Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus vaikystė"

J. M. Coetzee. „Jėzaus vaikystė“ – Vilnius: Sofoklis, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Recenziją pradėsiu prisipažinimu, kad J. M. Coetzee yra vienas mylimiausių mano rašytojų! Kruopščiai kaip mokyklinukas jį suskaitau ir kartu kiekvieną jo į lietuvių kalbą išverstą romaną tausoju kaip gelbėjimosi šiaudą. Jo romanas Barbarų belaukiant kažkada išties mane sukrėtė, o kiti kūriniai tiesiog pribloškė savo paprastu genialumu, tad visai nenuostabu, kad kiekvienas jo kūrinys nominuojamas prestižiškiausiems pasaulinės literatūros apdovanojimams. 

Leidykla Sofoklis knygų serijoje Kultinės knygos pirmą kartą lietuviškai išleido Jėzaus vaikystė (angl. Childhood of Jesus), kuris originalo kalba pasirodė 2013 metais ir iškart buvo nominuotas Booker‘io premijai. Sunkiausia kalbėti apie labai patikusią knygą, nes visada norisi išryškinti tai, kas joje labiausiai jaudina, pamirštant bet kokias kitas kritines priekabes, panašiai ir su šiuo J. M. Coetzee romanu, kuris, kaip teigia atgalinė viršelio pusė: „ne biblijinė istorija“. Pavadinimas, kaip ir daugelis rašytojų romanų, yra alegorinis ir iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su Jėzumi neturi, tačiau turinio prasmės daugiau ar mažiau eina lygiagrečiai, todėl susidaro įspūdis, kad autorius pertransformuoja kitas istorijas ir suteikia jiems kitokį prasmių lauką.

Kaip jau įprasta autoriui, Jėzaus vaikystėje jis pasaulį kuria be aiškiai apibrėžtų ribų, vengdamas politinio konkretumo, tikslių sienų, situacijos ir laikmečio įvardijimo, todėl kaip ir Barbarų belaukiant, kaip ir Maiklo K gyvenimas ir laikai, skaitytojas yra įtrauktas į distopinį pasaulį, kuriame esti kiek ekstremali, karinė jėga grįsta pagrindinių veikėjų pasaulio pertvarkymo principais. Jėzaus vaikystėje taip pat yra šio chaoso ir tik iš tam tikrų užuominų galima numanyti, kad veiksmas vyksta kažkur pietų Ispanijoje, jūrų uoste – aplinkos detales atskleidžia ne ilgi aprašymai, bet veikėjų veiksmai, įpročiai, darbas, bendravimas. Nesunku suvokti, kad J. M. Coetzee Jėzaus vaikystės pasaulis išgalvotas, jis neturi konkretaus istorinio įvykio, tai alternatyvi tikrovė, kuri grįsta daugybe numano karo pabėgėlių kasdienybe, tačiau romane net neminima, kad veikėjai yra karo pabėgėliai, tačiau iš to, kad jie turi pamiršti praeitį, pakeisti istoriją tik dabartimi, galima suvokti, jog ankstesnis jų gyvenimas buvo absoliučiai sugriautas.

Distopinį vaizdinį kuria tam tikros pabėgėlio miestelio-miesto taisyklės, jų malonybinė bendravimo maniera, kurie balansuoja ties absurdiškumo riba: sumenkinamas seksualumas, agresija, aistros... Tarsi eliminuojamos žmogiškos aistros ir tokiame pasakojimo centre atsiduria kiek senesnis nei vidutinio amžiaus vyras su penkiamečiu berniuku Dovydu. Istorija primena kiek kvailo žmogaus, įsikalusio sau į galvą moralines tiesas, kuriomis vadovaudamasis ieško berniuko pasimetusios mamos. Teikdamas savo įsitikinimus apie prigimtinę motinos ir vaiko ryšį, jis suranda absoliučiai nebiologinę vaiko „motiną“ ir pripažįsta savo užduotį atlikęs, vadovaudamasis intuicija, paneigiančią bet kokius sveiku protu suprantamus įstatymus. Toks veikėjo iš pažiūros bukas įsitikinimas kelia skaitytojui pasipiktinimą, netgi švelniai šokiruoja, kaip autorius lengvais potėpiais gali sukurti tokį „mūsų teisingam pasauliui“ prieštaringą veikėją, tačiau nuolat prabrėkštomis minimas noras pamiršti aną sugriuvusį pasaulį, verčia veikėją pasąmoningai vadovautis ne sveiku protu, bet prigimtiniais instinktais, nes anas „sveiko proto“ pasaulis, kaip jau galima nujausti, pagrindinį veikėją ne tik nuvylė, bet ir sugriovė jo gyvenimą.

