Žemėlapis: vidutinis kiekvienos Europos šalies vyrų ūgis (aukščiausi ir žemiausi Europoje vyrai)

 

Sveiki,

Mėgstu tokius žemėlapius, tačiau jų patikimumu irgi galima abejoti, tačiau, manau, tendencija visgi ryški. Šiame Europos žemėlapyje spalviškai matome Europos vyrų, įskaitant ir lietuvių vyrų, vidutinį dominuojantį ūgį. Matome, kad Lietuva priskiriama su kitomis Baltijos šalimis tarp Europos aukštaūgių. Aukščiausi vyrai Europiečiai gyvena Nyderlanduose ir Juodkalnijoje, pietų Bosnijoje ir Hercegovinoje bei pietų Kroatijoje.

***

Žemiau pateikiamas aukščiausių ir žemiausių vyrų europiečių pagal šalis sąrašas, remiantis naujausiais prieinamais duomenimis (vidutinis ūgis gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo tyrimo ir duomenų rinkimo metų):

Aukščiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Nyderlandai: Apie 183.8 cm

Juodkalnija: Apie 183.3 cm

Estija: Apie 182.8 cm

Bosnija ir Hercegovina: Apie 182.5 cm

Danija: Apie 181.9 cm

Islandija: Apie 182.1 cm

Latvija: Apie 181.2 cm

Čekija: Apie 181.2 cm

Slovėnija: Apie 181 cm

Kroatija: Apie 180.8 cm

 

Žemiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Tikslūs "žemiausių" šalių sąrašai Europoje yra sunkiau randami ir duomenys gali būti senesni ar mažiau išsamūs. Tačiau, remiantis skirtingais šaltiniais, prie žemiausių europiečių vyrų priskiriamos šios šalys:

 

Portugalija: Apie 173.9 cm

Turkija: Apie 173.6 cm

Albanija: Apie 174 cm

Kipras: Apie 174.6 cm

 

Rumunija: Apie 177 cm (nors kai kurie šaltiniai nurodo, kad Rumunijos vidutinis ūgis yra mažesnis, pvz., 1.72 m pagal senesnius duomenis).

Italija: Apie 174 cm (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Italija yra tarp žemiausių, nors kituose jos vieta yra arčiau Europos vidurkio).

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kaja Elena Brilė apie vyrų (Vytautas Jasutis, Ervinas Kvitkauskas) galios žaidimus

 

Laba,

 

„Keista, bet bestovint ten, tarp aukštų vyrų, besitariančių tarpusavyje, kaip geriausiai su manim susidoroti, kad policijai nekiltų įtarimas, protas tapo keistai šaltas. Supratau, kad išgyvenu situaciją, išgyvenamą tūkstančių moterų visame pasaulyje. Kai negali pasakyti žodžio prieš. Kai girti negirti vyrai palaiko vienas kitą. Kai argumentai ar patirtys nesvarbu, svarbu užstoti savo draugelį ir paskui jam vyriškai paplekšnoti per petį, kaip gerai susitvarkė su „mergaite“. Kaja Elena Brilė

 

Ką tik „Lietuvos ryte“ perskaičiau iš „Žalgirio“ Kauno arenos vyrų išmestos Kajos Elenos Brilės laišką spaudai. Kai kas po tekstu parašė: „Jau visai nėra apie ką rašyti“. Nemanau, kad nereikia rašyti, tiksliau – būtina, nes tai svarbu. Pats esu susidūręs su galios žaidimais ir žinau, kaip tokiose baisiose situacijose, kai visur tave dar bando „nupiešti“, kad „pats ir kaltas!“ ir tą liudija galios vilkų kompanija, norisi rėkti pasauliui dar ne tokius žodžius. Tiesiog dabar begėdiškai vyrai gesina gaisrą versdami kaltę kitiems ir maskuodami, kad tai visai nereikšmingas skandaliukas. Ne, žmonės to visgi neužmirš.

 

Straipsnį galite perskaityti ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kokie vyrai yra patraukliausi Europoje? (Which country has the most attractive men according to Europe)

 

Sveiki,

Tiesa, nežinau, kiek žmonių dalyvavo apklausoje ir ar tai ką nors sako, bet tikriausiai sako, nes didžiajai europiečių, žiūrint į šį žemėlapį, italų vyrai yra patraukliausi. Patiems italams patraukliausi atrodo švedų vyrai. Grožis – savitas dalykas, bet visur gi yra ir standartiniai niuansai.

Mariano di Vaio

Raoul Bova laikomas italų kino seksualumo simboliu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Agnė Kajackaitė "WO/MEN"

 Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai ir lyčių stereotipų laužytojai,

 

Visiškai netikėjau, kad perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą, pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...

 

Knygą sudaro devyni skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti, būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.

 

Iš vienos pusės toks šiek tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai, jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi, neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“

Agnė Kajackaitė (nuotr. P. Peleckio)

 

Visgi nemaža dalis knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti, kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo, ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą. Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p. 76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip, kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

 

Arba apskritai istoriniai faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.

 

Mane labiausiai sudominęs skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami. Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.

 

Visgi didžiausią klausimą bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių, bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus, tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus, pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir taip intuityviai žinome.

 

Jūsų Maištinga Siela