjų laiškai, kuriuose staiga jie apsinuogina, yra
kur kas atviresni, kupini atlaidumo, rūpesčio ir apgailestavimų. Romanas dažnai
pateikia tą santykių modelį, kuris dominuoja sociume ir pačiame žmoguje. Kitaip
sakant, nors romanas apie šeimą ir kartų kaitą bei atmintį, jis iš tikrųjų ir
apie kiekvieno iš mūsų egzistencinę vienatvę, kuri atsiveria tarp išorinio pasaulio,
kuriame daugelis iš mūsų atlieka socialinius vaidmenis ir tenkina lūkesčius, o
viduje dažnai tai, kas reikšmingiausia, prislopinama dėl išorinių aplinkybių. Daugiau
ar mažiau visi veikėjai jautrūs, savaip linkę į dvilypumą ir jaučia iš to kylantį
egzistencinį nerimą, jog gyvenimas toks trumpas ir jame tiek daug nesėkmių ir
trumpalaikių džiaugsmų ir visa tai dėl ko? Svarbus nereikalingumo jausmas,
ateinantis iš to, kai senas žmogus pamažu ima jaustis savo vaikams našta: „Nes
mano tėvas – iš NTT kartos. Ir tas Nenoriu Tau Trukdyti kentėjo it vandens į
burną prisėmęs, guldavosi nutylėjęs apie tą savo atsijungimą, nepasidalijęs
savo išgąsčiu, labos nakties, Darijau, sūneli, kaip sekasi, gerai, o tau, man
viskas gerai, man visada viskas gerai, gerai pailsėk (p. 180).“
Pro buities ir atsakomybės šydą romane skverbiasi šeiminių
santykių apmąstymas, kuris, manau, labiausiai ir žavi tuos skaitytojus, kurie
atpažįsta tuos paprastus senatvės ir gyvenimo brandos dėmenis, leidžiančius
suprasti gyvenimo laikinumą. Pačia bendriausia prasme juk Dabar mūsų eilė
romanas yra apie bendruomeniškumo ir rūpinimosi be materialaus atlygio
politika. Gal net ne politika, kuris tapo šeimos kontekste formaliai
apibrėžiančius santykius žodžiu, kiek reiškiantį tarpasmeninį ryšį, grįstą ne
vien paviršutinišku socialiniu įsipareigojimu formaliai tvarkytis su
senstančiais ir sveikatą prarandančiais tėvais, kiek apie to ryšio tikrumą,
kylantį iš dėkingumo. Kiek iš tikrųjų tokių žmonių jaučia padėką ir dėkingumą
tokioje situacijoje savo gimdytojams, o kiek iš tikrųjų vien tik rūpesčius,
finansinį sunkumą ir baimės emocinį foną, gėdą bei pažeminimą? Laikai, kai savo
vaikus skatiname vien ieškoti savęs, vien realizuoti, kreipti į savo asmenines
kūrybines galias, tikslus ir uždavinius, kai įtaisome atžalas garbingiausioje
stalo vietoje, nė nesumąstydami, kad taip juos įkaliname atskirtyje, neleidžiame
atsigręžti nei į šeimą, nei į bendruomeniškumą. Tokie dažniausiai užaugę
nesirūpina savo tėvais, juos tik formaliai uždaro į prieglaudas, aprūpina
naujomis sofomis ir slaugėmis, numaldydami save, kad taip bus komfortabiliau jų
iš gyvenimo išeinantiems tėvams.
Literatūriniu atžvilgiu romanas šiek tiek
sentimentalus ir patetiškas. Autorius neužsižaidžia sudėtingomis
literatūrinėmis formomis ar idėjomis. Socialinio pobūdžio romanas savyje
talpina ir šeimos paslaptį, kuri tampa pagrindine šio romano intriga. Kitaip sakant,
apie sudėtingas temas autorius kalba populiariojo romano maniera ir formomis,
tad knyga gali būti nesudėtingai perskaitoma visokio amžiaus ir socialinio
lygmens žmonių, tačiau jos emocinis fonas palieka nemažai susimąstymo, kad visoje
šioje atpažįstamoje situacijoje esi ir tu pats kaip dalyvis. Taigi pagrindinė romano
idėja perteikia skaudžią senstančios visuomenės realybę ir nelengvą naštą, kai
suaugusiems vaikams tenka pasirūpinti savo senstančiais tėvais. Kūrinys jautriai
žvelgia į šeimos santykius, atminties praradimą bei kartų kaitos dramą. Tai
sukrečianti, bet vilties ir atleidimo ieškanti knyga apie neišvengiamą gyvenimo
ciklą, kintantį laiką ir atmintį. Gal tai asmeniškai nebus metų skaitinys,
tačiau žinau, kad apie šią knygą daug kas kalbės ir dalysis būtent kaip apie
tokią, kuri bus verta būti tarp geriausių metų knygų.
Maištinga Siela