 J. M. Coetzee.

Kitas keistas dalykas, kuris kirba tarp romano eilučių yra veikėjų verbalinė kalba, kuri pilna biblijinio bendravimo ir didaktinių filosofavimų, kas kiek keistai skamba karo pabėgėlių lūpomis. Matomai pagrindinis veikėjas išsilavinęs, žino krikščioniškojo pasaulio tiesas, tačiau neapleidžia jausmas, kad jis iš maurų arba, kitaip sakant, musulmoniškosios religijos atstovas, tačiau autorius eliminuoja bet kokias aiškias religijos žymes, palikdamas tik filosofinę plotmę, kurioje lyg fotografija tirpale išryškėja kuriama egzistencialistinės literatūros paveikioji galia, kuri supurto skaitytojo žinias apie gyvenimą, kitaip sakant, tai vienas iš distopinių alegorinių romano bruožų. 

Romane neatsiejama pagrindinio veikėjo bendravimas su Dovydu nuo biblijinės alegorijos – vaiko auklėjimas, kalbos ir kultūros priėmimo aiškinimas mažajam žmogui naujojo pasaulio sąrangoje sukelia Mažojo princo efektą, netgi priverčia toptelėti, kaip lengvai per kalbą su vaiku, gali būti išgaubtas ir perduotas pasaulio vaizdinys, prasmės suvokimas. Autorius slysteli skaitytoją ledu: kaip lengvai tą pasaulį galima iškreipti ir paversti jį susipriešinusių įsitikinimų karo lauku. 

Persiritus romanui į antrą pusę, sustiprėja vaiko Dovydo įtaka, kurį rašytojas ima vis labiau mistifikuoti, suteikdamas jaunojo pranašo, netgi naujojo Mesijo įvaizdį. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai iš dalies vyksta pasakotojo pastangomis Simono suvokiamoje realybėje ar iš tikrųjų distopinėje istorijoje. Skaičiai ir literatūra, pastangos pamiršti buvusį gyvenimą, perprasti besikeičiantį pasaulį verčia veikėjus imtis nestandartinių mąstymo ir realybės priėmimo strategijų. Alegoriškiausias tampa knygos finalas, kai autorius sufalsifikuoja viską, kas jau buvo lyg ir aišku. Kirba vienintelis klausimas: ar berniukas iš tikrųjų ypatingas ir turi stebuklingų „jėziškų“ galių? J. M. Coetzee iki galo žongliruoja dvilypiškumu, kurdamas nenuspėjamų intuicijų paralelines visatas, integruodamas ir stilizuodamas ne tik biblijinę istoriją, bet ir Servanteso Don Kichotą. Šioje visatoje visi herojai atrodo daugiau ar mažiau Don Kichotais, tik kai kurie iš jų mano esą Sanča Pansomis, bet kokiu atveju, jų tarpusavio santykiai ir kasdienybės filosofija persmelkti pokalbiai ir nuojautos tampa ypatingu moralinių ir amoralių taisyklių kompleksu, leidžiančiu intuityviai pamatuoti skaitytojo suvokiamą ne tik knygos realybę, bet ir nūdienos pasaulį.

Jėzaus vaikystė – kaip visada, J. M. Coetzee išskleista didinga idėja, kuri kažin kokiais paprastais žodžiais tampa stipriu moralinių vertybių alegoriniu užtaisu, kuris verčia piktintis ir žavėtis išgautu demaskuojamosios egzistencinės literatūros radaru. Labai nudžiugau, kai rašydamas šią recenziją, aptikau, jog Sofoklio leidykla jau iš spaustuvės gabena šio romano tęsinį Jėzaus mokyklos metai – tai viena džiugiausių, bent jau man, literatūrinių naujienų šiemet. Labai tikiuosi, kad leidykla, pristačiusi ne vieną J. M. Coetzee romaną, ryšis išversti ir senesnius, dar nė karto lietuviškai nepristatytus romanus. Tai tarsi naujų laikų F. Dostojevskis, kurį reikia turėti kiekvienam aukštą literatūrinę prabą vertinančiam skaitytojui.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alan Lightman "Einšteino sapnai"

Alan Lightman. „Einšteino sapnai“. – Vilnius: Sofoklis, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Kai kada trumpos knygos gali suparalyžiuoti skaitytoją ir trumpas tekstas pranoksta savo gelme ir raiška ilgiausius romanus. 1992 metais prasirodęs amerikiečių rašytojo Alan Lightman (g. 1948) trumpas romanas Einšteino sapnai (angl. Enstein‘s Dreams) greitai sulaukė milžiniškos sėkmės. Galima sakyti, knyga tapo kultine, pagal ją kuriami teatro spektakliai, ja remiasi daugelis meno kūrėjų iki šių dienų, „pasiskolindami“ tam tikras šios knygos idėjas. Autorius žinomas fizikas, todėl visai nenuostabu, kad rėmėsi Alberto Einšteino asmenybe bei jo teorijomis apie laiką. Laikas visos šios knygos variklis ir neišsenkantis idėjų ir fantazijos šaltinis.

Kažin, ar šią knygą derėtų vadinti romanu, nes jis neturi epikai būdingo linijinio pasakojimo. Apskritai tai kūrinys be didesnio siužeto, todėl primena kiek antologines noveles, kurias jungia Einšteino laikų Šveicarija, šios šalies miestai, architektūriniai objektai, tačiau ryškesnių personažų, vienijančių ir jungiančių šias istorijas į visumą, nėra. Išskyrus įvairios laiko teorijos, kurios plečia žmogaus fantaziją. Kas galėtų būti, jeigu būtų... Kas žino, gal mes ir gyvenime kokiame nors itin keistame laike ir visai galimas daiktas paralelinėje Visatoje viskas vyksta kur kas kitaip. 

Šį kūrinį pavadinčiau idėjų apie laiką aprašymu, kur svarbiau tampa ne literatūrinė raiška, kiek idėja apie laiką. Skaitytojas, skaitydamas tas miniatiūrines idėjas, gali tik įsivaizduoti, kaip šis pasaulis transformuotųsi pagal aprašomą laiko teorijos modelį. Idėjų yra visai nenaujų, tokių laiko kilpų ir visokiausių modelių galima aptikti mokslinės fantastikos filmuose, kituose kūriniuose. Tai kuo Einšteino sapnai yra išskirtinė knyga? Gal dėl to, kad tokioje mažoje knygoje pateikiama tiek daug laiko suvokimo galimybių, tai tarsi kartoteka, kuri turi akivaizdžią simbolinę žmogaus pasirinkimo, kaip nugyventi jam skirtą laiką, reikšmę. Aišku, jeigu žmogus laike turi pasirinkimą. 

 Fizikas ir rašytojas Alan Lightman.

Iš pradžių knyga mėgavausi kaip desertu, nes pamaniau, kiek daug čia perteikta puikių idėjų apie laiką ir kad autorius tęs kokią nors istoriją apie Einšteiną, labiau sutvirtins epinį pasakojimą, tačiau vos įpusėjus tampa akivaizdu, kad knyga nieko naujo nepateiks, tik šias gana lakoniškai sustruktūruotas laiko suvokimo idėjas, kurios pamažu vis mažiau stebina, todėl netgi apsidžiaugiau, kad knyga tokia nedidelė ir perskaitoma per keletą valandų. 

Taip, iš knygos galima pasisemti daug idėjų, pasidžiaugti neribota autoriaus fantazija, gebėjimu perteikti fizikines laiko struktūras ir teorijas visiems suprantama beletristikos kalba, tačiau tiems, kurie iš literatūros tikisi rišlaus ir ryškaus linijinio pasakojimo, o ne vien idėjų rinkinio, tam ši knyga gali atsibosti ir po 30 puslapių.

Autorius idėjų rinkinį bando struktūriškai komponuoja prologu, interliudais bei epilogu apie Albertą Einšteiną, atskleisdamas tam tikras jo biografinio gyvenimo detales bei kankynę, kuriant reliatyvumo teoriją. Tai, žinoma, sutvirtina knygos mokslinį pagrindą, tačiau esmingų faktų apie Einšteiną gali pasirodyti per mažai, netgi, sakyčiau, skurdokai mažai, tačiau toks autoriaus sumanymas: mokslininko fantazijas paversti literatūriškai patraukliomis istorijomis. Sakyčiau, autoriui tas pavyko, todėl beveik neabejoju, kad Lietuvoje rimtesnės literatūros skaitytojas susigundys perskaityti Einšteino sapnus. Ir tai nebus prasčiausias pasirinkimas.

Jūsų Maištinga Siela